Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Kas jūs?

– Nurimk, Nikai. Esu tavo draugas ir galiu padėti.

– Padėti?

Vyriškis pakėlė ranką, ir jo delną apgaubė šviesos kamuolys. Nutaisęs niūrų veidą vyras sugniaužė kumštį, ir šviesa išnyko.

– Tu nė neįsivaizduoji, koks esi svarbus. Dėl tavęs varžysis daugybė galių ir būtybių. Tačiau patikėk: išskyrus tavo mamą, aš – vienintelis, kuris nuoširdžiai tavimi rūpinasi.

Nikas nebuvo tuo tikras.

– Kas jūs toks?

– Tavo dėdė Ambrozijus.

Taip, žinoma.

– Aš neturiu dėdės.

– Turi, Nikai. Tau netgi duotas mano vardas.

Vaikinas papurtė galvą. Jam buvo duotas senelio, tėvo tėvo, vardas – bent jau taip visada buvo aiškinama.

– Mama niekada nėra apie jus užsiminusi.

– Todėl, kad esu tavo tėvo brolis, ir ji apie mane nieko nežino. Tačiau nesvarbu. Aš noriu apsaugoti tave nuo skaudžių klaidų.

– Pavyzdžiui, kokių? Bendravimo su jumis?

Ambrozijus nusijuokė.

– Pasaulis nėra toks, kokį jį matai, vaike. Jį dengia šydas ir tave klaidina, beje, kaip ir daugumą žmonių. – Vyriškis nubraukė Nikui plaukus nuo akių. Vaikiną nupurtė drebulys. – Tai vadinama įžvalgumu. Gebėjimu matyti tai, kas paslėpta. Aš dovanoju tau įžvalgumą, nors ir taip esi sumanus. Bet dabar tavo įžvalgumas bus aštresnis ir patikimesnis. Nenoriu, kad tave vėl kas nors apkvailintų.

Nikas susvirduliavo ir žingtelėjo atatupstas, nes suvokė, kad Ambrozijus – ne žmogus, o…

Kažkas kita.

Jo oda buvo išmarginta juodais ir raudonais lopais. Akys ryškiai geltonos. Ambrozijus – ne žmogus, ir tai kėlė siaubą.

– Kas jūs?

– Tavo draugas. Per amžius. Esu vienintelė būtybė, kuria gali pasikliauti.

Nesąmonė. Vienintelis žmogus, kuriuo Nikas gali visiškai pasikliauti, yra jis pats. Kartais žodžiai būna gražūs, o veiksmai – mirtini. Koks bukagalvis patikės, jog šis vyrukas vertas pasitikėjimo?

– Bičiuli, aš jūsų nepažįstu ir pasitikėti neketinu.

– Tu mane pažįsti kur kas geriau, nei manai. Pažvelk į savo vidų ir pamatysi, kad sakau tiesą.

Nikas pažvelgė – ir gyslose sustingo kraujas. Jis nenorėjo tuo patikėti. Ištverti tai, ką pamatė, buvo nepakeliama, tad nutarė sprukti. Tačiau nepajėgė, tarsi jį būtų įkalinusi kažin kokia nematoma jėga.

– Žinau, nepasitiki manimi, bet nekaltinu tavęs. Tačiau vėliau išmoksi manęs klausyti. Aš gana anksti išlaisvinau tavo galias – kad pajėgtum apsisaugoti.

Tas Ambrozijus apspangęs, ne kitaip.

– Kokias galias? Gal jūs apsvaigęs nuo narkotikų? – paklausė Nikas.

Ambrozijus šelmiškai nusišypsojo parodydamas iltis.

– Ne. Netrukus tave kai ko išmokysiu, tik privalai niekam neprasitarti. Ničniekam, ypač Ašeronui.

– Iš kur žinote apie Ašeroną?

– Ak… Kol kas tau per anksti tai suprasti. Tačiau mano įsikišimas gali turėti neigiamų pasekmių. Tave ką tik užpuolusios išdvasos tėra tokių šalutinių produktų pavyzdys. Bet nesijaudink. Tu pajėgsi jas įveikti, o užpultas tapsi vis stipresnis. Aš nepaliksiu tavęs bejėgio.

– Klausykite, – pertraukė jį Nikas, – nežinau, ką jūs uostėte…

Vaikinas norėjo praeiti pro Ambrozijų, bet šis sulaikė jį.

– Esu su tavimi, Nikai. Tu turi nedaug draugų, o tokių, kuriais galėtum pasikliauti, – itin mažai.

– Tokių kaip Nekoda?

Nikas nesuprato, kodėl šis vardas šovė jam į galvą. Tiesiog taip atsitiko. Mintyse jis išvydo besišypsantį merginos veidą.

Ambrozijus sutriko. Nikas suprato laimėjęs šį raundą, ir dėl to jo įtarimai, kad vyriškis galbūt meluoja, tik sustiprėjo.

– Jūs jos nepažįstate?

Ambrozijus pakreipė galvą, tarsi klausytųsi iš kosmoso atsklindančių garsų.

– Kaip tu gali pažinoti kažką, ko nepažįstu aš?

– Matyt, tai nesudėtinga. Aš juk nepažįstu jūsų.

Ambrozijus papurtė galvą.

– Kažkas čia ne taip… Tai neįmanoma.

Ištaręs šiuos žodžius, jis išnyko.

Nikas apsidairė. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios.

Aš netekau proto.

Galbūt, bet vis dar galėjo laisvai judinti ranką ir nejautė jokio skausmo.

Ir tada galios išnyko taip pat staiga, kaip ir buvo užplūdusios. Nikui pradėjo gelti visą kūną. Nuo skausmo petyje vaikinas parklupo ant kelių. Skausmo bangos kilo viena po kitos, kol galiausiai Nikui aptemo akyse.

Gatvė pakilo priešais jį piestu ir parbloškė ant žemės. Nikas dar spėjo išgirsti žemą moterišką balsą:

– Tu mums priklausai, Nikai Gotjė. Turėsi sužinoti savo vietą, kitaip žūsi…

18 Tradicinis Kinijos ir Okinavos ginklas, sudarytas iš dviejų trumpų lazdų, sujungtų virve ar grandine.

11 SKYRIUS

Palikęs Niką varnas pakilo aukštai į dangų ir išnyko, nes buvo iškviestas. Paskui paukštis vėl pasirodė, bet ne Prancūzų kvartale, kur jam labiausiai patiko maitintis, o skrido virš spygliuotos vielos tvoros, toli už Naujojo Orleano. Kadangi čionai jį iškviesdavo dažnai, gerai pažinojo Angolos kalėjimą ir visus kalinius.

Praskridęs virš sargybos bokšto varnas nuplasnojo prie Priėmimo centro – pastato, kuriame buvo laikomi mirties bausmės laukiantys nuteistieji. Jis iš lėto prisiartino prie vieno lango.

Aš to tikrai nenoriu.

Tačiau neturėjo pasirinkimo. Iškviestas privalėdavo paklusti. Tokios buvo taisyklės, o bet kokios dvejonės varnui baigtųsi blogai.

Vos tik paukštis nutūpė ant palangės, nežinia iš kur atsiradusi ranka sugriebė jį už gerklės ir įtraukė vidun.

Įgavęs žmogiškąjį pavidalą Kalebas spoksojo į galingiausią visų laikų demoną. Adarijanas Malachijas, visiško blogio įsikūnijimas, nepripažino nei gerumo, nei pasigailėjimo. Netaręs žodžio jis trenkė Kalebo galvą į sieną. Tada prisitraukė vyrą ir pakėlė už plaukų.

– Ką čia išdarinėji? – suurzgė Kalebui į kairę ausį.

Kalebas susiraukė, pajuto iš nosies tekančio kraujo skonį. Jis puikiai žinojo, kad priešintis neverta. Tada Adarijanas taps dar žiauresnis ir muš jį skaudžiau.

– Mokiau Niką, kaip buvai įsakęs.

Adarijanas dar tvirčiau sugriebė Kalebą už plaukų.

– Su išdvasomis? Gal išprotėjai? Jį galėjo nužudyti. Kodėl nesustabdei išdvasų, kai jos užpuolė berniuką?

Tokie Malachijo žodžiai Kalebą apstulbino. Kodėl Adarijanui staiga parūpo, kad kažkoks snarglius pakratys kojas?

– Nežinojau, kad jis susidurs su jomis, bet kai išdvasos pasirodė, pamaniau: Nikui tai bus puiki galimybė pradėti mokytis kautis. Aš ten buvau visą laiką ir stebėjau juos. Tikras pavojus jam negrėsė nė karto. Be to, jei Nikas žūtų, tu vis tiek liktum gyvas. Koks gi čia nusikaltimas?

– Esi visiškas kvailys, – sviedė Adarijanas, paleisdamas Kalebą.

Dabar, kai buvo įgijęs tikrąjį pavidalą, Kalebas apsigręžė ir pastūmė Malachiją. Žinojo, taip elgtis nepatartina, bet buvo pratęs duoti grąžos. Šiaip ar taip, jis – demonas, tad prarijęs kitų mėšlą išvemdavo jį sykiu su nuodais.

– Nusileisk ant žemės, Malachijau. Nesi toks galingas, kokiu dediesi.

Adarijanas nusijuokė.

– Aš valdau tave, tad nė nemėgink manęs gąsdinti. Sau dantis įsistačiau atėmęs juos iš demonų, galingesnių ir vyresnių už tave.

Tikriausiai tai tiesa. Tačiau Kalebas atiduotų bet ką, kad tik įgytų galių, leidžiančių sunaikinti Adarijaną. Ir kaip aš tapau vergu šito… Bet nerado itin šlykštaus žodžio apibūdinti Adarijanui.

Deja, Kalebas puikiai žinojo, kas jį čionai atvedė, ir toji aplinkybė jį siutino taip pat, kaip Adarijanas.