Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Jis nori suėsti mūsų smegenis, mama.

Mama priekaištingai pažvelgė į sūnų.

– Janai, nekvailiok. Denis lanko tą pačią bažnyčią kaip ir mes. Nejau nepažįsti jo?

– Ne.

Janas neprisiminė, kad bažnyčioje būtų matęs zombį. Raišuojantį ir aimanuojantį zombį tikrai būtų pastebėjęs.

Mama atsigręžė į Denį.

– Atėjai rinkti aukų? Girdėjau, kad jūsų jaunimo grupė…

Denis sugriebė mamą ir įkando jai į galvą.

Motina suklykė.

– Nedrįsk žaloti mano mamos!

Janas visu svoriu užgriuvo užpuoliką ir privertė jį per kelis žingsnius pasitraukti nuo mamos, tada apsikabino zombiui koją ir kando tol, kol burnoje pajuto kraujo skonį.

Niekas nedrįs pulti mano mamos!

Ir pravirko tarsi kūdikis, o mama tuo metu čiupo keptuvę, kurioje kepė sklindžius, ir kelis kartus trinktelėjo zombiui per galvą. Šis atsitraukė.

– Stokis už manęs, Janai.

Berniukas pirmąkart pakluso mamai.

Ji ėmė trauktis tolyn nuo Denio, link laukujų durų.

Apsidžiaugęs, kad pavyko išsigelbėti nuo zombio, Janas apsigręžė.

Priemenėje stovėjo grupelė zombių ir visi atrodė alkani…

Varnu pavirtęs Kalebas skrisdamas pastebėjo Niką ir kažin kokią merginą. Anuodu buvo apsupti zombių ir mėgino apsiginti. Kalebui vos nesustojo širdis.

Malachijas mane užmuš…

Žvelgiant iš aukštai jam atrodė, kad zombiai pranašesni. Iš Niko žaizdų, zombių įkandimo pėdsakų, tryško kraujas, o merginai gintis sekėsi geriau.

Pasitelkęs savo galias Kalebas mintimis įsakė zombiams išsiskirstyti.

Tačiau jie nepakluso, tik dar įnirtingiau puolė Niką.

– Kas čia, po galais?

Tapęs demonu Kalebas pirmiausia išmoko valdyti numirėlius. Kaip tik to dabar turėjo išmokti Nikas.

Tačiau Kalebo galios nežinia kodėl zombių neveikė.

Kaip gali būti? Tai nelogiška. Nelogiška ir dėl to širsti.

Staiga Kalebas suprato, kodėl nepajėgia valdyti zombių.

Jie – ne numirėliai. Šios būtybės gyvos paverstos zombiais. Kalebas galėjo valdyti gyvuosius ir daryti jiems įtaką, bet tik jeigu jie patys paklusdavo.

Urgzdamas iš susierzinimo Kalebas nuskrido prie gatvės ir atsidūręs šešėlyje vėl įgavo žmogaus pavidalą. Jame tūnantis demonas norėjo sumalti zombius į dulkes. Tačiau tada jis išsiduotų, bet prieš trejus metus patyrė, kad jo galios Niko neveikia.

Jei Kalebas atskleistų savo galias ir Nikas tai pamatytų, paslapties išsaugoti nepavyktų. Kalebas susimautų, o Nikas daugiau niekada juo nepasitikėtų. Žinoma, priversti Niką viską užmiršti jis galėtų nevykusiu ir netiksliu žmogiškuoju būdu – trenkdamas berniukui į galvą…

Galbūt ir pavyktų.

O gal Nikui būtų sukrėstos smegenys.

Dar blogiau: o jei Kalebas jį užmuštų?

Kadangi Kalebo gyvybė priklauso nuo Niko saugumo… geriau nemėginti.

Taigi jis nudūmė į šoninę gatvelę, ketindamas padėti Nikui ir merginai, bet sustingo vietoje supratęs, kad čia visai ne mergina, o demonė.

Jei tiksliau – charontė.

O varge, reikalai krypsta į bloga. Kalebas kaipmat paslėpė savo galias. Charontės pavydžiai saugo savo teritoriją ir neįsileidžia kitų demonų. Niekada. Visi, kas nėra charontės, joms – šiukšlės, o šiukšles reikia suvalgyti. Tiesiogine prasme. Iš lėto ir su pasigardžiavimu arba su kepsnių padažu.

Kadangi charontės – vienos galingiausių demonių, šitai geriausia nelįsti į akis.

Ir nepatekti į jos valgiaraštį.

Tačiau Kalebas niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji nepuola Niko. Charontės paprastai su niekuo nebendrauja, nebent, kaip jau sakyta, būtybė atsidūrė jų valgiaraštyje.

– Nikai! – perspėdamas sušuko Kalebas, kai vienas zombių kėsinosi įkąsti vaikinui į kaklą. – Už tavęs zombis!

Išgirdęs Kalebą Nikas atsigręžė ir pamatė Bretą Gaidrį, savo klasioką, puolantį iš nugaros. Apsidžiaugęs, kad Kalebas grįžo, Nikas smakru parodė į Bretą.

– Privalome šiuos vaikinus nuvesti pas Bubą. Gal kas žinote, kaip tai padaryti?

Simė pažvelgė į jį.

– Jie tikriausiai kvėpuoja?

– Taip, – vienu balsu atsakė Nikas ir Kalebas.

– Fui, – papūtė lūpas demonė. – Dingo visas smagumas. – Ji dramatiškai atsiduso.

Susidūręs su nepakeliama užduotimi Nikas sutriko. Kaip jiems, trims moksleiviams, nugabenti į Bubos parduotuvę tuziną zombių ir nebūti suėstiems?

Ir kodėl nelikau namie?

Pažvelk į šviesiąją pusę…

Bėda ta, kad šviesiosios pusės nebuvo matyti.

Reikėjo į kompaniją pasikviesti medkirtį, o ne tą pasprukusį snarglių. Bet tenka pripažinti: nei iš vieno, nei iš kito dabar nebūtų jokios naudos. Žinoma, medkirtys būtų geriau norint prasiveržti pro Tamsos armiją ir grandininiu pjūklu sunaikinti visus mirtininkus.

Ar bent jau nugrūsti juos kuo toliau nuo akių.

Zombiai apsupo Niką. Vaikinas pasiruošė kovoti vienas prieš vieną.

Netikėtai Simė sugriebė Niką ir Kalebą už rankų ir bėgte nutempė abu prie gatvės kampo. Sustojusi po užrašu su gatvės pavadinimu minutėlę dvejojo.

– Kur yra Bubos parduotuvė?

Nikas parodė į kitą gatvę, kurioje buvo parduotuvė.

– Gerai, – tarė Simė, paleisdama jų rankas. – Jūs, berniukai, bėkite, o aš netrukus atgabensiu zombius.

Prisiminęs mamos pamokymus Nikas papurtė galvą.

– Taip negalima. Aš nepaliksiu mergaitės suėsti bepročiams.

Kalebas per petį dirstelėjo į besiartinančius zombius.

– Klausyk, jei ir toliau ginčysimės, žūsime visi. – Jis sugriebė Niką ir pastūmė priekin. – Tegul ji pabus jauku. Mums reikia atidaryti duris.

Nikas būtų priešinęsis, bet Kalebas taip tvirtai jį sugriebė, kad neliko nieko kito, kaip sekti iš paskos. Arba netekti rankos.

Abiem spėjus nubėgti tik pusę kvartalo, juos užpuolė dar du iš tamsos išnirę zombiai.

Nikas nusikeikė ir spyriu nusviedė pirmąjį zombį į šoninę gatvelę.

– Kiek dar jų čia yra?

Kalebas papurtė galvą.

– Ar tik Medogas nebus pardavęs žaidimo licencijos bendrovei „Sony“? Iš kur jie visi išdygsta? Iš Meškėnų Miesto klonavimo fermos? Kas čia dedasi?

Nikas mikliai išsisuko nuo zombio.

– Mes tuoj gausime į skudurus. Štai kas vyksta. – Stovėdamas šonu spyrė artimiausiam zombiui. Tada pamatė, kad Simė atsiveda kitus. – Pradedu jaustis tarsi Džimas Bovis19 iš Alamo tvirtovės.

Kalebas pargriovė ant nugaros priešais stovintį zombį.

– Tačiau tu nežūsi.

O, kad taip būtų . Nes dabar Niko padėtis nepavydėtina. Jeigu eitų lažybų, statytų už zombius.

Nuslopinęs baimę Nikas traukėsi link parduotuvės, kartu viliodamas zombius ir be paliovos juos talžydamas. Dieve, jei bent vienas jų paliestų sužeistą petį, Nikas pamirštų draudimą juos žudyti ir tikrai pasiustų – nors ir neturi grandininio pjūklo.

– Tikrai nenoriu būti masalu tarsi kabanti morka.

– Tačiau toks masalas geresnis nei negyva antis, – atšovė Kalebas, tuo pat metu trinktelėdamas artimiausiam zombiui.

Taip, jis teisus.

Nikas pirmas pasiekė parduotuvę. Atidaręs duris šūktelėjo Bubai, Medogui ir Markui:

– Atvedame grupę. Padarykite vietos tame kambaryje ir pasirenkite patikimai jį užrakinti.

Tačiau įvilkti zombius į parduotuvę nebuvo lengva. O į kambarį…

Kur tie X-Menai20? Kodėl nėra, kai jų prireikia?

Nikas čiupo virbą galvijams ginti – Buba jį buvo „dėl visa ko“ pakabinęs ant sienos už prekystalio. Vaikinas ne tik pradėjo suprasti Bubos paranoją, bet ir pajuto dėkingumą.