Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Zombiai.

Ir jie artinosi tokiu greičiu, kokio būtų pavydėjusi net puma. Suklykęs Medogas puolė prie parduotuvės durų. Nikas ir Kalebas nusekė paskui, o Buba ir Markas išsitraukė beisbolo lazdas, paslėptas po visureigio sėdynėmis. Šis veiksmas Nikui kažkodėl priminė Merę Popins ir jos gėrybių krepšį.

Išlipusi iš visureigio Simė ketino pulti zombius, bet Buba sugriebė ją už rankos.

– Eik vidun kartu su berniukais, Sime.

Mergina patempė lūpą. Nikas matė, kad ji nori ginčytis, tačiau Simė tik linktelėjo ir nubėgo.

Buba nusikeikė.

– Ir kodėl palikau ugniasvaidį parduotuvėje? – tarstelėjo Markui.

Markas užsimetė beisbolo lazdą ant peties.

– Manau, dėl to kalti farai.

Buba trenkė beisbolo lazda per galvą pirmam prisiartinusiam zombiui.

– Ką gi, kai kitą kartą nuspręsiu iškrėsti panašią kvailystę, primink man, kad atsidurti kalėjime yra geriau nei tapti lavonu.

Nikas krapštėsi su raktais ir spyna.

– Paskubėk, Nikai! – paragino Medogas.

Nikas sugriežė dantimis. Atrakinti parduotuvę viena ranka nėra taip jau paprasta.

– Aš stengiuosi. Velniai griebtų tą Bubą. Beje, kiek raktų ant šio žiedo?

Jis jau išmėgino tuziną, bet nė vienas netiko. Dar liko apie dešimt.

– Imk raktą su žalia gumele. – Buba trenkė per galvą arčiausiam zombiui. – Žalia. – Antras smūgis. – Gumele. – Trečias smūgis.

Kalebas čiupo raktus Nikui iš rankos.

– Jie prasiveržė, Nikai. Privalome skubėti.

– Ir kodėl nusiploviau ančių šlapimą? – sudejavo Markas. – Dabar žinosiu, kada reikia maudytis.

Nikas pajuto dvokiančių zombių alsavimą, bet tuo metu pagaliau pavyko atrakinti duris. Visi šoko į parduotuvę: Simė – pirmoji, Medogas jai iš paskos. Bet vienas zombis sugriebė jį ir išvilko į gatvę. Vaikinas suklykė.

Kalebui teko tvardytis, kad kovodamas su zombiais neparodytų savo galių. Jis užuodė tamsiosios magijos smarvę. Ja persismelkė net oras. Zombius kontroliuoja jėga, su kuria dera skaitytis.

Senovinė jėga.

Ne tokia sena kaip Kalebas, bet tas, kuris atsiuntė zombius, puikiai moka naudotis savo galiomis. Su panašia būtybe Kalebui jau teko kautis. Tik šįkart bokoras padidino jos galias.

Zombiai neturi nei gyvybinės jėgos, nei valios, todėl daug pavojingesni už moksleivius. Kitaip nei moksleiviai, šie zombiai nėra susiję su gyvybe. Jie nejaučia gailesčio ir nepajėgia protauti. Tai tiesiog piktos sielos negyvėlių kūnuose. Taigi tai pati juodžiausia magija, su kuria net Kalebui nebuvo tekę susidurti. Sutelkti tokią didelę armiją ir ją kontroliuoti gali itin tamsi dvasia, pavyzdžiui, malachijas.

Šie zombiai – tai nemąstančios žudančios mašinos.

Panašios į charontes. Nors Kalebas turėjo pripažinti: charontė Simė elgiasi šauniai. Kitaip nei kitos šios rūšies demonės, su kuriomis Kalebui teko susidurti, Simė nekeitė savo žmogiškojo pavidalo. Kažkas ją puikiai išlavino.

Tyliai urgzdamas Kalebas trenkė zombiui, laikančiam Medogą. Zombio kaukolė suskilo, žandikaulis pakibo ant sausgyslės, ir Kalebas delne pajuto kažin kokį šaltą glitų skystį. Jis buvo panašus į dviejų dienų senumo snarglius.

– Po galais, – nusikeikė Kalebas, šluostydamasis delną į marškinius. – Zombių pūliai!

– Ooo, – sušnopavo Simė. – Įdomu, ar jų skonis kaip vištienos? Ką manai?

Kalebas rūsčiai pažvelgė į ją.

– Manau, daugiau niekada nevalgysiu trintų avokadų.

Nekreipdamas į juodu dėmesio Nikas talžė kitą zombį – tol, kol Simei padedant pagaliau pavyko įstumti Medogą į parduotuvę.

– Ei! – šūktelėjo Kalebas supratęs, kad Nikas ketina palikti jį gatvėje kautis su užpuolikais. Jis įsmuko į parduotuvę ir sužaibavo akimis. – Nedrįsk palikti žmonių lauke!

– Čia ne armija, vyruti, – nusišaipė Nikas. – Kiekvienas kaunasi už save. Atsiliksi – būsi suėstas.

– Priminsiu šiuos žodžius kai lauke būsi tu, o aš – parduotuvėje.

Nikas išsiviepė.

– Tada galios kitos taisyklės. – Jis užrėmė duris, nes dar vienas zombis mėgino jas atidaryti. – O varge.

– Kas yra? – paklausė Kalebas.

– Tu palikai raktus lauko pusėje.

Kalebas sudejavo. Jis padėjo Nikui laikyti duris, nes atėjo dar daugiau zombių.

– Tik kvailys duryse įtaiso neužsitrenkiančią spyną.

Nikas pažvelgė į bičiulį.

– Vadinasi, Buba kvailys. Užtektų išdaužti stiklą, ir užsitrenkiančią spyną lengvai atrakinsi iš vidaus. Buba vadovaujasi taisykle: visada naudokis raktais.

Dėl to jų tiek daug ant žiedo.

Kalebas pajuto, kaip įsitempia raumenys – zombiai įnirtingai plėšė duris.

– Nikai, galėčiau jiems išstumti tave. Man pačiam nebūtina bėgti greičiau už zombius, svarbu bėgti greičiau už tave.

– Gerai sugalvojai.

Gal ir taip, bet jeigu zombiai dabar pateks į vidų, Kalebas apšlakstys juos kepsnių padažu ir užsiundys Simę.

– Pasitraukite, – paliepė Medogas.

Dirstelėjęs per petį Nikas pamatė, kad Medogas laiko raketų paleidimo įrenginį. O Viešpatie. Kur jis jį rado?

Ar įrenginys užtaisytas?

Koks kvailas klausimas. Juk čia Bubos parduotuvė. Žinoma, užtaisytas ir veikia. Negana to, jis tikriausiai patobulintas ir galėtų susprogdinti pusę gyvenamojo kvartalo.

Nikas išpūtė akis.

– Tikiuosi, čia ne tai, apie ką galvoju.

Medogas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, bet patarčiau pasislėpti.

Vaikinui vos spėjus pasitraukti Medogas šovė į lauke esančius zombius. Raketa sprogo tarpdury, ir visur pažiro stiklai, išsilakstė zombių kūno dalys, aplink išsitaškė raudonas ir žalias glitus skystis.

Simė apsilaižė, tarsi iš tiesų labai trokštų paragauti šio skysčio.

Pamatęs, kad jų link traukia dar daugiau zombių, Nikas išsižiojo.

– Vyruti, nors tu ir genijus, bet pasielgei išties kvailai. Durų neliko, o zombių vis daugėja.

Kad galėtų stebėti, kaip jaučiasi zombiais buvę ir į žmones atvirtę vyrukai, Buba buvo įjungęs monitorių. Dabar iš jo sklido įkalintųjų maldavimai išleisti. Kai kurie vyrukai jautėsi gerai, kiti šaukėsi savo mamų.

Tuo metu Buba ir Markas gatvėje pergalingai rėkavo kaudamiesi su prikeltaisiais iš mirusių. Nikas nubėgo į galinę patalpą paimti kirvio.

O, kad ranka būtų sveika. Dar labiau praverstų genetinis implantas, tada ranka būtų tarsi grandininis pjūklas – toks, kaip Ašo iš žaidimo „Tamsos armija“. Nikas galėtų iškart jį panaudoti.

Antra vertus, užtektų ir kad abi rankos būtų sveikos.

Staiga vaikino kūnu perbėgo šiurpas – pasąmonėje išvydo jį puolantį…

Ne, ne varną, nors varnas ten irgi buvo ir stebėjo jį tarsi vaiduokliškas sergėtojas. Be to, Niko ranka buvo sveika… Vaizdai šmėsčiojo pasąmonėje, bet vaikinukas nepajėgė sutelkti dėmesio į kurį nors vieną. Tai buvo trumpalaikiai vaizdai, atsirandantys ir akimirksniu išnykstantys.

Gal tai sapnas?

Tačiau prisiminimai atrodė tikroviški.

– Ak tu, prakeikta kekše! – suriko Buba.

Nikas atbėgo pas Medogą ir Kalebą ir atsigręžęs pamatė, kad Buba iš pradžių apsvaigina zombius virbu galvijams ginti, o tada talžo juos beisbolo lazda. Vyriškis, matyt, smaginosi, o Nikui labiau rūpėjo išlikti gyvam.

Zombiai visai priartėjo.

Nuslopinęs baimę Nikas čiupo Simę ir nustūmė sau už nugaros, kad ją apsaugotų.

– Kodėl nė vienas kaimynas nepasiskundė? Kur farai? Kodėl jų nėra, kai labiausiai reikia?

– Tikriausiai valgo spurgas, – prunkštelėjo Kalebas. – Ne veltui sakoma: kai lemia sekundės, policija atsiranda po kelių minučių.