Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Kas čia, po veln…

Aleksas pasitraukė atatupstas, nes Nikas atsigręžė į jį.

– Tai yra pavidalo kaitaliotojų bėda. Kai mus trenkia elektra, nebegalime kontroliuoti savo pavidalų.

Nikas vėl dėbtelėjo į Stouną. Per tas kelias sekundes, kol buvo žmogum, tas norėjo iškeikti Niką, bet vėl virto vilku.

– Kaip ilgai jis taip kaitaliosis?

– Tu jį stipriai papurtei. Apie valandą.

Nikas nusijuokė.

– Tai jam bus premija.

Aleksas palingavo galvą.

– Na, man taip pat metas keliauti. Nenoriu, kad ir man uždraustų išeiti iš namų. Susitiksime rytoj mokykloje.

Ir jis išnyko.

Nikas pažvelgė į Nekodą.

– Į šias keistenybes tu žiūri visiškai ramiai. Gal man reikėtų tavęs bijoti?

– Nikai, manęs šiąnakt vos nesurijo zombiai, be to, važiavau visureigiu, kurį vairavo Buba. Tai, kad vienas vyrukas netikėtai išnyko, o kitas pavirto vilku, nėra patys baisiausi dalykai, kuriuos man teko regėti per pastarąsias kelias valandas.

Prie jų priėjo Simė ir atsirėmė Kodei į petį.

– Ak, Simė mano, kad esi mačiusi kur kas baisesnių dalykų.

Nekoda pablyško, bet nieko neatsakė.

Nikas pasivėdėjo ją į šalį, kad galėtų pasikalbėti šiek tiek atviriau. Dieve, kaip keblu. Vaikinas norėjo jai daug ką pasakyti, tačiau net ir po to, ką jiedviem teko iškentėti, baiminosi, kad Nekoda jį nušaus.

– Hm, Kode… gal… – Nikas nutilo, nes baimė paėmė viršų.

Pakviesk ją.

Viešpatie, Nikai, juk ji tave bučiavo.

Taip, bet tuo metu Kodė manė, kad jiedu žus. Dabar, kai abu liko gyvi, mergina galbūt gailisi jį bučiavusi. Gal mano šį bučinį galėjusi pasaugoti kitam, gražesniam vaikinui. Išmintingesniam.

Ne su tokiais sumautais marškiniais.

– Ką? – paklausė Kodė.

Būk vyras. Juk šiąnakt nepabūgai demonų. Kodėl dabar išsisukinėji?

Tačiau kautis su demonais yra paprasčiau nei pakviesti į pasimatymą merginą, kuri tikrai patinka. Demonai negali užgauti jausmų.

O Kodė gali sunaikinti Niką vienu vieninteliu žodžiu.

Greičiau kviesk!

Giliai įkvėpęs jis nusuko akis į šalį ir, kol dar nespėjo išsigąsti, išpyškino:

– Gal rytoj po pamokų eitum su manim į „Du Mond“ kavinę valgyti bandelių su įdaru? Žinoma, jei mama neįkalins manęs namie iki gyvos galvos už tai, kad Bubai leidau ją užmigdyti.

Regis, laikas visiškai sustojo, bet netrukus Kodė atsakė:

– Žinoma. Mielu noru. Tik daugiau – jokių zombių.

Nikui pasirodė, kad jis galėtų pakilti į orą.

– Taip, žinoma. Jokių zombių.

Staiga galvoje pasigirdo perspėjantis Ambrozijaus balsas. Šiąnakt išmokai tik dalį pirmos pamokos, vaiki. Liko dar devynios. Ar tikrai manai, kad turi sutelkti dėmesį į pramogas su mergina?

Pasakyti teisybę? Taip. Nes žvelgdamas Kodei į akis Nikas matė savo ateitį. Iš merginos sklido kažin kokia šiluma, o po šios nakties Nikui jos labai reikėjo.

Ypač turint galvoje iššūkius, su kuriais teks susidurti.

Nebūk paniuręs, seni. Tai mano, o ne tavo gyvenimas, ir aš ketinu jį nugyventi kuo linksmiau.

Galvoje išgirdęs šiuos Niko žodžius Ambrozijus krūptelėjo ir pajuto, kaip nugara nubėga šiurpuliai. Tačiau atsitraukė, leido vaikiui vienam džiaugtis pergale.

– Deja, Nikai, tu gyveni mano gyvenimą, ir tepadeda mums Dievas, nes mudu darome naujas klaidas.

Ambrozijus vylėsi, kad šįkart jiedu nenužudė tų, kuriuos jis myli.

O kas dėl Nekodos…

Ambrozijus jau seniai išmoko bijoti visų, kuriuos prisileisdavo, bet negalėdavo pamatyti nei jų praeities, nei ateities. Kai tik jis padarydavo šią klaidą, tas žmogus kaip įmanydamas stengdavosi sunaikinti Ambrozijų.

Nuojauta Ambrozijui kuždėjo, kad Nekoda nebus išimtis.

Naujas veidas. Nauja galimybė.

Bet ar to užtenka?.. Pamatysime.

23 Vienašmenis japoniškas kalavijas.

EPILOGAS

Kai Buba išleido Niką prie Kirijano namų, buvo beveik pradėję švisti. Pirma reikėjo grįžti į parduotuvę ir iš sandėlio išleisti Bretą su visa draugija, tada Nikas stos prieš drakoną, kuris vadinasi mama.

Nikas su Kalebu stovėjo įvažoje. Nikas pažvelgė į Kirijano rūmus ir pajuto, kaip jį apima siaubas.

– Ar tau kada teko daryti tai, kas kėlė šiurpą? – Kalebo paklausė Nikas.

– Taip. Paprastai ši baimė atsiranda iš ryto, kai suskamba žadintuvas ir aš suprantu, jog turėsiu eiti į mokyklą mokytis to, ką jau žinau.

Nikas pajuto Kalebui nuoširdžią užuojautą.

– Kaip tau pavyksta iškęsti?

Kalebas gūžtelėjo pečiais.

– Mano užduotis – sergėti tave, Nikai. Visada privalu daryti tai, kas liepta, kitaip galingesnis demonas suris tavo kepenis, o stuburu rakinės dantis.

Liūdniausia, kad Kalebas greičiausiai nejuokavo.

– Ką gi, noriu padėkoti, jog mane saugai. Tikrai apgailestauju, kad šiąnakt tave užpuolė ir kaip reikiant aptalžė.

Nuoširdūs vaikino žodžiai nustebino Kalebą. Per visus jo gyvenimo šimtmečius dar niekas niekada nebuvo jam dėkojęs. Netgi tada, kai Kalebas dėl kitų praliedavo kraują.

Nikas padavė jam ranką.

Kalebas prasižiojo norėdamas pasakyti kažką užgaulaus, bet apsigalvojo. Ne, neskaudins to, kuris yra jam malonus.

– Nėra už ką, Nikai. – Jis paspaudė vaikinui delną ir galva parodė į sugijusią ranką. – Beje, kol kas patarčiau laikyti ją įtvare. Tavo mama pasius, jei pamatys, kad išgijai.

Nikas įkišo ranką į įtvarą.

– Geras patarimas. – Jis žengė žingsnį link durų ir stabtelėjo. – Ar rytoj pasimatysime?

– Žinoma. Blogis nuolatos tyko tavęs, vaiki.

Kalebas nusišypsojo, tada pavirto varnu ir nuskrido.

Kokia sumauta diena. Tačiau Nikui bent jau pavyko išlikti gyvam, ir nežinia kodėl jis pasijuto tikresnis dėl savo ateities.

Viskas kažin kaip susijaukė.

Nusijuokęs vaikinas priėjo prie durų ir paspaudė skambutį. Laukdamas neišvengiamos akistatos pajuto, kaip baimė išauga tūkstantį kartų.

Neilgai trukus duris atidarė Kirijanas.

– Ačiū dievams, grįžai. Tavo mama atsipeikėjusi vos neišvarė manęs iš proto. Po galais, ji puikiai moka zyzti.

– Su ja menki juokai, tiesa? Jei zyzimas būtų olimpinė sporto šaka, mama sumuštų visus pasaulio rekordus.

Įleidęs vaikiną į vidų Kirijanas užrakino duris ir įjungė signalizaciją.

Iš svetainės išbėgo mama ir tvirtai apkabino Niką.

– O Dieve! Tu visas kruvinas! Kas atsitiko? Kur buvai? Prisiekiu, rytoj užmušiu Bubą ir Marką. Nedelsdama. O tau, Gotjė, visą amžinybę draudžiama išeiti iš namų.

Nikas prasižiojo klausti, ar gali būti atleistas nuo bausmės, mat ketina susitikti su Kode, bet nusprendė palaukti, kol mama nusiramins. Šiąnakt ji tokia pikta, kad atsakymas, be jokios abejonės, būtų neigiamas.

– Atleisk, mama. Tiesiog naktis buvo beprotiška. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Įskaudinti? Vaikeli, bus stebuklas, jei manęs neišmes iš darbo.

Kirijanas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Jeigu jus, ponia Gotjė, išmes iš darbo, aš rasiu jums kitą.

Motina prisimerkusi nepatikliai pažvelgė į Kirijaną.

– Ir ką man reikės daryti?

– Mano draugai yra prieglaudos savininkai, ir aš žinau, kad jie ieško virėjos ir padavėjos. Galėčiau jus ten kaipmat įtaisyti.

Kirijano žodžiai nuramino motiną.

– Tikrai? Girdėjau, prieglaudos padavėjos gauna daugiausia arbatpinigių visame Naujajame Orleane.

– Taip, ponia.

Motina atsigręžė į Niką ir jos pyktis vėl įsiliepsnojo.