Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Kaip tai įmanoma?

Ambrozijaus veidas vėl apniuko.

– Parodysiu ir daugiau dalykų, kurie tau iš pradžių atrodys neįmanomi. Atversiu pasaulį, apie kurį nė nesvajojai. Apgailestauju šitaip elgdamasis. Tačiau tai turi būti padaryta, ir verčiau aš tau parodysiu, nei sužinosi tu pats, kaip kadaise nutiko man.

Ambrozijaus žodžiai ir elgesys bylojo, kad jis su pagyrimu baigė žiaurią gyvenimo mokyklą. Pamačius, kaip vyriškis spokso į snaudžiančią motiną, Nikui parūpo vienas dalykas.

– Kiek tau metų?

Prieš atsakydamas Ambrozijus atsiduso.

– Gyvenu jau kelis šimtus metų.

Apstulbęs vaikinas aiktelėjo. Ambrozijus atrodė ne vyresnis nei dvidešimt ketverių. Ar tikrai įmanoma taip ilgai gyventi?

Antra vertus, Ambrozijus gyvena. Tada galvoje sukirbėjo kitas klausimas, į kurį labai knietėjo gauti atsakymą, nors Nikas nujautė, koks jis bus.

– O kaip mano tėtis? Kiek jam metų? – Dabar Nikas galėjo kirsti lažybų, kad tėčiui taip pat ne trisdešimt keleri, kaip atrodo.

Paėmęs motinos ranką Ambrozijus priglaudė ją sau prie širdies.

– Jis daug vyresnis už mane.

Nikas tai įtarė, bet sužinojęs tiesą pajuto, tarsi kas būtų trenkęs į paširdžius. Vaikinas pamėgino įsivaizduoti, ką jaustų gyvendamas kelis šimtmečius. Turėtų būti labai smagu.

Ir jis būtų labai vienišas.

– Ar aš irgi gyvensiu šitaip ilgai?

– Jei pasiseks. Be to, tikiuosi, tu būsi kur kas laimingesnis nei aš.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad privalau priversti tave susikaupti. Jei nori išgelbėti Medogą, turi klausyti manęs, kitaip išdvasos suris judu abu tarsi pusryčių pyragėlius.

– Aš klausau.

Kai automobilis sulėtino greitį, Ambrozijus nusikeikė.

– Privažiavome Kirijano namus. Vadinasi, teks atidėti…

Nikas norėjo paklausti, ką atidėti, bet pažvelgęs pro langą iškart susivokė. Prie namo stovėjo būrelis žmonių. Vyrų ir moterų. Pusė jų turėjo beisbolo lazdas ir baslius. Įdomūs ginklai. Ką dar jie turi, ko Nikas nemato?

Vaikinas pažvelgė į Kalebą.

– Ar man tik taip atrodo, ar čia iš tiesų susirinko pusė mūsų klasės?

– Taip, manau, čia klasės susitikimas arba, kadangi tai mūsų klasiokai, kvailių sambūris. Pavadinkime juos kvailiažąsiais. Tai lyg ir žąsinai, tik kvaili.

Buba įsuko į prievažą; čia stovintis Tedas komandavo susirinkusiems klasiokams.

Kai Nikas išlipo iš automobilio, greta išdygo ir Ambrozijus.

Tedas buvo atsukęs jiems nugarą, kalbėjosi su grupele klasiokų, tarp kurių buvo Kailas ir Aleksas Peltjė, Stounas, Keisis, bet, keista, nesimatė Brinos.

– Kadangi šiąnakt mieste yra tik keturi Tamsos medžiotojai, jie iš visų jėgų kaunasi su deimonais, kurie, naudodamiesi zombių sukelta sumaištimi, išlindo pasimaitinti, o dėl mirčių kaltę suvers zombiams.

Nikas susiraukęs pažvelgė į Kalebą. Buba tuo metu įlindo į automobilio galą, kad iškeltų Niko motiną.

– Kas yra deimonai? – Ambrozijaus paklausė Nikas.

– Ar tikrai nori žinoti?

– Apšviesk mane.

Ambrozijaus akys keistai suspindo.

– Sielą siurbiantys vampyrai. Nors jie ir išsiurbia žmonių kraują, bet juo neminta. Jie geria kraują tik tam, kad nužudytų, o kai žmogus miršta ir siela palieka kūną, jie įsiurbia ją ir gyvena maitindamiesi sielos ekstraktu.

Apstulbęs Nikas žengė atatupstas.

– Tu mane mulkini.

Ambrozijus papurtė galvą.

– Ne, ir netrukus pats susipažinsi su keliais deimonais.

– Man nepatinka tavo tonas, Ambrozijau.

Svarbiausia, Nikui nepatiko tai, ką Ambrozijus pasakė.

– Tau dar labiau nepatiks, kai vieną gražią dieną susipažinsi su deimonu, vardu Straikeris. Tačiau tai jau kita istorija… – Ambrozijus smakru parodė į Tedą. – Antra vertus, būtų gerai, kad jis taptų tavo draugu. Su juo linksma.

Nikas susiraukęs klausėsi Tedo kalbos, o Buba tuo metu nunešė į namus Niko mamą.

– Kadangi Tamsos medžiotojai užsiėmę, Erikui reikia mūsų pagalbos. Tiems, kurie negirdėjote ir spėliojate, kodėl buvote pašaukti, paaiškinsiu: dingo Eriko mama ir brolis. Manome, kad juos pagrobė bokoras. Erikas nežino, kur jie. – Tedo žvilgsnis nukrypo į Stouną ir Peltjė. – Vyručiai, reikia, kad padėtumėte juos rasti.

– Jis nesugebės rasti, – rodydamas į Peltjė nusišaipė Stounas.

Aleksas norėjo pulti Stouną, bet Kailas jį sulaikė.

– Nežudyk vilkolakių, Aleksai. Jų skonis – kaip sudžiūvusių viščiukų.

Stounas įsiutęs įsitempė.

– Kas čia kalba apie viščiukus?

– Cyp, cyp, – nusišaipė Aleksas. – Jei snapas atitinka…

Stounas puolė Aleksą, bet keli vaikinai jį sulaikė.

Tedas suurzgė.

– Nurimkite, medžiotojai-vilkolakiai. Dabar ne metas niekams. Jūs mums reikalingi.

Nikas susiraukė. Ir vėl tas žodis. Kad ir ką sakė Tedas, vargu ar tai žaidėjų terminas.

Atsigręžęs Raselas pamatė Niką ir Kalebą.

– Ir kur čia pasauliečiai?

– Mes – ne pasauliečiai, mulki, – tyčiodamasis atšovė Kalebas. – Čia būti mudu turime didesnę teisę nei bet kuris iš jūsų.

– Esi ne savo rogėse, Melfai, – nusišaipė iš jo Stounas.

Kalebas atgniaužė delną ir parodė ugnies kamuolį – lygiai kaip anksčiau Ambrozijus gatvelėje. Kalebas numetė kamuolį Stounui prie kojų, ir kamuolys apšvietė visą vaikinuko kūną.

– Nesipainiok man po kojomis, nevykėli. Aš tau ne senis su kauke, laukiantis, kol jam sutrukdys vaikėzai, kišantys nosį ne į savo reikalus.

Tedas linktelėjo.

– O Gotjė dabar dirba Kirijanui. Anksčiau ar vėliau jis vis tiek sužinos, kas mes iš tiesų esame.

– Ir kas jūs esate? – paklausė Nikas.

Vienas Tedo draugų, šviesiaplaukis ir mėlynakis Karlas Samuelis, žengė į priekį.

– Mes – daugelio kartų skvairai.

– Ir ką tai reiškia? – pasiteiravo Nikas. – Vaikštote pasipūtę, su alavo folijos šarvais ir plastikiniais kardais, ir vaidinate riterius?

Karlas nusijuokė, o Raselas nusišaipė iš Niko neišmanymo ir kilmės.

Nekreipdamas į juodu dėmesio Tedas atsakė į kausimą:

– Mes – žmonės, tarnaujantys deivei Artemidei ir jai padedantys. Esame jos kariai, siekiantys apsaugoti žmoniją nuo tykančio blogio. Šventojo Ričardo mokykla – tai mūsų mokomoji bazė, skirta priklausantiesiems skvairų dinastijai.

– Taip, – pritarė Karlas. – Kaip tik todėl tave sutikome ne itin palankiai. Mums nepatinka pasauliečiai, kurie apie mus nenutuokia. Neįsižeisk.

Neįsižeisti? Dauguma jų su Niku elgėsi kaip tikri pimpiai.

Karlas parodė į Peltjė ir Stouną.

– Jiedu nuolat kaitalioja savo pavidalą. Taip daro dauguma futbolo komandos narių. – Tada jo žvilgsnis nukrypo į Kalebą. – Nežinojome apie tavo galias.

Kalebas gūžtelėjo pečiais.

– Nebuvo reikalo žinoti, o ir atsikėlę rytą nė vienas nebeprisiminsite apie mane.

Stounas prunkštelėjo.

– Tai mūsų neveikia.

– Veikia, mulki, dar ir kaip. Mudu ne kartą esame susidūrę. Tai aš priverčiau galvoti, kad tave buvo pagrobę ateiviai iš kitų planetų.

Nikas nusijuokė.

– Žinojau, kad turi būti kažkokia priežastis, dėl kurios tu man patinki.

Kalebas palinko tarp Niko ir Ambrozijaus ir tyliai tarė:

– Beje, bose… nesi taip gerai užsimaskavęs, kaip manai, be to, girdėjau viską, ką šiam vaikiui sakei automobilyje. – Tada pažvelgė tiesiai į Ambrozijų. – Gražus švarkas, bet man labiau patinka juodas kostiumas, kurį vilkėjai, kai buvome susitikę paskutinį kartą.