Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas pasikasė sprandą.

– Kaip sakė Buba, kažkas nusikopijavo žaidimą.

– Taip, bet ar tau neatrodo, kad zombiai plinta truputį per greitai?

– Ką nori tuo pasakyti?

Kalebas prisimerkęs pažvelgė į farus.

– Manau, yra kažin kokia kita priežastis. Kažkas čia ne taip.

Nikas keistai nužvelgė bičiulį.

– Ar turi galvoje negyvus zombius, kurie neseniai mėgino mus suėsti?

– Kaip tik juos, Nikai. Dėl to kalta ne tik klaidinga žaidimo programa. Manau, čia įsipainiojusi pikta jėga. Galinga jėga.

Nikas jau norėjo pasišaipyti iš kvailoko Kalebo tono ir žodžių, bet apsigalvojo. Tebemanė, kad Kalebui ne viskas gerai su galva, tačiau šįkart, Dieve apsaugok, bičiulis galbūt teisus.

Įvyko kažkas siaubinga. Tą jautė netgi Nikas.

Trokšdamas padėti Medogui ir Erikui, jis nužvelgė minią žioplių, atėjusių paspoksoti, kas čia vyksta. Niko žvilgsnis užkliuvo už nuošaliau stovinčio aukšto vyriškio, vilkinčio juodais drabužiais.

Nikas iškart jį atpažino ir pajuto, tarsi kas kumščiu būtų smogęs į gerklę.

Ambrozijus.

Mirkčiojančios policijos automobilių švyturėlių šviesos apšvietė grėsmingą Ambrozijaus veidą, mesdamos šešėlį ant jo skruostų, todėl vyriškio akys atrodė nežmogiškos. O aš maniau, kad tėčio išvaizda grėsminga…

Adarijanas nė iš tolo neprilygo Ambrozijui.

Vos tik apie tai pagalvojus, Nikui dingtelėjo, kad dėl visko gali būti kaltas Ambrozijus. Norėdamas išsiaiškinti, vaikinas patraukė link jo.

Ambrozijus atsigręžė, ir jųdviejų žvilgsniai susitiko. Vaikinas galėjo prisiekti, kad tą akimirką Ambrozijaus akys tamsoje suspindo kruvinai raudonai. Regėjosi, kad Ambrozijus spokso į jį taip, tarsi norėtų nužudyti, bet netrukus…

Ambrozijus išnyko.

Nikas sustojo ir ėmė dairytis po kiemą. Regis, niekas nepastebėjo vyro, kuris ką tik čia buvo.

– Kas vyksta, po galais?

– Kas yra? – priėjęs paklausė Kalebas.

– Ar matei?..

Ką Nikas galėjo pasakyti? Ar matei mano išprotėjusį dėdę Džeisoną Šamaną? Gal tai jis nužudė mano draugo mamą ir brolį?

– Ką mačiau?

Nikas papurtė galvą.

– Nesvarbu. Tikriausiai tai buvo šešėlis.

Kalebas susiraukęs pažvelgė į bičiulį.

– Ar tau nieko neatsitiko? Atrodai išblyškęs.

Nikas sutriko. Staiga jį apėmė keistas svaigulys. Garbės žodis, tuoj apsivems, Ir tada ant peties pajuto švelnią ranką. Atsigręžęs išvydo Nekodą. Blyškus merginos veidas atrodė žavingai, ir Nikas labai apsidžiaugė.

– Ką čia veiki, Nikai?

Jis dar niekada nesijautė toks laimingas, išvydęs kitą žmogų. Nespėjęs suvokti, ką daro, apsigręžė ir apkabino Nekodą.

Nuo netikėto prisilietimo mergina sutriko. Dar niekas nėra jos šitaip apkabinęs, niekas nėra sveikinęsis taip džiugiai. Keistų emocijų banga nuvilnijo visu merginos kūnu.

Kas tai?

Tai buvo ne vien emocijos – Nekoda jautė ir Niko ranką, apglėbusią ją per liemenį. Jo alsavimą sau ant skruosto ir malonų plaukų kvapą. Nekodos kūnas ėmė gausti, jai kilo beprotiškas noras suleisti pirštus į švelnius Niko plaukus, jos nugara perbėgo šiurpuliukai.

– Nikai!

Jausdamas raminamą Nekodos kūno šilumą Nikas nepajėgė ištarti nė žodžio. Keista, šioje naktinėje sumaištyje mergina veikė jį tarsi žaibolaidis.

– Labai atsiprašau, – sušnibždėjo jis, paleido Nekodą iš glėbio ir atsitraukė. – Nenorėjau tavęs užpulti. Tiesiog ši naktis tokia siaubinga, ir aš apsidžiaugiau išvydęs draugingą veidą.

Nikas delnu palietė Nekodai skruostą. Mergina suvirpėjo. Jis – mano priešas. Būtybė, kurią Nekoda prisiekė nužudyti. Bet žvelgdama į žydras akis ji matė ne pabaisą, o šaunų vaikinuką.

Nekoda matė… Ir tai ją išgąsdino.

Nesileisk jo apžavima. Tai netikra. Taip veikia jo galios. Jis – blogas iki pat sielos gelmių.

Tačiau neįveikiamas potraukis Nikui, regis, sklido ne iš vaikino, o iš pačios Nekodos, tarsi kažin kas jos viduje trokštų būti arčiau Niko.

Nepaprastai keista.

Nepajėgdama to ištverti Nekoda nustūmė Niko ranką nuo veido ir kiek pasitraukė į šalį, kad galėtų aiškiau mąstyti.

– Neatsakei į mano klausimą.

Nikas ranka mostelėjo per petį namo pusėn.

– Mes parvežėme Medogą namo. O tu? Ką tu čia veiki?

– Aš gyvenu netoliese, – pamelavo Nekoda.

Iš tiesų ją čionai iškvietė galinga magijos banga. Niko galios augo lyg nuo steroidų. Nekoda net galėtų tvirtinti, kad vaikinas tapo labai galingas, bet kita vertus, tebėra silpnas.

Vis dar žmogus.

O tas kažkas, ką jautė Nekoda, buvo subrendęs ir pasirengęs žudyti.

– Pamačiau, kaip atvyko policija tirti įvykio, – aiškino ji.

– Tau nereikėjo čionai eiti. Tai pavojinga.

Nekoda susiraukusi pažvelgė į jį.

– Ką turi galvoje?

Dirstelėjęs per petį Nikas pamatė, kad į juos keistai žiūri Kalebas.

– Čia dedasi keisti dalykai… – Tik neminėk zombių, mulki. Ji pagalvos, kad esi pamišęs. – Tiesiog negeras laikas. Mėnulio pilnatis ir panašiai. Verčiau eik namo, ten saugiau.

– Ar tu… – Nekoda prisimerkė, tarsi ieškotų tinkamo žodžio. – Mėgini mane apsaugoti?

Ak, tas gerai pažįstamas tonas. Pokalbis krypsta pavojinga linkme.

– Nesu vyras šovinistas. Žinau, moterys moka pačios pasirūpinti savimi taip pat sėkmingai kaip ir vyrai, bet yra dalykų… Esu tikras, tėvai nerimauja dėl tavęs ir…

– Tu mėgini mane apsaugoti? – Nekoda plačiai nusišypsojo ir pajuto, kaip kažkas suspurda po širdimi. – Esi labai mielas. – Ir mergina ne skėlė jam antausį, o pabučiavo į skruostą.

Pajutęs jos lūpas Nikas iškaito. Dabar jis jautėsi atsidūręs pavojuje.

Pirmą kartą gyvenime vaikinas nesupyko, kad jį pavadino mielu. Ypač kai po to jį dar ir pabučiavo. Žinoma, bučinys į lūpas būtų kur kas geriau, bet jei Nekoda neskaldo antausių ir nesisvaido užgauliais žodžiais, Nikas nesiginčys dėl to, į kurią vietą reikėtų bučiuoti.

Kai Nekoda atsitraukė, jos akys žaižaravo blausioje šviesoje.

– Ačiū, kad rūpiniesi.

– Nėra už ką.

Kvailys. Pasakei visišką nesąmonę.

Tačiau Nekoda, regis, neatkreipė į tai dėmesio.

– Gerai. Keliausiu. O tu žiūrėk, saugokis.

– Tu taip pat.

Kai Nekoda pasišalino, Nikas liko stovėti kaip įbestas ir mėgavosi išlikusiu merginos kvapu. Ji kvepėjo labai moteriškai ir maloniai. Nikas troško tik vieno: palydėti Nekodą iki namų.

Kalebas spragtelėjo pirštais Nikui priešais nosį.

– Vyruti, ji ne tokia, kaip manai.

Nikas atsigręžė į Kalebą.

– Apie ką kalbi?

– Privalai laikytis nuo jos atokiau, Nikai. Patikėk. Merginos neša tik nelaimes.

Teisybė, bet tai vienintelė nelaimė, į kurią Nikas norėtų pasinerti stačia galva ir mėgautis ja, kol nusibos.

Tačiau prisipažinti apie tai Kalebui jis neketino – kad šis nepradėtų elgtis kaip darželinukas ir netaukštų Nekodai, esą Nikas ją įsimylėjo. Oi ne, tokio pažeminimo jis nepakęstų.

– Ji nepavojinga.

– Klysti, – nuoširdžiai paprieštaravo Kalebas. – Privalai manęs paklausyti, vaiki. Toji mergina – tavo mirtis.

– O tu – kvailys, – nusišaipė Nikas.

Tada patraukė prie automobilio, kuriame gulėjo mama.

Tačiau priartėjus prie visureigio galvoje šmėstelėjo netikėtas vaizdas. Tai buvo Nekoda…

Tik ji neatrodė kaip mergina, kurią Nikas pažinojo ir kuri pabučiavo jam į skruostą. Tai buvo visiškai kita būtybė. Su šarvais, šalmu ir skydu ji panėšėjo į senovinį karį.