Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Kai viskas pasakyta bus,

Patarsiu tau: pasipustyk padus.

Lape atsirado didžiulis rantytas žodis: „Bėk!“

Nikas užvertė knygą, įsikišo ją į kišenę ir pasielgė taip, kaip buvo patarta. Išlindęs iš vamzdžio ir pamatęs Bubos visureigio likučius sutriko. Dieve, prašau, padaryk taip, kad jis nebūtų žuvęs.

Vos Nikas spėjo apie tai pagalvoti, jį pamatė demonai ir grįžo atgal. Klykaudami ir plasnodami sparnais jie tarsi pulkas paukščių puolė vaikiną. Nikas sumažino kardą ir įsimetė į kišenę. Nuleidęs galvą šoko bėgti, kiek kojos neša.

Iš pradžių atrodė, kad tolsta nuo persekiotojų. Tačiau kaip tik tada, kai manė, jog pavyko pabėgti, demonai nusileido žemyn ir smogė jam. Nikas parkrito ant žemės ir suriko iš skausmo, mat į grindinį susitrenkė petį ir ranką. Skausmas buvo toks aštrus, jog Nikas manė tuoj neteksiąs sąmonės.

Bėk! – nuaidėjo galvoje. Vaikinas pasikėlė, bet demonai ėmė jį talžyti per nugarą. Šįkart jie gnaibė nagais, ir skausmas persmelkė visą kūną.

Neprarask sąmonės. Nedrįsk.

Tačiau buvo per vėlu. Nikui jau aptemo akyse. Jis dar spėjo pamatyti, kaip užsiliepsnoja ir sprogsta Bubos visureigis.

Tada viską užliejo tamsa.

Nikas atsipeikėjo nuo siaubingo skausmo galvoje. Regėjos, kad kažkas nagais drasko dešinę akį. Vaikinas negalėjo suprasti, kodėl nemiršta nuo tokio baisaus skausmo.

Tada išgirdo tyliai verkiant mažą vaiką.

Atsimerkęs pamatė, kad guli mažytėje celėje, veidu į plūktas grindis. Verkė maždaug dešimties metų berniukas; jis sėdėjo kampe, kelius prispaudęs prie krūtinės. Rudos jo akys buvo paplūdusios ašaromis, vaikas kūkčiojo atrėmęs smakrą į kelius.

– Ššš, – pašnibždomis ėmė tildyti jį Nikas.

Jam buvo nesmagu, kad vaikas kankinasi, bet dar labiau nenorėjo, kad berniuko verksmas aidėtų galvoje.

Pakėlęs galvą berniukas ėmė šniurkščioti.

– Ar tu mane muši?

Nikas norėjo pasakyti, kad muš, jei vaikas nesiliaus verkęs, bet, laimė, laiku susivaldė.

– Nemušiu. Ar tu – Medogo brolis?

– Tu pažįsti Medogą?

– Taip.

– Kaip jis?

Nikas susiraukė – skausmas vėl pervėrė galvą.

– Neįsivaizduoju. Ar tu jį matei?

Berniukas linktelėjo.

– Jį buvo čia atgabenę, kai išsivedė mamą. Tada užrakino mane ir daugiau negrįžo. Man labai baisu.

– Viskas bus gerai.

Nikas vylėsi, kad nemeluoja vaikui.

– Man sakė visai ką kita. Žadėjo suėsti mano smegenis.

– Nesuės. Taip elgiasi tik vyresnieji broliai.

Berniukas nusijuokė.

– Aš – Janas, o tu?

– Nikas.

– Ar gali mus iš čia išvaduoti?

Nikas apsidairė. Durų ar ko nors panašaus nebuvo matyti, vadinasi, išvaduoti jis negalės. Tačiau nenorėjo to sakyti vaikui.

– Kaip mudu čia patekome?

Berniukas parodė į sieną kairėje.

– Kai jie nori įeiti ar išeiti, čia atsiranda durys.

Nikas pakilo ir ėmė ieškoti jungiklio, liuko ar ko nors panašaus, bet siena buvo vientisa.

Reikia ką nors sugalvoti.

Išsitraukęs mobilųjį telefoną jis pamėgino paskambinti Kirijanui. Tačiau telefonas neveikė. Nieko keista. Bet Nikas turi knygą ir durklą. Vadinasi, jie nėra visiškai beginkliai.

Tačiau suvokęs, į kokią didelę bėdą pateko, Nikas pasijuto nugalėtas. Ar galėjo būti kitaip? Šiąnakt viskas klostosi nesėkmingai. Buba ir Aleksas žuvo. Tabita, Erikas ir Markas, matyt, taip pat. Tikriausiai ir Simė su Kalebu.

Be to, niekas nežino, kur atsidūrė Nikas.

Ką daryti?

Kaip išsigelbėti?

– Ambrozijau! – šūktelėjo vaikinas, tikėdamasis prisišaukti savo globėją.

Jokio atsakymo.

– Nagi, bičiuli, – dar kartą šūktelėjo Nikas. – Naktį juk išdygdavai netikėtai. Nejau negali pasirodyti, kai man tavęs iš tiesų reikia?

Ambrozijus neatsakė. Taip ir turėjo būti, kitaip viskas būtų per daug paprasta.

Iš nevilties Nikas atsiduso. Šią dieną jis įsivaizdavo visai kitaip. O dabar jį netrukus suris demonai arba pavers zombiu.

Kas pasirūpins mano mama?

Vos tik Nikas pagalvojo, kad mama palikta beginklė, beviltiškumą kaipmat nuplovė ryžto banga. Ne, lengvai jis nepasiduos. Neverkšlenk gulėdamas ant grindų kaip tas priešais sėdintis vaikis. Nikas per daug iškentėjo, kad paprasčiausiai atsigultų ir žūtų tarsi mulkis siaubo filme.

Na jau ne. Jis – Nikas Gotjė. Gimęs ištverti ir duoti atkirtį. Dar niekas nėra jo įveikęs, ir tebūnie Nikas prakeiktas, jei dabar kam nors tai pavyks.

Jei Ambrozijus sakė tiesą, Nikas savyje turi ypatingų galių, taigi jomis ir galėtų pasinaudoti. Tereikia sužinoti, kaip jas išsikviesti.

Išsitraukęs knygą Nikas ant lapo vėl užlašino kraujo.

– Kaip man iš čia ištrūkti?

Janas prišliaužė artyn pažiūrėti, ką Nikas daro, bet nepratarė nė žodžio. Pasisukioję ant lapo kraujo lašai galiausiai atsakė į Niko klausimą.

Būsi čia įstrigęs tol,

Kol toptels kita nei lig šiol.

– Hm, hemoglobine, gal galėtum truputį aiškiau? Gal atsakytum šiek tiek konkrečiau?

Gimęs iš laiko ir erdvės

Save atrasti privalės.

– Ar galiu išgirsti tiesiog „taip“ arba „ne“?

Aš nesakau nei „taip“, nei „ne“,

Tik stengiuosi pamokyti tave.

Pasipiktinęs užšifruotais atsakymais Nikas patempė lūpą.

– Šlamštas.

Galbūt ir „šlamštas“, kaip sakai,

Bet juk ne aš įkalintas čionai.

Niką apėmė pyktis.

– Pala, tegu tik rasiu savininką knygos, kuri drįsta šitaip užgaulioti.

Urgzdamas iš nevilties vaikinas triukšmingai užvertė knygą, kad ši jo neerzintų.

– Ką čia darai? – suraukęs antakius paklausė Janas.

– Šiuo metu noriu sudeginti knygą. – Knyga taip įkaito, kad Nikas vos pajėgė ją išlaikyti rankose. – Liaukis! – piktai subarė.

Knyga atvėso.

Nikas pirštais persibraukė per plaukus. Kaip pasinaudoti savo galiomis?

Užsimerkęs jis susikaupė kaip anuomet, kai norėjo padidinti durklą.

Nieko neįvyko. Tik dar labiau ėmė skaudėti galvą. Beprotiškai. Tai beprasmiška.

– Mes žūsime, taip? – paklausė Janas.

Nikas papurtė galvą.

– Ne, Janai. Aš tave išgelbėsiu. Pažadu.

– O jeigu tau nepavyks?

– Vyruti, nors truputį pasikliauk manim. Gerai?

Berniukas linktelėjo ir nurijo ašarą.

Nikui visada buvo smalsu, kaip jaustųsi, jeigu turėtų brolį arba seserį. Žinoma, jie gali nervinti, bet štai Janas žiūri į Niką tarsi į didvyrį…

Prie to galima priprasti. Nikui kilo noras būti vertam tokio žvilgsnio.

Durys sienoje atsivėrė ir tarpduryje išdygo grėsmingas siluetas. Nikas savo kūnu užstojo Janą.

Būtybė atlošė galvą ir pažvelgė į Niką ir Janą.

– Negi tau nepatinka auka?

Toks klausimas Niką suglumino.

– Ką?

Juodasis siluetas mostelėjo į Janą.

– Ar jis tavęs netenkina, mano valdove?

– Kuria prasme?

Netikėtai prie Niko prisiartino dar viena būtybė. Tai buvo smulkutė moteris tamsiai rudu veidu. Ji atrodė lyg dailus angelas.

– Tau aukojamas žmogus. Manėme, jau būsi jį suvalgęs.

Išplėtęs akis Janas pasitraukė nuo Niko.

– Neketinu skriausti vaiko.

Abi būtybės suglumo. Gal jos išprotėjusios?

Staiga pasigirdo piktas juokas, nuo kurio net oras suvilnijo.

– Nusiraminkite, vaikai. Jis dar nėra mūsų malachijas. Embrionas vis dar mano esąs žmogus. Tačiau neilgai trukus viską supras. Duokite jį man.