Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Janas pravirko.

Nikas nusprendė be berniuko niekur neiti.

– Jo vieno čia nepaliksiu. Jis išsigandęs.

Moteris piktai pažvelgė į Niką.

– Kodėl tau turėtų tai rūpėti?

– Man rūpi.

Nikas padavė ranką Janui, ir berniukas tvirtai ją suspaudė.

– Tegu pasiima tą mažą būtybę, – tarė tamsusis siluetas. – Nieko blogo nebus.

– Gerai, – sutiko moteris ir pasitraukė į šalį. – Eikite paskui mane.

Nikas pakluso. Moteris nusivedė juos į drėgną šaltą koridorių, kuris Nikui priminė seną fabriką. Tamsusis siluetas sekė iš paskos.

– Kur mes?

– Nesvarbu, – atsakė moteris.

Ji atidarė duris ir pasitraukė praleisdama Niką su Janu. Bet Nikas stabtelėjo. Tik apsidairęs ir įsitikinęs, kad pavojaus nėra, žengė pro duris.

Priešais jį atsivėrė didelė patalpa, tikriausiai sandėlis. Rūdžių išmargintos žalios sienos tikrai matė geresnius laikus. Visur buvo pilna dulkių, voratinklių ir stiklo šukių.

Tačiau ne tai buvo svarbu.

Nikas išvydo narve uždarytus Medogą, jo mamą, Eriką, Tabitą ir Stouną.

– Mama! – sušuko Janas ir pribėgęs apkabino ją pro virbus.

Pamatęs tris demonus, saugančius įkaitus, Nikas suprato, kad nusiraminti per anksti. Jis atpažino juos – tą moterį ir du vyrus buvo matęs šoninėje gatvelėje. Dabar, įgavę žmonių pavidalą, visi trys vilkėjo odiniais drabužiais. Vyrai – juodais, o moteris – kruvinai raudonais.

Moters plaukai buvo sušukuoti atgal, kad atidengtų veidą. Ji prisėlino tarsi plėšrūnė.

– Tu visada esi nenuspėjamas.

Nikas nesuprato, ką reiškia šie žodžiai, tačiau buvo tikras, jog nieko gero.

– Kas čia vyksta?

Moteris mostelėjo į sieną dešinėje. Ant jos kabėjo monitorius, o jame buvo matyti sustabdytas žaidimas.

– Ar žinai šio žaidimo galią?

– Žinau visų žaidimų galias. Jie gali apkerėti.

Mama žaidimus vadina laiko ėdikais; esą kai pradedi žaisti, laikas tarsi sulėtėja. Regis, žaidei tik penkias minutes, o iš tiesų prabėgo visa valanda. Netgi teta Meniara žaidimus vadina velnio įrankiais.

Galbūt ji ir teisi.

Nikas pamatė, kad Tabitos, Medogo ir Eriko veidai apduję.

– Ką jiems padarėte?

– Jie žaidė. – Moteris atkišo valdymo pultelį. – Gal ir tu norėtum prisijungti ir sumušti jų rekordus?

Vyriškis uždėjo ranką Nikui ant peties ir pastūmė prie moters.

Vaikinas pasijuto patekęs į spąstus. Sulaikytas.

Šio pojūčio Nikas nekentė. Be to, tai erzino.

Moteris paleido žaidimą.

– Pažvelk, Nikolai.

Nikas mėgino nusigręžti, bet vyras sugriebė jį ir jėga privertė žiūrėti į monitorių. Vaikinas stipriai užsimerkė. Tada vyras apglėbė jį iš nugaros ir per jėgą pakėlė akių vokus. Nikui neliko nieko kita, kaip žiūrėti į ekraną.

Trūkčiojamai kvėpuodamas jis mėgino išsivaduoti iš vyro gniaužtų, bet veltui. Nevalingai ėmė stebėti, kaip pagrindinis personažas – šviesiaplaukis vyrukas, vilkintis ilgu besiplaikstančiu apsiaustu, – senose kapinėse žudo zombių armiją, o ekrane bėga užrašas, aiškinantis žaidimo tikslą. Niką apėmė nesuvaldomas noras žaisti, ir vaikinas jam pakluso.

Pasaulyje, kuriame buvo paleista į laisvę pikta senovinė jėga, žmonija turi tik vieną viltį.

Tave.

Tavo tikslas – visose kapinėse, iki pat senovinių katakombų, kuriose žavi princesė labai seniai paslėpė eliksyrą, kovoti su zombiais – žmonėmis, paverstais nemąstančiais žudikais. Kaudamasis rink apsaugos priemones ir ginklus, kol tapsi nesunaikinamas.

Sumanumas ir narsa – vieninteliai dalykai, kurių iš tavęs niekas negali atimti. Tačiau būk atsargus. Net artimiausi tavo bičiuliai gali būti priešai ir imti kovoti prieš tave. Vienintelis būdas įgyti daugiau jėgų – suvalgyti savo priešų širdis ir kuo daugiau jų sunaikinti. Taškai, sukaupti įgijus šios patirties, nepaprastai padidins tavo smūgių galią.

Sėkmės, kary.

Tepadeda tau senoviniai dievai.

Blyksinčios žaidimo šviesos užkerėjo Niką. Vaikinas stengėsi išlikti budrus, bet nepajėgė sutelkti dėmesio į nieką, išskyrus pagrindinį personažą. Nikas tarsi susiliejo su juo. Jis jautėsi tapęs Nikodemu Nekromanceriu, kovojančiu su nepaliaujamai gausėjančia zombių armija.

Kaskart nužudęs zombį jis gaudavo širdį arba ginklą. Ir vis labiau priartėdavo prie katakombų…

Tu priklausai mums, nuskambėjo ausyje.

Nikas pasijuto grimztąs į miglą. Jis žaidė užmiršęs viską aplinkui. Jautėsi tarsi stovėtų ant bedugnės krašto ir žvelgtų į begalybę. Laikas sulėtėjo ir išsikreipė, visata jam šnibždėjo savo paslaptis.

Kaskart nužudęs zombį jis darėsi vis galingesnis.

Nenugalimesnis.

Esi malachijas , galvoje nuskambėjo pašnibždomis ištarti žodžiai, o vaizdai monitoriuje užvaldė Niką. Jis uoliai naikino priešus. Visi peštukai, visi stounai ir ponai petersai gavo tai, ko nusipelnė. Jie sulaukė ne mirties – tokiems nuožmiems niekšams mirtis būtų per didelė malonė, – o kažko blogesnio. Daug blogesnio…

Niko priešai tapo ankstesniuoju juo. Dabar Nikas iš jų tyčiojosi, žemino, juokėsi ir vertė jaustis menkesniais už nieką.

Vertė visus iki vieno. Už kiekvieną įžeidimą. Už kiekvieną pašaipią pastabą ar žvilgsnį. Dabar Nikas jiems atsilygino dešimteriopai.

Priešai maldavo pasigailėti, bet Nikas jų gailėjosi lygiai tiek pat, kiek jie gailėjo Niko realiame gyvenime.

Tai yra – nė kiek.

Štai jums, nuovirus čiulpiantys menkystos. Pasprinkite savo žodžiais ir žiaurumu. Paskęskite juose ir žūkite.

– Dabar jis – mūsiškis, – pareiškė išdvasų vadė. – Jį sukūrė ne blogis, o žmogiškasis žiaurumas. – Moteris padavė Nikui kardą. – Dabar atkeršyk tiems, kurie iš tavęs tyčiojosi. Nužudyk ir suvalgyk jų smegenis.

Nikas atsigręžė į Stouną, kurio akys buvo išsprogusios iš siaubo. Niko galvoje nuskambėjo visos Stouno jam išsakytos šlykščios pastabos ir užgauliojimai. Taip pat ir Stouno siūlymas išmesti Niką iš komandos. Jo raginimai išvaryti Niką iš mokyklos…

Klykdamas iš įsiūčio Nikas puolė tą paršą, ketindamas paleisti jam žarnas.

18 SKYRIUS

Stounas narve parkrito aukštielninkas ir ėmė spiegti tarsi ketverių metų mergaitė, pametusi mėgstamiausią žaislą. Iškėlęs rankas jis mėgino apsisaugoti nuo dūrio ir maldavo pasigailėti.

Nikas mėgavosi kerštu ir, tiesą sakant…

Tai buvo labai malonu.

Kita vertus, šis malonumas buvo kažin koks tuščias ir šaltas. Vaikinas nesėkmingai mėgino įtikinti save, kad Stounas nusipelno būti pažemintas, kaip pats žemindavo kitus, ir turi mirti už tai, ką padarė kitiems.

Pagaliau jis suprato, ką Ambrozijus norėjo pasakyti apie Maiką, Tairį ir Alaną.

Nenoriu būti toks kaip Stounas ir kiti.

Nenoriu neturėti draugų. Nenoriu būti nepadorus. Niekuo nesidžiaugiantis, smulkmeniškas ir pavydus.

Stounas – menkysta. Jis silpnas.

Svarbiausia, dėl Stouno Nikui neverta sau priekaištauti. Bus daug žiauriau, jeigu leis Stounui ir toliau gyventi savo šlykštų gyvenimą, turėti netikrų draugų, kurie iš tiesų jo nemėgsta, tenori juo pasinaudoti.

Taip, toks gyvenimas – tikras pragaras, ir taip gyventi Nikas nenori. Jis gali būti laimingas vilkėdamas kitų nešiotus drabužius ir gyvendamas skurde su mama ir Meniara, o Stounas nepatiria laimės rūmuose, prigrūstuose įvairiausių žaisliukų ir prietaisų, kuriais jį užverčia tėvai.