Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Virgilijus nusijuokė sučiaupęs lūpas. Bet supratęs, kad Kalebas nejuokauja, kaipmat surimtėjo.

– Kodėl?

– Manome, kad radome vaistą nuo pavertimo zombiais programos.

Virgilijaus veide atsispindėjo milijardai emocijų. Nuostaba, sutrikimas ir galiausiai išraiška, bylojanti, kad jo pašnekovui trūksta kelių šulų.

– Netekai proto, tiesa?

– Ne, aš rimtai. Vaikis, sukūręs žaidimą, kuris kitą vaikį pavertė zombiu, sėdi automobilyje. – Kalebas parodė į Medogą. Šis pamojavo Virgilijui.

Virgilijus susiraukęs pažvelgė į Kalebą.

– Vadinasi, zombiu jį pavertė ne magija, o kompiuterinė programa?

– Ne, ne magija.

– Apmaudu. Yra daugybė žmonių, kurie galėtų netgi nužudyti, kad tik gautų stebuklingo gėrimo. Galėjau padaryti tave turtingą.

Kalebas gūžtelėjo pečiais.

– Jiems teks rasti kitą būdą gyviems zombiams sukurti. O kol kas mes norime įsitikinti, ar tie, kuriuos atvertėme į žmones, buvo prikišę nagus prie žaidimo. Žaidimo autoriaus žiniomis, vienintelis tikrai žaidęs vaikis dabar sėdi areštinėje. Privalome įsitikinti, ar mūsų gydymo būdas veiksmingas. – Kalebas padavė Virgilijui virbą galvijams ginti. – Būk atsargus, pats jo neliesk. Virbu teka ne žemoji įtampa, kaip turėtų būti. Buba jį pertvarkė ir dabar įtampa viršija milijoną voltų.

– Gerai, – linktelėjo Virgilijus. – Pažiūrėkime, ar viską teisingai supratau… Pagal genialųjį jūsų, išminčių, planą turiu įnešti į parapijos areštinę nelegalų modifikuotą virbą galvijams varyti, tai yra praeiti pro pistoletais ginkluotus vyrus, kurie išmokyti žudyti, tada – rasti vaikį, sulaikytą už mėginimą nužudyti, ir apsvaiginti jį elektros smūgiu, kad vėl taptų normalus. Kas dar?

– Tai ir viskas.

Virgilijus iš lėto iškvėpė orą, tada nepatikliai apžiūrėjo virbą.

– Lieki man skolingas. Ir nemažai.

– Žinau.

Virgilijus apsigręžė ir patraukė link pastato.

Nikas degė nekantrumu pats iš arti pamatyti šį stebuklą.

– Ei, Buba! Gal gali atrakinti dureles? Man reikia nusilengvinti.

Žinoma.

Nikas išslinko iš visureigio ir nuėjo prie pastato įvertinti padėties. Viduje buvo pilna farų. Matyt, nieko neišdegs. Ten – metalo detektoriai. Pro juos Virgilijus niekaip nepraeis – bus sulaikytas ir farai jį nušaus.

Turėtų būti linksma.

Vos Nikas spėjo užsiimti patogią padėtį, į vidų įplaukė Virgilijus – taip, tarsi šeimininkas čia būtų jis. Keli pareigūnai pasisveikino su juo ir elgėsi taip, lyg nematytų virbo. Prieš eidamas pro metalo detektorių Virgilijus netgi padėjo virbą ant skenerio konvejerio ir nesiliovė šnekučiuotis su pareigūnais.

Kai virbas galvijams ginti išlindo iš patikros aparato, Virgilijus avėsi batus. Vienas pareigūnų paėmė virbą ir padavė jį Virgilijui.

– Nepamirškite savo skėčio, pone Vardai.

– Ačiū, Kabalai. Žinau, lyg ir neturėtų lyti, bet visada stengiuosi būti pasirengęs bet kokiam orui.

– Suprantu. Ypač Naujajame Orleane. Niekada nežinai, kada prapliups liūtis. Visada kartoju: jums nepatinka mūsų orai? Palaukite, jie tuoj pasikeis.

Nusijuokęs Virgilijus paėmė virbą ir pasuko į koridorių.

Nikas buvo priblokštas. Virgilijus dingo iš akiračio, ir niekas nė žodeliu neužsiminė apie jo ginklą.

Jei taip elgčiausi aš, mane parblokštų ant žemės ir dėl visa pikta šautų į galvą.

Apstulbintas to, ką pamatė, Nikas grįžo į visureigį, kur jo laukė bičiuliai.

Buba kilstelėjo antakį.

– Greitai susitvarkei.

Nikas prisisegė saugos diržą.

– Tiesą sakant, norėjau pamatyti, ar Virgilijus praeis pro apsaugą.

– Ir ką? – pasiteiravo Markas.

– Nenutuokiu kaip, bet jis praėjo. Policininkai nė nepastebėjo virbo. Tarsi jis būtų nematomas.

Buba suraukė kaktą.

– Kaip čia taip?

Simė suirzusi sušvokštė:

– Žmonės, jis – vampyras, demonas. Jėzau, nejau nė vienas nepastebėjote?

– Dauguma advokatų – vampyrai, – nusišaipė Markas. – Nė karto neteko sutikti tokio, kuris nesiurbtų kraujo ar nesikėsintų į sielą. Tiesa, kalbant apie mano patyrimą, visi jie siurbia pinigus.

Suskambėjo Kalebo telefonas.

– Klausau, – atsiliepė vaikinas. Po akimirkos paprašė: – Palauk, įjungsiu garsiakalbį. – Kalebas įjungė garsiakalbį, kad visi girdėtų. – Dabar pakartok tai, ką man ką tik sakei.

– Kas, po velnių, yra tame virbe galvijams ginti? Vaikis vos neišlėkė pro sieną.

Kalebas sušnarpštė.

– Ne tai, Virgilijau. Sakyk toliau.

– Gerai. Aš jį apsvaiginau, ir dabar jis verkšlena lyg mergaitė, nori pamatyti savo mamytę. Sakosi nežinąs, kaip čia atsidūrė. Paklausiau jo apie vaikį, kuriam įkando, bet jis nesuprato, apie ką kalbu. O svarbiausia, jis nebenori valgyti mano smegenų, kurių man tikriausiai trūksta, nes sutikau padaryti tai, ko tu prašei. Kalbant apie jūsų eksperimentą, manau, šis būdas veiksmingas.

Buba buvo nusiteikęs skeptiškai.

– Ar galime juo tikėti?

– Juk žinai, kad tave girdžiu, tiesa? – suirzęs paklausė Virgilijus.

– Taip, – nutęsė Buba, – todėl kartoju: ar galime tavimi tikėti?

– Šios kautynės manęs nedomina, todėl galite. Kodėl turėčiau meluoti? Na taip, kartais nepaisau etikos taisyklių. Tikiu bet kokiu melu, jeigu tai gali mane išlaisvinti. Bet dabar kalbu nuoširdžiai. Vaikis sveikas. Paklausykite patys…

– Noriu namo. Kodėl aš čia? Nesuprantu, kas atsitiko…

Kalebas išjungė garsiakalbį.

– Ačiū, Virgilijau. Atsiskaitysiu vėliau. – Jis nutilo, pažvelgė į Bubą ir Marką. – Vyručiai, ar norite susigrąžinti tą virbą?

– Būtinai, – atsakė Markas. – Mums reikia apsvaiginti dar kelis žmones.

Kalebas linktelėjo.

– Jei gali, grąžink mums virbą, – pasakė į telefoną.

Virgilijus išdygo greta Kalebui nė nespėjus išjungti telefono.

Kai Buba išlipo iš visureigio, ketindamas padėti virbą į automobilio bagažinę, Nikas pašoko.

Virgilijus įdėmiai pažvelgė į Niką pro visureigio langą.

– Ar aš tave pažįstu?

Nikas papurtė galvą, jo kūnu perbėgo keistas šaltukas, pašiurpo oda. Virgilijus tikrai ne tas, kuo dedasi.

– Nemanau.

Kalebas atsikosėjo.

Virgilijus dirstelėjo į jį, ir tarp jų prasklendė kažkas keista. Vėl atsigręžęs į Niką Virgilijus elgėsi atsargiai ir šaltai.

– Malonu su tavimi susipažinti, Nikai.

– Iš kur žinote mano vardą?

Virgilijus neatsakė.

– Skubu grįžti. Po valandos prasideda naktinis teismo posėdis ir man nederėtų jo praleisti. Mano pirmoji byla tikrai neįtikėtina: vienas vyrukas Burbono gatvėje dešrele aptalžė kitą, paskui mėgino savo auką paskandinti baloje.

Ir Virgilijus išnyko – tiesiogine žodžio prasme.

Buba, spėjęs vėl įsitaisyti ant sėdynės, atsigręžė į Kalebą.

– Turi įdomų draugužį.

– Tu nė neįsivaizduoji, kokį įdomų.

Markas pasikasė ausį.

– Tabitai ir jos komandai turime paaiškinti, kaip kovoti su zombiais.

Medogas išsitraukė telefoną ir paspaudė greitojo rinkimo mygtuką – skambino broliui.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – pasakė.

Išvažiavęs iš stovėjimo aikštelės Buba pasuko atgal, link parduotuvės.

– Gerai, pusę lygties jau turime. Žinome, kaip juos atversti į žmones. Bet lieka klausimas: kaip atsitiko, kad tiek daug vyrukų prikišo nagus prie žaidimo?

Markas papurtė galvą.

– Jo distributorius yra kažkas kitas.

Išgirdęs nežinomą žodį Nikas susiraukė.