Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Ir… Nekoda kardu dūrė tiesiai Nikui į širdį.

15 SKYRIUS

Medogas vienas mėgino aptvarkyti savo kambarį ir verkė supratęs, kokios košės privirė. Taip neturėjo būti. Kodėl jo mėginimas apsiginti sukėlė tiek daug nelaimių? Kodėl?

Jis netyčia sugriovė gyvenimą daugybei žmonių…

Esu visiškai niekam tikęs. Brajanas pateko į kalėjimą… Žuvo keli klasiokai, Skoto ranka sužalota visam laikui, negana to, Medogo mama ir brolis tikriausiai taip pat negyvi – suėsti tų būtybių, kurias sukūrė jis. Man vertėtų pulti po autobuso ratais. Nesu vertas netgi kulkos.

Staiga jis išgirdo kažką šnibždant.

Iš pradžių pamanė, kad tai policininkai vėl šnibždasi su tėčiu už durų. Tačiau tai buvo ne jie.

Regis, šnibždesys skambėjo ausyse – sklido tarsi iš jo paties smegenų.

Medogas pakėlė galvą mėgindamas aptikti šaltinį, skleidžiantį šį garsą, bet nieko nepamatė, išskyrus pro užtrauktų naktinių užuolaidų plyšį blykčiojančias policijos automobilių švyturėlių šviesas.

– Medogai …

Vaikiną apėmė panika. Tai buvo mamos balsas. Neabejotinai.

– Mama?

Bet niekas neatsakė.

Puiku. Man prasidėjo haliucinacijos. Dabar netekau ir proto.

Už Medogo miegamojo lango pakibo lengvas miglos debesėlis. Jis smuktelėjo žemyn, paskui susisuko į ploną sruogelę ir ši prasiskverbė pro palangę. Tarsi vaiduokliškas vikšras sruogelė iš lėto praplaukė pro rašomąjį stalą ir susisuko į kamuoliuką. Sukdamasis ir šokinėdamas kamuoliukas sukietėjo ir pavirto bjauria sene; ji bedė pirštu į Medogą.

– Tu žudai savo motiną ir brolį.

Greta miniatiūrinės šmėklos išdygo klykiančių mamos ir Jano vaizdas.

Medogas delnais užsidengė ausis.

– Nutilk! Neskriausk jų!

Mamos ir brolio vaizdas išnyko, o senė prisiartino prie Medogo.

– Ar nori juos išgelbėti?

Koks kvailas klausimas!

– Žinoma.

– Tada privalai atvykti pas mane.

Vaikinas sutriko.

– Tu atsiradai mano kambaryje. Aš jau esu su tavimi.

Gal ji visai kvaila?

– Ne čia, silpnaproti. Noriu, kad būtum su manimi.

Ką daryti? Mėginti atspėti, kur ji slapstosi Naujojo Orleano apylinkėse?

– Kur tu būni?

– Šventojo Luiso kapinėse.

Taip, žinoma. Medogui dar tiek nepasimaišė protas, kad manytų, jog susigrąžinti mamą bus paprasta. Jeigu nuvyks į kapines, neturės jokio pranašumo, o senė su juo ir su mama galės daryti ką tik panorėjusi.

Netgi ir su Janu.

– Jei taip pasielgsiu, tu mane nužudysi.

Senė nusikvatojo.

– Jei manęs nepaklausysi, nužudysiu juos.

Medogas norėjo trenkti delnu per stalą ir sutraiškyti senę tarsi tarakoną, bet žinojo, kad taip pasielgęs tik susižalotų. Senė netikra. Tai tik bekūnė šmėkla.

– Kodėl taip su manimi elgiesi?

– Todėl, kad lendi ten, kur nederėtų. Negi nežinojai, kad kišant nagus prie žmogaus valios atsitinka siaubingų dalykų?

– Neketinau nieko nuskriausti. Tik norėjau, kad mane paliktų ramybėje.

Senė gūžtelėjo pečiais.

– Ketinimai nieko nereiškia. Mus visus vertina pagal rezultatą. O kai šoki su velniu, retai pasitaiko proga pačiam pasirinkti muziką.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad jiems gyventi liko neilgai, ir juo ilgiau tu delsi, juo labiau tikėtina, kad jie žus.

– Neskriausk jų. Ateinu.

– Patariu atvykti vienam, mon petit 21, ir atsinešk zombių žaidimo programą, kitaip… tau liko trisdešimt minučių.

Senė išnyko.

Praskleidęs naktines užuolaidas Medogas išvydo kiemą, pilną prigužėjusį policininkų, ir prikando lūpą. Kaip patekti į kapines nepastebėtam ir nesekamam?

Per duotą laiką jis niekaip nespės nueiti tenai pėsčias.

Ką daryti?

Išprakaitavęs vaikinukas nusileido galiniais laiptais, vedančiais į virtuvę. Išvydęs brolį, Bubą, Marką, Niką bei Simę, apstulbo.

– Marką palieku čia, – Erikui aiškino Buba. – Jis galės padėti, kol Čerizę ir Niką nuvešiu į Kirijano namus. Tada grįšiu.

Erikas linktelėjo.

– Tik būk atsargus.

– Būtinai.

Draugai buvo nusigręžę, ir Medogas išsmuko pro galines duris, tada nėrė į šešėlį prie pašiūrės, kurioje tėtis laikė vejapjovę. Čia buvo ir senas Eriko motoroleris „Honda“. Medogas vadino jį pimpiamobiliu, o dabar teks juo važiuoti.

Dieve, kaip siaubinga.

Tačiau kad išgelbėtų mamai gyvybę, Medogas buvo pasiryžęs viskam, net jeigu būtų apšauktas mulkiu. Atsargiai, kad neatkreiptų į save dėmesio, jis tyliai atidarė medinės pašiūrės duris ir įsmuko vidun. Kuo tyliau priėjo prie motorolerio ir nusuko bako kamštį. Kaip ir įtarė, bake kuro nebuvo.

Po velnių. Erikai, ar gali bent ką nors atlikti gerai?

Nieko baisaus. Tavo intelekto koeficientas 160. Ką nors sugalvosi. Medogas prisivertė nurimti. Ieškant išeities ir besidairant tamsioje patalpoje, netikėtai į galvą šovė viena mintis.

Jis čiupo žirkles gyvatvorei kirpti, nukirpo žarnos gabalą ir iš motorinės vejapjovės prileido kuro į motorolerį.

Pripildęs baką čiupo ant sienos kabančius raktelius ir voratinkliais apraizgytą šalmą, tada išstūmė motorolerį laukan. Su kiekvienu žingsniu vaikino širdis dunksėjo kaip pašėlusi. Jį gali sučiupti bet kurią akimirką.

Tačiau, laimė, niekas jo nepamatė. Policininkai nuiminėjo pirštų atspaudus, apklausė žmones ar stoviniavo ir šnekučiavosi, tad nepastebėjo vaikinuko, per galinį kiemą stumiančio ryškiai raudoną motorolerį.

Tiesą sakant, dėl to Medogas sunerimo. Kodėl patyrę ekspertai tokie nepastabūs? Jei Medogui dabar tai nebūtų buvę paranku, jis tikrai būtų išsigandęs. Vėliau, kai tą prisimins, jį apims siaubas. Tačiau dabar galvojo tik apie mamą ir brolį.

Atsidūręs už kvartalo, Medogas lengviau atsikvėpė ir užvedė motorolerį. Suriaumojęs šis atgijo ir pajudėjo gatve tokiu greičiu, kokio galėtų pavydėti tik surūdijęs tanklaivis, bet vis tiek važiuoti motoroleriu buvo greičiau nei eiti pėsčiomis.

Medogas laiku spės į kapines.

– Atvažiuoju, mama.

Medogas neleis, kad jai ir netgi broliui kas nors atsitiktų. Gal Janas ir varo iš proto, bet Medogas – vyresnysis brolis, tad privalo apginti Janą.

Net ir nuo ėdančių smegenis zombių.

Nikas pajuto kutenimą nugaroje, nuo kurio pasišiaušė plaukeliai ant sprando, ir stabtelėjo.

Kažkas…

Mintyse jis išvydo pakvaišusiai atrodantį Medogą, vogčiomis sprunkantį iš namų raudonu motoroleriu, ant galvos užsimaukšlinusį šalmą su užrašu „Galingieji reindžeriai“. Nikas nenutuokė, kaip galvoje atsirado šis vaizdas, bet jis buvo toks pat aiškus kaip ir greta stovintis Buba.

– Manau, Medogas krečia kažkokią kvailystę.

– Nejau jis kada elgėsi kitaip? – nusišaipė Buba.

– Policija! Sustokite!

Nikas pažvelgė į tą pusę ir išvydo du pareigūnus. Jie stovėjo atkišę pistoletus. Pamačius, kas prikaustė policininkų dėmesį, vaikinui atvipo žandikaulis.

Tai buvo ne Medogas.

Tai buvo zombiai.

Nikas nusikeikė.

Policininkai ėmė šaudyti tik tada, kai pirmas zombis prisiartino prie pareigūno ir jam į galvą suleido sukirmijusius dantis.

Nikas sulaikė kvapą. Prie jų artinosi dar daugiau zombių.

– O Dieve…

Tai buvo prikeltų iš mirusių armija, žygiuojanti tiesiai į juos tarsi šlykščių hienų būrys. Kodėl zombiai neklupinėja kaip Romero filme?

Ne, juos turi užpulti superzombiai. Palikite tai man.

– Štai, renkasi šio kvartalo gyventojai, – nusišaipė Kalebas.