Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

Nikas apstulbo – vairavimo stilius priminė jo gero bičiulio, storžievio išminčiaus, įpročius.

Ne, negali būti…

Juk jie žuvo…

Bet vis tiek sužibo vilties kibirkštėlė.

Visureigio durys triukšmingai atsidarė, pasigirdo garsus pergalės šūksnis ir iš automobilio išsirito iki dantų ginkluoti Buba, Markas, Kalebas, Nekoda, Simė ir Aleksas (tiesa, Simė buvo beginklė; ji išlipo nešina dideliu buteliu kepsnių padažo, laižydamasi ir kažin kodėl pasirišusi seilinuką, koks duodamas valgant omarus). Ginkluotas ugniasvaidžiu Markas nukūrė prie pirmos zombių grupės.

Buba atsistojo tarpduryje ir ant visureigio stogo užkėlė arbaletą, kad galėtų iš už priedangos šaudyti į zombius.

– Palenk galvą, Markai! – sušuko jis ir paleido strėlę. Ji pataikė tiesiai į tarpuakį zombiui, atsidūrusiam priešais Marką.

Prie Niko pribėgo Nekoda, nešina virbu galvijams ginti.

– Štai. Apsikeiskime.

Padavusi vaikinui virbą, ji sugriebė Janą ir vedina vaiku nubėgo į visureigį, kur šeimininkavo Buba.

Nikas trinktelėjo elektriniu virbu Tabitai, Erikui, Medogui ir jo mamai. Įkaitai susvirduliavo, bet jų smegenys persikrovė ir jie vėl tapo žmonėmis.

Pirmoji atsipeikėjo Tabita. Piktai urgzdama ji čiupo arčiausiai stovintį demoną ir nusuko jam sprandą.

– Ak tu, niekše… pavertei mane zombe!

Iš aulinių batų išsitraukusi plieninį virbą ji ėmė siautėti – supuvusiems zombiams karšė kailį.

Nikas negalėjo suprasti, kaip mergina prisiminė buvusi zombė, bet neturėjo kada ilgai svarstyti, mat buvo įsitraukęs į kovą. Erikas nusisegė metalinį diržą ir naudodamasis juo kaip geležiniu botagu čaižė saugodamas Tabitą, stovėdamas jai už nugaros. Medogas tuo metu nuvedė motiną į Bubos visureigį, kur jau sėdėjo Janas.

Simė draskė zombius į gabalus ir juokdamasi lakstė aplink, ragindama ją paliesti. Įgavęs žmogiškąjį pavidalą Kalebas taip šauniai kovėsi su trimis demonais, kad jam būtų galėjęs pavydėti net Džetas Li.

Nekoda išlipo iš visureigio su katana23 rankoje ir ėmė juo mojuoti tarsi nindzių karalienė. Nikas akimirką stabtelėjo ir stebėjo besikaunančią merginą. Po galais, ji lanksti ir sumaniai valdo kalaviją.

Vaikinas sušvokštė, mat jį pastūmė zombis. Atsigręžęs jis apsvaigino užpuoliką virbu, paskui nudūrė kardu.

Zombiai vis plūdo. Regėjosi, kad nuo jų neįmanoma apsiginti. Šios naujos zombių veislės niekaip nepavyko sustabdyti. Nei kapojant kardu, nei deginant, nei duriant durklu. Koks šuo juos ištreniravo? Terminatorius?

Nekoda suklykė.

Atsigręžęs Nikas pamatė du zombius, puolančius merginą tarsi šunys, narve besidraskantys dėl paskutinio mėsos gabalo.

Vaikinui nudiegė širdį. Zombiai tuoj nužudys Nekodą.

Daryk ką nors. Nes jei Nikas nieko nedarys, gyvas neliks nė vienas.

Tu turi galią komanduoti negyvėliams…

Tikriausiai Ambrozijus buvo apsvaigęs nuo narkotikų. O gal sakė tiesą?

Vildamasis, kad Ambrozijus nemelavo, Nikas puolė į pagalbą Nekodai. Pirmas pasiektas zombis atsigręžė ir skaudžiai įkando jam į petį.

– Man jau tikrai atsibodo, – pasipiktino Nikas ir dūrė zombiui į širdį.

Tačiau zombis kovojo toliau.

– Bėk, Kode!

– Be tavęs nebėgsiu, – nesutiko ji.

Ši mergaitė – beprotė, nors jos solidarumas Nikui patiko.

Nikas įsiterpė tarp Kodės ir zombių.

– Mūsų padėtis prasta. Gal tau, kol nevėlu, derėtų pereiti į priešo pusę?

Kodė nusišypsojo taip, kad Nikui sulinko keliai, o ryžto padvigubėjo.

– Aš tikiu tavimi, Nikai.

Tada ji pasielgė labai netikėtai.

Lūpomis įsisiurbė Nikui į lūpas.

Vaikinas apstulbo. Stovėjo netekęs amo ir godžiai traukė į save Kodės kvapą jausdamas, kaip susiliečia jųdviejų liežuviai. Tai… buvo geriau nei geriausioje Niko svajonėje. Vaikinas pajuto, kaip kaista visas jo kūnas.

Nuostabu, pirmas tikras bučinys likus trims sekundėms iki akimirkos, kai zombiai mane nužudys.

Nesėkmės niekada nepalieka Niko ramybėje.

Staiga zombis išplėšė Niką Kodei iš glėbio, o mergaitę partrenkė ant žemės. Kodė suriko. Ant jos užvirto visas tuntas zombių.

Nikas pajuto, kaip knyga įkaista kišenėje ir ima jam šnibždėti:

Kad negyvėliai būtų geri,

Tu užvaldyt juos turi.

Ką? Kokius niekus tauškia kvaila knyga?

Tačiau netrukus Nikas viską suprato. Apie tai Brina mokykloje pernai skaitė pranešimą. Anuomet jos mintis Nikui atrodė kvaila, bet dabar jis suprato ją.

Įsivaizdavimas. Jei nori, kad kas nors įvyktų, kad taptum kuo nors kitu, privalai aiškiai tai įsivaizduoti. Tai pirmas žingsnis į sėkmę. Neapibrėžtos svajonės – tuščios. Įgyvendinti galima tik tas, kurias aiškiai matai.

Panašiai kaip su dovanotu durklu.

Mintys turi galią. Teigiamą ir neigiamą. Jos daro įtaką viskam. Mintys gali suteikti žmogui jėgų arba sumalti jį į dulkes.

Galbūt šiąnakt mintys visiems išgelbės gyvybę.

Nikas užsimerkė ir įsivaizdavo esąs žaidimo „Zombių medžiotojas“ personažas.

Nebijau jokių piktų jėgų, nes pats esu didžiausia bjaurybė žemėje. Esu nesunaikinama galia, o mano valia – įstatymas.

Zombiai elgsis taip, kaip aš liepsiu. Negyvieji negali man įsakinėti.

Aš įsakinėju jiems.

Tikroji galia kyla iš vidaus. Ne iš išorės.

Galvoje nuaidėjus šiems žodžiams, Nikas nusijuokė ir atsimerkė.

Dabar viskas atrodė kitaip. Žmones gaubė migla, o zombius – blausus švytėjimas.

Negana to, Nikas galvoje girdėjo zombių balsus. Ne, ne zombių. Iš tiesų jis girdėjo piktąsias dvasias, kurias išsikvietė išdvasos, kad anos įsikurtų lavonuose ir prikeltų juos iš mirusių.

Kūnas – tik talpa. Atėjo metas šias talpas ištuštinti ir nusiųsti namo. Visas.

Kad zombiai žūtų be kovos,

Tereikia burto ir jėgos.

Stengdamasis suprasti šiuos tauškalus, Nikas papurtė galvą.

– Žinai, knyga, tavo rimavimas tikrai nevykęs.

Puiku, malachijau, tada pats pamėgink rimuoti negimtąja kalba. Džiaukis, kad apskritai tau padedu. Man visiškai nerūpi, ar tu liksi gyvas, ar žūsi. Galiu rasti naują šeimininką, kuris džiaugsis turėdamas mane… kaip žmogų.

Paskutinį žodį knyga spjaute išspjovė su tokia panieka, tarsi tai būtų pats didžiausias įžeidimas.

Taip, knygos pažiūras reikėtų rimtai keisti. Tačiau ji bent jau sušnibždėjo reikalingus žodžius.

Pelenai virs pelenais,

Zombių galvos lėks.

Dulkė liks dulke amžinai,

Zombius antkapiai prislėgs.

Vis dėlto originalo kalba šie žodžiai skambėjo gražiau:

Tirre Tirre.

Grauz sa ton.

Dhani Dhani

Madabauhn.

Ačiū Dievui, Nikui tereikia ištarti šiuos žodžius, ir zombiai žus. Tiesa, viena smulkmena.

Vaikinas turi juos paliesti. Stačiokiška, bet veiksminga. Vos Nikas ištarė šiuos žodžius ir ranka vieną po kito palietė zombius, šie krito ant žemės tarsi prasti aktoriai.

Nikui braunantis pro zombius, Buba ir kiti bičiuliai pasitraukė į šalį . Galiausiai nesunaikinti liko tik trys demonai.

Išdvasos piktai žaižaravo į Niką.

– Kova dar nebaigta, malachijau, – amtelėjo moteris ir jos akys ryškiai sublizgo blausioje šviesoje.

– Baigta, baigta, – pašaipiai atšovė Nikas. – Tuoj sugrūsiu jūsų dvokiančias subines atgal į skylę, iš kurios išropojote. Jūs negalite man įsakinėti ir niekada negalėsite.