Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Ambrozijus mostelėjo ranka. Regėjosi, kad kažkas nematomas čiumpa Kalebą už gerklės ir ima smaugti.

– Nepiktnaudžiauk savo sėkme, Melfai.

Kai Ambrozijus pasitraukė, Kalebas atsipalaidavo.

– Žinai, Nikai, tu man patinki kur kas labiau nei tas pimpis.

Kažin kodėl Nikas abejojo, jog tai komplimentas.

– Gerai, – ištarė Tedas, vėl reikalaudamas visų dėmesio. – Pasiskirstykime į keturias grupes ir pažiūrėkime, ką pavyks rasti.

Aleksas Peltjė nykščiu parodė į Niką.

– Aš keliausiu su Buba, Niku ir komanda.

– Gerai. Jei kam nors pavyks ką nors aptikti, iškvieskite kitus, ir mes visi veiksime kaip viena grupė. Nenoriu, kad kuris nors demonstruotų didvyriškumą. Šiąnakt mums nevalia žūti.

Kai prie jų priėjo Aleksas, Nikas vis dar nesuprato, kas čia vyksta.

– Kodėl tu pasirinkai mus?

– Man patinka padėti naujokams, be to, dauguma kitų mūsų grupės narių mane nervina. O ir iš Bubos bei Marko visada galima smagiai pasijuokti.

Nikui suspaudė širdį.

– Taip, bet manau, zombiai jau suėdė Marką.

– Ką? – apstulbo Aleksas.

– Taip, – liūdnai patvirtino Kalebas. – Kai buvome prie Medogo namų, mus užpuolė prisikėlę iš mirusių zombiai, ir daugiau jokių žinių iš Marko neturime. Reikalai prasti.

Alekso veidas apniuko.

– Gaila. Man labai patikdavo, kai Markas pasigėręs žaisdavo kortomis su mano dėde Erosu. Būdavo labai smagu.

Nikas nykščiu parodė į duris.

– Einu, pažiūrėsiu, kaip jaučiasi mano mama ir Buba. Tuoj grįšiu. – Žengęs žingsnį jis stabtelėjo ir atsigręžė į Aleksą. – Ar tu tikrai kaitalioji savo pavidalą?

Aleksas linktelėjo.

– Ar žinai „Prieglaudos“ klubą Ursulinų gatvėje?

– Taip.

– Jis priklauso mano šeimai, ir mes beveik visi kaitaliojame savo pavidalą.

Nikas papurtė galvą.

– Nemeluok.

– Tikrai.

Nikas suprato, kad Aleksas nejuokauja, bet vis tiek negalėjo tuo patikėti.

– Ir kuo tu tampi?

– Lokiu.

Nikas nusijuokė – prisiminė vieną seną „Prieglaudos“ klubo tradiciją.

– Tai tu esi tas žmogus-lokys, kuris eina imtynių, jei kas nors nuperka išgerti?

– Ne. Tai mano dėdė Kvinas.

Nikas nuėjo ieškoti mamos. Svetainėje Buba kalbėjo su Filu. Nikas juos pertraukė – pasiteiravo Bubos, kur šis nunešė mamą, tada patraukė į svečių kambarį.

Įėjęs į miegamąjį prisiartino prie didžiulės lovos, uždengtos kaštoninės ir aukso spalvų užtiesalu, ir pažvelgė į miegančią mamą. Tamsiai auksinės antklodės fone ji atrodė labai trapi.

Saugok savo mamą, berniuk , ausyse nuskambėjo tėvo balsas, bet Nikui nereikėjo, kad tėtis primintų jo pareigas. Nikas yra šeimos galva, jam privalu saugoti mamą.

Net ir tada, kai ji to nenori.

Dabar Nikas privalo sustabdyti apokalipsę ir galbūt išgelbėti draugą. Taip pat ir miestą, kurį netrukus nusiaubs zombiai, jei nepavyks rasti išdvasų ir suvaryti atgal į skylę.

Nikas palingavo galvą: kokia likimo ironija. Dar vakar didžiausias jo rūpestis buvo pasivyti draugus chemijoje, nes po to, kai į jį šovė, smarkiai atsiliko. Dabar jis pasiryžęs išgelbėti pasaulį.

Esu tam per jaunas.

– Deja, ne.

Išgirdęs Ambrozijaus balsą vaikinas atsigręžė.

– Kur buvai dingęs?

– Reikėjo paimti štai tą.

Ambrozijus padavė vaikinui senovinę į odą įrištą knygą; ji buvo tik per plauką didesnė už romaną minkštais viršeliais.

Atvertęs knygą Nikas susiraukė – puslapiai buvo tušti.

– Kas tai? Dienoraštis?

– Tavo grimuaras22, čia atsiras burtažodžiai, kurie leis tau šlifuoti savo įgūdžius. Puslapių daugės.

– Argi neturėtų būti atvirkščiai? Gal pirmiau turėčiau gauti nurodymus?

Ambrozijus papurtė galvą.

– Knyga taip neveikia. – Jis parodė į Niko kišenę. – Tikiuosi, vis dar turi durklą, kurį tau daviau?

– Taip.

– Ištrauk jį ir uždėk ant pirmo puslapio.

Kadangi tik viena ranka buvo sveika, Nikas pasidėjo knygą ant tualetinio staliuko. Tada išsitraukė durklą ir padarė taip, kaip liepė Ambrozijus. Vos tik prilietė durklą prie knygos, atsirado įrašas kruvinai raudonu rašalu. Vaikinas jau ketino pasiteirauti Ambrozijaus, kas čia parašyta, bet dirstelėjęs į įrašą viską suprato pats.

Kaip čia taip?

Pro ploną šydą pamatysi,

Kas pasislėpę po lapu.

Tiktai suklysti nepatarčiau,

Nes tapsi įrankiu kitų.

Ambrozijus paėmė durklą iš Niko ir įdūrė juo vaikinui į pirštą.

Nikas nusikeikė.

– Ką darai?

Ambrozijus neatsakė. Jis palaukė, kol trys kraujo lašai nuvarvės ant lapo.

– Dredanya eire coulet , – sušnibždėjo lašant kraujui.

Kraujo lašeliai išsirikiavo ratu ir sprogo. Lape atsirado kiti žodžiai.

Kai patekės mėnulio pilnatis,

Blogis aštrius nagus iškiš.

Kovok ryžtingai, kiek galėsi,

Jei būsi ištikimas, tu laimėsi.

Ambrozijus grąžino Nikui durklą.

– Kai tik prireiks patarimo ar nurodymų, pasitelk šį burtą. Ilgainiui išmoksi juo naudotis norėdamas sužinoti pranašystes ar atspėti ateitį.

Nikas išsižiojo.

– Tikrai?

– O dabar man metas. – Ambrozijus linktelėjo. Jis atrodė pablyškęs, tarsi kas būtų išsunkęs jo galias. – Sėkmės, Nikai.

– Ačiū.

Vėl linktelėjęs Ambrozijus išnyko.

Nikas paskutinį kartą dirstelėjo į mamą, paskui – į knygą, tada įsikišo ją į užpakalinę kelnių kišenę. Kupinas ryžto jis išėjo iš kambario ir nusileido į apačią, kur Buba vis dar kalbėjosi su Filu. Jau anksčiau buvo nugirdęs Filą aiškinant, esą Kirijanas liepęs jam pasirūpinti Niku ir jo motina. Nikui atrodė nelogiška, kad Kirijanas tampo Filą už pavadėlio, bet nebuvo kaip paklausti. Gerai žinojo: suaugusieji nemėgsta sakyti vaikams to, ko neprivalo sakyti.

Pamatęs Niką Filas nusišypsojo.

– Nesijaudink, Nikai. Aš ja pasirūpinsiu, kol tu grįši.

Buba įtariai nužvelgė Filą.

– Kažin, ar pajėgtum pasipriešinti, jei kas nors įsilaužtų.

Filo lūpose atsirado vylinga šypsena.

– Tai mano išvaizda klaidina. Patikėk, esu kur kas tvirtesnis, nei atrodau.

Staiga Nikas pamatė keistą dalyką ir susiraukė… Filui ant rankos buvo ištatuiruotas voratinklis. Teisybė, tatuiruotė buvo neryški, bet nepastebėti jos negalėjai. Ji visiškai nederėjo su puošnia Filo apranga ir aukštesniųjų klasių atstovo manieromis.

– O, geras. Ar ją pasidarėte, kai buvote jaunas?

Filas kita ranka uždengė tatuiruotę.

– Taip.

– Nikai, – kreipėsi į jį Buba, – turime keliauti.

Padėkojęs Filui, kad pasirūpins mama, Nikas paskui Kalebą, Bubą ir Aleksą nusekė į visureigį. Įlipęs į automobilį ir klestelėjęs ant sėdynės atsiduso.

– Ar tik man taip atrodo, ar ši naktis iš tiesų beprotiškai ilga?

Buba prunkštelėjo.

– Jei užsiiminėtum tuo, kuo aš, naktys atrodytų dar ilgesnės.

Buba užvedė variklį. Nikas pastebėjo, kad bičiulis nuliūdęs.

– Nerimauji dėl Marko?

Buba pasišiaušė, tarsi klausimas būtų jį įžeidęs, bet Nikas gerai žinojo bičiulio būdą. Buba iš tiesų buvo nusiminęs ir susirūpinęs.

– Kodėl turėčiau nerimauti? Jis – kietas kaip titnagas. Joks zombis jo neįveiks. Markas už juos pranašesnis.

Vis dėlto, nors tonas buvo stačiokiškas, Nikas išgirdo ir tiesos gaidelę. Kad ir koks būtum kietas, užtenka vieno smūgio, kad užgestų gyvybė. Visi bičiuliai, susiruošę į zombių medžioklę, tą gerai žinojo.