Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Kodėl reikėtų viso to pavydėti ar trokšti?

Jis nenusipelno gyventi. Pagalvok apie tuos, kuriuos Stounas kankino, ir tuos, kuriuos kankins, jei dabar jį paleisi.

Kai Nikas prikišo kardo smaigalį Stounui prie kaklo, šis apsišlapino ir pravirko. Tačiau vaikino galvoje skambantis balsas buvo nepermaldaujamas.

Praliek savo priešo kraują ir galėsi vadovauti armijoms… Būsi laisvas.

Niekas iš tavęs nebesityčios.

Niekada.

Nikas pajuto kažin kokios piktos jėgos ranką, glostančią jam sprandą.

– Durk, – ragino tylus, švelnus balsas. – Tapk stipriu, tada galėsi visiems vadovauti. Daugiau niekas iš tavęs nesityčios. Kad išsikovotum pagarbą ir išsilaisvintum iš praeities, privalai nužudyti savo priešus.

Išdvasa teisi. Vienintelis būdas išsilaisvinti – nužudyti savo priešus ir giliai juos užkasti.

Tačiau juos nužudyti galima įvairiai. Stounas ir į jį panašūs jau užgrobę per daug Niko praeities. Jis neketina jiems atiduoti ir savo ateities.

Staiga durklas ir knyga kišenėje įkaito, ir Nikas pajuto, kaip kažkas jo viduje išsilaisvina. Tą padarė ne neapykanta. Ir ne troškimas atkeršyti.

Tai buvo teisingumo pojūtis. Nikas dabar viską suprato labai aiškiai. Jam nereikalinga pagarba žmonių, į kuriuos neverta netgi išsišnypšti, kurie neverti net išspjautos kramtomosios gumos, prilipusios prie jo nudėvėtų batų pado.

Nikas tik nori gerbti pats save ir sulaukti pagarbos iš tų, kurie jam iš tiesų svarbūs, kuriuos jis myli ir kurie nuoširdžiai dėl jo išgyvena.

Šie žmonės – tai ne Stounas ar išdvasos, ne snobai iš mokyklos ir ne jos direktorius.

Nikas nori, kad jį gerbtų mama ir striptizo šokėjos iš Burbono gatvės, trokštančios, kad vaikinas užaugtų geresnis. Taip pat Meniara, Liza, Buba ir Kirijanas.

O labiausiai jis nori pelnyti Nekodos pagarbą ir meilę.

– Įsidėmėkit, – ištarė Nikas, atsitraukdamas ir atsigręždamas į išdvasas. – Mano priešai – ne peštukai iš realaus gyvenimo.

Tiesą sakant, dėl tokių kaip Stounas Nikas tapo stipresnis ir už tai buvo dėkingas. Skausmas jam suteikė stiprybės. Charakterio tvirtumo ir orumo. Stiprybės laikyti aukštai iškeltą galvą, kad ir kokiais žiaurumais svaidytųsi pasaulis. Suteikė tai, ko trūko Stounui ir į jį panašiems.

Niko priešai – ne apgailėtinos šluostės subinei valyti, besityčiojančios ir nepelnytai jo nekenčiančios. Jo priešai – tai melagiai, apsimetę draugais, trokštantys, kad Nikas būtų panašus į juos. Jie nori sugriauti jo gyvenimą ir stengiasi, kad Nikas išsižadėtų visko, ko taip atkakliai siekė.

Nikas išgirdo, kaip knyga jam šnibžda…

„Arrasee-terra. Gitana mortelay dohn. Erra me tihani vassau. Pur mi.“ Pažvelk tiesai į akis. Te manęs niekada neapakina gražbylystė ar neapykanta. Tai mano gyvenimas, ir aš jį gyvensiu išmintingai. Sau.

Ne jiems.

Pajutęs, kaip kūnu nuvilnija elektros banga, Nikas atlošė galvą. Regėjosi, kad prie kiekvienos jo kūno ląstelės kažkas prijungė po kaitinimo laidą. Trumpą akimirką vaikinas juto kosmoso dvelksmą.

– Nužudykit jį! – suklykė išdvasų vadė.

Nikas sviedė į juos žaidimo kardą – ir staiga pajuto, kaip akimirksniu išgyja ranka. Tada išsitraukė savąjį kardą, jį padidino ir atsigręžęs nukirto narvo durų spyną.

Stounas klykdamas spruko iš narvo, kitus palikdamas viduje.

– Ak tu, sumautas baily.

Nikas nuspyrė pirmą prisiartinusį demoną, kad galėtų prasibrauti iki Tabitos, Eriko, Medogo ir jo motinos.

Janas vėl pravirko, jis veltui mėgino pažadinti mamą.

Nikas atmušė demonus, bet neilgam. Demonai jį puldami naudojosi Tabita, Eriku ir Medogu, nes žinojo, kad draugams Nikas nieko bloga nedarys.

Man reikia kažkaip juos apsvaiginti…

– O, kad dabar turėčiau virbą galvijams ginti!

Tačiau čia nebuvo netgi šakutės lizdo. Ar prašyti, kad trenktų žaibas, nekuklu? Na gerai, dangus giedras, bet vis tiek…

Nikas prasiveržė pro jį čionai atlydėjusį demoną ir apsigręžęs puolė moterį. Staiga prisiminė, jog Ambrozijus ir Kalebas moka iššaukti ugnį, ir pajuto, kad kaista ranka.

Jeigu jie gali iškviesti ugnį, galbūt Nikui pavyks iššaukti elektrą?

Ko čia svarstyti? Verčiau pamėginti tai padaryti. Blogiausia, kas gali atsitikti, jei Nikui nepavyktų, – jį nužudys draugai.

Dabar tai būtų pati geriausia išeitis.

Dieve, prašau, padaryk, kad man pavyktų.

– Karatei! – sušuko jis ištiesdamas ranką, ir iš pirštų galiukų Medogo pusėn nulėkė žaibas.

Bičiulis virto ožiu.

Velnias.

Medogas pasileido bėgti į Niką ir šis atsitrenkė į demoną. Nustūmęs jį Nikas vėl atgavo pusiausvyrą. Ožys ir Nikas įsispitrėjo vienas į kitą.

– Ei, biče, aš juk stengiuosi tau padėti.

Tačiau ožiui buvo nusispjaut – jis ir vėl puolė Niką.

Stengdamasis išvengti smūgio Nikas atsidūrė demonų apsuptyje, o Janas vis verkė ir žadino mamą.

– Būtų gerai, jeigu aš galėčiau pabusti iš šito košmaro.

Urgzdamas Nikas pamėgino pasitelkti savo galias ir nublokšti Medogą šalin. Ožys išgąstingai sumekeno ir pasipurtė.

Ak, prašau, nemirk.

Nikas nedovanotų sau, jei nužudytų draugą.

Ožys sudrebėjo ir susmuko ant grindų.

Nikui vos nesustojo širdis. Mėšlas. Tačiau vos tik jis priėjo prie ožio, šis sudrebėjo, ir Medogas vėl tapo žmogumi.

Pamatęs, kad draugo nenužudė, Nikas pajuto didžiulį palengvėjimą. Tačiau tai truko neilgai, nes zombiai vėl ėmė pulti.

O Medogas vis dar buvo vienas iš jų.

Negana to, į patalpą ėmė plūsti iš mirusių prisikėlę zombiai, o Tabita su Eriku pamėgino nutraukti Nikui ranką.

Nikas išsisuko iš jų gniaužtų. Aš – lavonas…

Pagriebęs Janą už rankos paslėpė berniuką sau už nugaros, kol jo mama nespėjo atsikąsti vargšelio.

– Neverk, vaiki. Aš tave apginsiu.

O kas apgins mane?

Dabar būtų pats laikas atsirasti tariamoms galioms ir padėti man. Tikrai… Ko jos, po galais, laukia?

Nikas galėtų krauju parašyti kvietimą, bet kol baigs rašyti, zombiai jį neabejotinai sutaršys. Padėtis atrodė beviltiška, ir vaikinui smarkiau sudunksėjo širdis. Zombių vis daugėjo, o jį vis labiau kamavo nuovargis. Kaskart užsimodamas kardu jis išeikvodavo vis daugiau jėgų, ir nors zombiai svirduliuodami traukdavosi atatupsti, Nikas nė vieno nenužudė. Tiesą sakant, jam netgi nepavyko sulėtinti jų puolimo.

Niką apsupo zombiai, ištroškę suėsti paskutines vaikino smegenų ląsteles. Tačiau žinote ką? Jis nenusileis ir nepasiduos. Jeigu pavyks ištrūkti, tai tik tuo pačiu būdu, kokiu atėjo į šį pasaulį.

Kovojant dėl kiekvieno atodūsio.

Niekas manęs neįveiks.

Niekada.

Garsiai maurodamas Nikas iš paskutiniųjų puolė kautis su zombiais ir demonais.

Sienos aplink drebėjo ir dundėjo. Janas pasislėpė už Niko ir mažomis rankelėmis laikėsi įsikibęs jam į marškinius, kol Nikas brovėsi prie lango ar durų, kad bent jau mažylis šiąnakt liktų gyvas. Tačiau vaikiną vis labiau kamavo nuovargis. Jo ištvermė seko.

Dešinėje pasigirdo trenksmas.

Niką apėmė siaubas, gyslose sustingo kraujas. Manydamas, kad atplūdo dar daugiau zombių, vaikinas pasitraukė atatupstas.

Staiga pro sieną įlėkė didžiulis pilkas pikapas su pailginta kabina ir privirintomis metalinėmis plokštėmis, primenančiomis semtuvą galvijams šerti. Automobilis vos nekliudė Niko ir Jano. Pikapas tarsi vejapjovė nutrūktgalvišku greičiu ėmė sukiotis tarp zombių.