Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Gatvė priešais parduotuvę priminė skerdynių lauką, ir Niką apėmė panika. Buba ir Markas kovėsi su zombiais tarsi išprotėję nindzės, bet anksčiau ar vėliau zombiai vis tiek nugalės, nes jų daug daugiau.

Apimtas siaubo Nikas pamatė, kad iš šešėlių išnyra vis nauji zombiai. Regis, jie buvo sukurti ir atsiųsti…

Ne, ne ko nors pagrobti. Šių zombių tikslas – žudyti.

Nikas neleido Simei apibėgti aplink jį ir prisijungti prie besikaunančiųjų. Nors mergina ir aukšta, ji neprilygsta zombiams, kurių be paliovos gausėjo.

Medogas mėgino įstatyti kitą raketą į paleidimo įtaisą. Matyt, nenurims tol, kol neištaškys visų zombių.

Staiga Nikas pamatė blykstelint kažin kas sidabrišką. Išsigandęs, kad prikeltieji iš mirusių sulaukė pastiprinimo, jis nuspyrė zombį ir… sustingo – atpažino iš tamsos išnirusius žmones.

Tai buvo Ašas ir Kirijanas.

Kai vyrai prisijungė prie besikaunančiųjų, Nikas pamatė, kad jie kovoja kaip tikri nindzės. Ašas buvo ginkluotas lazda, o Kirijanas – kardu. Reginys buvo neįtikėtinas. Jei Buba ir Markas kovėsi nuožmiai, tai Kirijano judesiai buvo gracingi – tarsi šoktų pašėlusį baletą: sukdamasis perrėždavo pusiau vieną zombį, paskui, vėl apsisukęs, puldavo kitą.

Nikas tikėjosi, kad Ašas panaudos savo galias, bet šis kažkodėl to nedarė, o tik atmušinėjo zombius lazda. Tada vaikinas prisiminė, ką Ašas buvo kalbėjęs: kai aplink pilna liudininkų, jis stengiasi neišsiduoti.

Tačiau Ašas juk gali bet kam ištrinti atmintį, tad kokia prasmė slapstytis? Gal jam, kaip ir Bubai su Marku, tiesiog patinka peštis?

Zombiams neliko jokių vilčių atsilaikyti prieš Kirijaną su Ašu ir Bubą su Marku. Vos po kelių minučių visą gatvę nuklojo glitūs žali kūnai.

Kirijanas pažvelgė į Ašą.

– Gaila, kad jie nevirsta dulkėmis. Man kur kas labiau patinka pabaisos, kurios susišluoja šiukšles.

Ašas nusijuokė.

Buba ir Markas apžiūrinėjo padarytą žalą.

– Įdomu, kodėl niekas nepasiskundė policijai dėl iššautos raketos? Dievas tikrai žino: mano kaimynai policijai praneša netgi tada, kai nusiperdžiu savo kieme.

Ašas įbedė lazdą į žemę.

– Geras klausimas.

Kirijanas paspaudė kardo mygtuką, ir šis sulindo į rankeną, tada įsikišo ginklą į kišenę.

– Aš turiu dar geresnį klausimą. Kaip visa tai išvalysime?

– Mano klausimas geriausias, – nusišaipė Nikas. – Kaip paslėpti grandininį pjūklą mokyklos rakinamoje spintelėje?

Visi atsigręžė į jį.

Nikas parodė į gatvėje gulinčių zombių gabalus.

– Manau, jie nesiliaus puolę, o kadangi į mokyklą griežtai draudžiama neštis ginklų, plastikinės valgyklos šakutės ne kažin ką padės kovojant su zombiais. Ei, man reikia apsaugos. Patikimos. – Jis pažvelgė į Medogą, kuris vis dar rankose laikė raketų paleidimo įtaisą. – Na gerai, galbūt ne tokios patikimos. Bet vis tiek…

Markas nusibraukė prakaitą nuo akių.

– Tai tarsi suknista zombių apokalipsė. Visada žinojau, kad viena jų įvyks man dar esant gyvam. Visi, išskyrus Bubą, tvirtino, kad esu pamišęs. Nagi, kuris čia iš mūsų pamišęs?

Nikas turėjo prikąsti liežuvį, kad tik neprasitartų, jog pamišęs vis tiek yra Markas.

Kalebas nekreipė dėmesio į Niką, mat ore pajuto kažką neįprasto. Jo žvilgsnis nukrypo į abu atvykėlius. Jis nepažinojo nei vieno, nei kito, bet jautė nuo jų sklindančią galią.

Jie, kaip ir Simė, – ne iš mirtingųjų.

Kalebas beveik galėjo prisiekti, kad aukščiausias ūgiu yra dievas, ir kai ši būtybė atsigręžė, neliko jokių abejonių.

O antrasis…

Jis – galingas karys, deivės Artemidės tarnas. Vienas iš daugybės senovinių sergėtojų, pardavusių savo sielą, kad apsaugotų žmoniją nuo tokių būtybių kaip Kalebas.

Esant kitoms aplinkybėms šios dvi būtybės būtų puolusios prie Kalebo tarsi dvi moterys – prie paskutinės jų dydžio vestuvinės suknelės per išpardavimą.

– Ei, – tarstelėjo Nikas, dairydamasis aplinkui. – Kur Simė? Ar kas matėte, kur nuėjo?

Niekam nespėjus atsakyti, iš tamsos išniro nauja zombių grupė. Šitie buvo dar greitesni ir šlykštesni.

Ašas pažvelgė į Bubą.

– Išvesk visus iš čia.

– Ir kur man keliauti?

– Į mano namus, – pasakė Kirijanas. – Jie yra Pirmojoje aveniu. Nikas žino kelią. Pasirūpinsiu, kad jus įleistų.

Bėgdamas prie visureigio Nikas pamatė iš parduotuvės išeinančią Simę. Netrukus ji klestelėjo ant sėdynės greta vaikinuko.

– Kur buvai dingusi?

– Galėčiau tau pasakyti, bet tada turėčiau tave suėsti, bet Simei Nikas patinka, todėl ji nenori jo skriausti, – išsišiepdama atsakė mergina.

Gerai…

Kol visi segėsi saugos diržus, Medogas mobiliuoju telefonu ėmė rinkti kažin kokį numerį.

– Negaliu prisiskambinti Erikui. Gal jam kas atsitiko?

– Nieko jam neatsitiks, – vaikiną nuramino Buba. – Tabitai gal ir trūksta vieno šulo… Bet kaunasi ji puikiai. Jiedu atsispirs bet kokiems zombių išpuoliams. Ir vampyrų.

Trūksta šulo? Ei, juokiasi puodas, kad katilas juodas…

– Palaukite! – sunerimo Nikas. Jis prisiminė motiną. – Turiu būti pas mamą klube. Ji pasakė: jeigu tokiu metu negrįšiu, pati ateis manęs ieškoti.

– Ir taps zombių įkaite, – atšovė Markas. – Esu tai matęs. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Nelaiminga moteris iš gerų paskatų puola gelbėti savo vaiko. Tada ją pagrobia ir suėda.

– Filmuose, Markai, – nusišaipė Buba.

– Na, kartais pasitaiko ir tikrovėje. O mums tikrai taip atsitiks, tokia jau mūsų dalia. Zombiai ją pagrobs, o mes visi žūsime mėgindami išgelbėti kvailai pasielgusią Niko mamą.

Buba apgręžė visureigį.

– Važiuokime ir paimkime ją. Markas teisus.

Nikas dirstelėjo į laikrodį.

– Jai dar liko dirbti keturias valandas.

Markas išsitraukė pistoletą.

– Nieko tokio. Mes ją pasiimsime bet kokiu atveju.

Vien nuo minties, kad į mamą kas nors nukreips pistoletą, Niką apėmė siaubas.

– Negali šauti į mano mamą, Markai! Gal netekai proto?

– Neketinu į ją šauti, o tik apraminsiu.

Nikui nespėjus paprieštarauti Buba sustabdė visureigį kelkraštyje.

– Markai, tu su vaikais lieki automobilyje.

Nikas papurtė galvą.

– Tai mano mama. Aš eisiu kartu.

Buba norėjo prieštarauti, bet, matyt, apsigalvojo.

– Negalime gaišti. Eime.

Nikas nusivedė Bubą prie galinių klubo durų, tada pasibeldė ir ėmė laukti, kol Džonas jas atidarys.

Tvarkdarys palingavo galvą.

– Mama tave užmuš, vaikine.

– Kur ji?

– Žaliajame kambaryje.

Siauru koridoriumi Nikas nuvedė Bubą prie persirengimo kambario, tada pabeldė į duris ir ėmė laukti.

Duris pravėrė mama. Jos plaukai buvo pašiaušti, makiažas gausus, ir ji vilkėjo chalatą.

– Kaip pasiteisinsi, Nikai Gotjė?

– Mane užpuolė zombiai.

Mama atsiduso.

– Netaukšk nesąmonių.

– Patikėk, mam, prisiekiu. Tikrai!

Tačiau motina neketino juo patikėti.

– Ar žinai, kiek dabar valandų?

– Matyt, man ir vėl bus uždrausta išeiti iš namų. – Vaikinas atsiduso. Kartais išties neverta atvirauti.

Motina prisimerkusi pažvelgė į Niką.

– Tikra tiesa. Uždrausiu tau išeiti iš namų, kol pasens tavo vaikaičiai.

Čia įsikišo Buba:

– Hm, ponia. Atsitiko taip, kad privalote vykti su mumis.

Niko motina susiraukusi pažvelgė į Bubą, tarsi šis būtų pamišęs.

– Negaliu išeiti. Po kelių minučių turiu būti ant pakylos.