Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Aleksai, kaip tu juos aptiksi? – paklausė Buba.

Aleksas iškėlė nedidelį rankinį prietaisą.

– GPS. – Atsigręžęs jis mirktelėjo Kalebui ir Nikui.

Tačiau Bubos taip lengvai neapmulkinsi.

– Kaip sužinosi koordinates?

– Pasinaudosiu Medogo mobiliuoju telefonu.

– Štai kaip. Gerai. Tada sakyk man, kur važiuoti.

Aleksas vos pastebimai šyptelėjo, tarsi kažką slėptų. Netrukus jis užsimerkė, ir Nikas suprato: pasitelkęs kažin kokias antgamtines galias jis ieško Medogo, jo motinos ir brolio.

Kol Aleksas buvo užsimerkęs, Buba įjungė radiją. Pasigirdo nelaimės signalas, ir netrukus pranešėjas pasakė: dėl staigaus ir pavojingo gripo protrūkio meras visame mieste paskelbė komendanto valandą.

– Taip ir sakiau, visa kaltė bus suversta ligai, – nusišaipė Kalebas.

Buba pasuko į kairę ir nuvažiavo palei Kanalą.

– Miesto valdžia nenori, kad žmonės pultų į paniką. Nors aš jos nekaltinu. Juo daugiau žmonių gatvėse, juo daugiau aukų morge.

– Policija skelbia komendanto valandą visame mieste, – toliau kalbėjo pranešėjas. – Gyventojai raginami likti namie, kol policija atitvers Prancūzų kvartalą. Tie, kuriuos policija ras gatvėje, bus suimti.

– O visi zombiai nušauti, – juokdamasis pridūrė Nikas.

– Gal vertėtų grįžti? – paklausė Aleksas.

Buba gūžtelėjo pečiais.

– Tai būtų logiška. Ką jūs manote?

Nikas atsilošė sėdynėje.

– Dar taip nebuvo, kad sveikas protas užgožtų mano kvailumą. Sakyčiau, keliaukime toliau. Ką manai, Kalebai?

Šis plačiai išsišiepė.

– Na ir kas, jei mus suims? Aš, Aleksas ir Nikas esame nepilnamečiai.

– Tada pirmyn į begalybę.

Nikas susiraukė.

– Ką tai reiškia?

– Taip sakydavo mano tėtis, kai dar buvau mažas. „Į begalybę“ reiškia, kad kažką padarysi iki galo.

Nikas nieko nesuprato.

– Juk begalybė niekada nesibaigia.

– Teisingai. Todėl reikia nesiliauti, kad ir kas atsitiktų, kad ir kokios kliūtys iškiltų. Reikia brautis per viršų, pro apačią, aplink ar skersai. Jei tenka kažką persekioti iki begalybės, užsimauk vyriškas kelnes, apsiauk kelioninius batus – ir pirmyn.

Nikas prasižiojo kažką sakyti, bet nespėjo, nes nežinia kas trenkėsi į visureigį.

Automobilis ėmė nevaldomas suktis.

22 Magijos vadovėlis su užkeikimais ir dvasių vardais.

17 SKYRIUS

Nikas taip stipriai trenkėsi galva į stiklą, kad iš akių pažiro kibirkštys, o visureigis nevaldomas vis vartėsi ir regėjosi, kad niekada nesustos. Paskui automobilis išlėkė į orą ir trenkėsi į I-10 federalinio kelio betoninę viaduko sieną. Smūgis buvo toks stiprus, kad Nikas stebėjosi, kaip visureigis nelūžo pusiau.

Suaimanavęs vaikinas pamatė tarp vairo ir sėdynės įstrigusį Bubą. Bičiulis buvo be sąmonės, jo antakis praskeltas, veidu tekėjo kraujas ir kapsėjo ant marškinių. Aleksas, šnopuodamas tarsi gimdanti moteris, mėgino atidaryti dureles. Jis taip pat buvo kruvinas, lūpa praskelta, akis sutinusi. Tačiau siaubingiausiai atrodė Kalebas – visiškai prarado žmogiškąjį pavidalą. Jo oda buvo ne tik paraudusi, bet ir švytėjo blausioje šviesoje, o gyvatiškos akys rombo formos lėliukėmis atrodė vaiduokliškai.

Nikas pamėgino pajudėti. Visą kūną nutvilkė skausmas, užgniaužė kvapą. Kalebas pabandė atsegti Niko saugos diržą. Viena jo ranka, regis, buvo lūžusi. Tačiau bičiulis nekreipė į tai dėmesio.

– Aleksai, – virpančiu balsu, keistu akcentu prabilo Kalebas. – Mus užpuolė. Ar pajėgsi išlipti lauk?

Aleksas suurzgė tarsi įsiutęs lokys.

– Kažkas surakino mano galias. Negaliu pritūpti, netgi atsisegti saugos diržo. Ar tavo galios veikia?

– Ne. Negaliu išsaugoti netgi savo žmogiškojo pavidalo.

Staiga Nikas užuodė aitrų sieros ir mirties dvoką.

Kalebas nusikeikė ir ėmė spardyti į šoninį langelį. Kai stiklo neliko, jis sugriebė Niką ir išstūmė pro skylę. Nikas sušvokštė – skausmas nutvilkė petį ir ranką.

Po galais, skauda.

Išsiropštęs laukan Kalebas čiupo Niką už sveikos rankos. Vilkdamas vaikiną paskui save ėmė kažką kalbėti Nikui nesuprantama kalba.

– Vyruti, po tokios avarijos mums tikriausiai nederėjo judintis iš vietos, kol atvyks medikai. Regis, kažką susilaužiau. Galbūt lūžo stuburas ar dar kas.

– Netrukus lūš ne tik stuburas. – Atsigręžęs Kalebas pažvelgė aukštyn. Keikdamasis jis stvėrė Niką ir įgrūdo į kanalizacijos vamzdį. – Nejudėk ir kvėpuok tik tada, kai pradėsi dusti.

Na ir kvailas patarimas.

Nikas norėjo ginčytis, bet netrukus pamatė, kas taip neramino Kalebą. Tai buvo…

Skraidančios beždžionės?

Norėtum. Tai buvo ne gudrios mažos mėlynos būtybės keistais kostiumais ir kepurėmis, o milžiniški bjaurūs padarai, kuriuos pamačius Nikui sutraukė skrandį. Jų galvos buvo plikos, nagai kaip plėšriųjų paukščių, oda kaip šarpėjų. Į juos pažvelgus šlykštybė įgavo naują prasmę. Be to, šios būtybės dvokė kaip supuvę kiaušiniai. Ne, jos dvokė kaip keturių dienų senumo kiaušinių milteliai, palikti rugpjūčio saulėje.

Arba kaip Bubos batai…

Dvokas buvo toks aitrus, kad Nikas iš visų jėgų stengėsi nekvėpuoti.

Kalebas atsigręžė ir pasiruošė kovoti su užpuolikais. Jie apspito bičiulį tarsi paukščiai sename Hičkoko filme. Kai būtybės parvertė Kalebą, Nikas negalėjo įžiūrėti netgi jo kūno kontūrų.

Apimtas siaubo vaikinas nulindo dar giliau į kanalizacijos vamzdį. Išsitraukęs kardą jis sušnibždėjo maldelę prašydamas Dievo pagalbos.

Naktyje, tarsi spurdančios širdies tvinksniai, šnarėjo plasnojantys sparnai. Niko kakta išrasojo, jis karštligiškai svarstė, ką daryti. Tamsoje beveik nieko nebuvo matyti. Jei Nikas išbėgs į lauką, būtybės jį pamatys ir taip pat užpuls.

Dieve, ką daryti?

– Nikai!

Vaikinas sustingo – tai buvo mamos balsas. Regis, ji kūkčiojo. Čia apgaulė . Mamos čia negali būti. Jokiu būdu.

– Jie mane kankina, kūdiki. Gelbėk. Prašau!

Čia ne ji. Čia ne ji.

O jeigu ji?

O jeigu ne?

Išgirdęs lauke kažką šliaužiant, Nikas tvirčiau suspaudė kardą. Garsas artėjo. Pažvelgęs į ryškiai raudoną rubiną rankenoje vaikinukas sutriko. Tai jo vienintelis ginklas. Jei jį praras, neturės kuo gintis nuo būtybių.

Ne, palauk…

Padėti gali dar kai kas. Bent jau Nikas vylėsi, kad padės. Jis išsitraukė iš kišenės knygą, susigūžė ir mobiliuoju telefonu apšvietė tuščius lapus. Tada durklu dūrė sau į pirštą, kaip buvo parodęs Ambrozijus, ir ant lapo užlašino kelis kraujo lašus.

– Kas tos mane puolančios būtybės? – pašnibždomis paklausė.

Kraujas nupiešė būtybes, kurios atrodė dar šlykštesnės, nei Nikas buvo spėję pamatyti. Tada po piešiniu atsirado paaiškinimas. Taahiki demonai. Trečioji subkultūra, turinti ribotas galias. Jie yra tarnai, šeimininkų siunčiami atnešti daiktų arba būtybių. Šiuo atveju… atnešti tavęs.

– Kaip jiems pavyko sukaustyti Kalebą ir Aleksą?

Po pirmuoju piešiniu atsirado dar vienas. Tai buvo nedidelis labai puošnus medalionas. Neilgai trukus pasirodė užrašas. Ištarino žvaigždė. Demonų slaptasis ginklas. Bet kuris demonas, taip pat ir tokie mišrūnai kaip tu, prie jo prisilietę netenka jėgų.

Jis pavojingas ir vilkolakiams.

Knygos perspėjimas buvo rimtas.

– Tad ką man daryti? – knygos paklausė Nikas.

Kraujas nutekėjo į kitą puslapį.