Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Medogas prasibrovė pro Niką.

– Erikai? Čia tu? – ištarė nustebęs.

Vaikinas, kuris buvo delnu užsidengęs akį, atsigręžęs piktai susiraukė. Juodi jo plaukai buvo sušiaušti kaip Robo Smito iš grupės „The Cure“, o makiažas dar sodresnis nei Tabitos: lūpos juodos, akys apvestos juodu pieštuku. Kitaip tariant, vaikinas buvo juodas nuo galvos iki kojų.

– Ką čia veikia mano broliukas?

– Sveikas, Erikai! – Buba taip stipriai pliaukštelėjo vaikinui per nugarą, kad šis net susvirduliavo. – Tai tavo brolis užleido ant mūsų zombius.

Eriko veidas iš nuostabos ištįso.

– Tikriausiai juokauji. Medogas? – Jis atsigręžė į brolį. – Ką čia, po veln… darai? Mama ir tėtis tau uždraus išeiti iš namų iki gyvos galvos.

– Žinau, – liūdnai atsakė Medogas. – Stengiuosi ištaisyti klaidą. Tačiau… – Jis papurtė galvą, tarsi būtų kažką sugalvojęs, bet atsisakęs tos minties. – Nesvarbu. Iš tavęs jokios naudos. Nesi išlaikęs tiksliųjų mokslų egzaminų nuo pat ketvirtos klasės.

Erikas jį pastūmė.

Medogas atsakė tuo pačiu.

– Nepradėk, mergaite persirenginėjantis mulki. Negaliu patikėti, kad mūsų genai bendri. Galiu prisiekti, jog mama su tėčiu rado tave poilsio aikštelėje.

– O tave – kanalizacijos griovyje, nugeibėli.

Tabita išskyrė besistumdančius brolius.

– Liaukitės. Pataupykite jėgas, kad galėtumėte žudyti tuos, kuriuos reikia. Prisikėlusius iš mirusių.

Buba atrėmė kirvį į grindis.

– Luktelėkite, pats negaliu patikėti, jog ketinu tai pasakyti… Tačiau… Turime reikalą su nekaltais vaikais, kuriuos sužalojo Medogas, ir su saujele kvailų suaugusiųjų, kurie turėtų užsiimti kitais reikalais, o ne žaisti vaizdo žaidimus. Kadangi zombiais jie tapo dėl priklausomybės nuo žaidimų, žudyti jų negalime. – Nutilęs jis rūsčiai pažvelgė į Tabitą. – Jie nėra prisikėlę iš mirusių, Tabe. Jie – gyvi, kvėpuojantys kvailiai, ir mes privalome juos išgelbėti.

Tabita pasibjaurėjusi atsiduso.

– Aš mieliau juos visus pasmeigčiau ir leisčiau Dievui išrūšiuoti.

– O aš mieliau pasistengčiau nepatekti į kalėjimą iki gyvos galvos, – griežtai atšovė Erikas. – Nenoriu nieko įžeisti, tačiau žinote, kas kalėjime nutinka išvaizdiems vaikinams, o aš esu per daug žavus, kad būtų įmanoma atsispirti.

Markas prunkštelėjo.

– Aaatsiprašau. Didžiausia bėda ta, kad dėl ilgų plaukų ir juodo lūpdažio greičiausiai manys, jog esi moteris. Labai abejoju, kad tave, šitaip apsirengusį, uždarys kartu su vyrais. Labiau tikėtina, jog sėdėsi kartu su prostitutėmis. Klausyk, galbūt kalėjimas tau išeitų į naudą?

– Ei, jūs, kamuojamieji dėmesio deficito sindromo, – piktai pertraukė juos Buba. – Gal galite minutėlei nurimti? Turim eiti į gatves ir rasti tuos vyrukus, kol nespėjo dar ko nors suryti. Reikia atvesti juos čionai ir pamėginti atitaisyti Medogo klaidą.

Erikas papūtė lūpas.

– Kur mes juos dėsime? Į vonios kambarį?

Buba dėbtelėjo į Eriką, tada nuėjo prie sienos, nukabino šautuvą ir atvėrė slaptą…

Kambarėlį, kurio sienos buvo padengtos plieno armatūra, o nuo lubų karojo įvairūs surakinimo įtaisai.

Tabita nusijuokė.

– O Dieve, Buba turi įsirengęs požeminį sekso kalėjimą!

Buba prisimerkęs sužaibavo akimis.

– Esi per jauna, kad žinotum apie tokius dalykus.

– Gal juokauji? Mano teta – parduotuvės „Pandoros dėžė“ Burbono gatvėje savininkė. Sprendžiant iš surakinimo įtaisų, manau, juos pirkai tenai.

Buba suurzgė ir dirstelėjo į Eriką.

– Gal galėtum ją nutildyti?

– Kaip manai, iš kur man po akimi mėlynė? Tavo žiniai, ji smūgiuoja ne kaip mergina. Gal ji kilusi iš šeimos, kurioje dominuoja moteriškieji hormonai, bet kažkoks vyrukas išmokė ją kautis?

Markas kilstelėjo antakį.

– Man ši mėlynė panaši į blogai apvedžiotus akių kontūrus. Ar tau tikrai trenkė mergina?

Buba sušvilpė.

– Žmonės, mes vėl nukrypome į pašalinius dalykus. Jus suvaldyti – tas pat, kas ganyti kates. Noriu, kad bent penkioms minutėms pamirštumėt savo sarkazmą ir susikauptumėt. Žinau, prašau stebuklo, bet tai gyvybės ir mirties klausimas. Sutarėm?

– Gerai, – vienbalsiai atsakė visi.

Buba linktelėjo.

– Privalome apsaugoti miestą. Noriu, kad visi eitumėte patruliuoti į gatves ir ieškotumėte zombių. Kai juos rasite…

– Nudursime! – sušuko Tabita, ištraukdama vieną savo plieninių strypų.

Buba atėmė iš jos strypą.

– Ne. Atginsite juos čionai, o mudu su Marku lauksime ir pamėginsime juos užmigdyti. Ar visiems aišku? Jokių žmogžudysčių. Jokio kraujo.

Tabita pavartė akis.

– Gaila tuščiai praleistos nakties.

Apstulbęs Medogas pažvelgė į savo vyresnįjį brolį.

– Ar mama su tėčiu žino, kad draugauji su žudyti linkusia beprote?

– Ne, ir jei tu jiems pasakysi, superklijais priklijuosiu tavo pirštus prie klaviatūros.

Medogo smakras pradėjo virpėti, jo skruostai vėl skaisčiai nuraudo.

– Mama sakė: jei taip pasielgsi dar kartą, tau miegančiam nuskus plaukus.

– Vaikai! – suriko Buba. – Mieste yra pavojingų būtybių. Eime jų gaudyti.

Medogas žengė link durų.

Buba sugriebė jį ir nustūmė prie sandėlio.

– Tu niekur neisi. Turi likti čia ir toliau ieškoti vaisto.

Kalebas pažvelgė į Niką.

– Ar esi pasirengęs nuotykiams?

Nikas dirstelėjo į laikrodį.

– Galiu būti tik keturiasdešimt penkias minutes. Jei pavėluosiu, man uždraus išeiti iš namų.

– Paskubėkim, Pelene. Eime, kol dar nevirtai moliūgu.

Nikas ir Kalebas išėjo iš parduotuvės ir gatve nužingsniavo mokyklos link. Toks sprendimas buvo logiškas, nes kaip tik mokykloje viskas ir prasidėjo.

O aš šįryt labiausiai bijojau pavėluoti…

Kas galėjo pamanyti, kad vėliau teks baimintis, jog kažkas išplėš ir suris smegenis?

Gal vertėtų į mokyklą nešiotis grandininį pjūklą? Jo neįtraukė į draudžiamų ginklų sąrašą.

Pakeliui į mokyklą Nikas mintijo apie Medogą ir jo šeimą.

– Kaip manai, ar ne keista, kad Medogo brolis nelanko mokyklos kartu su mumis?

Kalebas susikišo rankas į užpakalines kelnių kišenes.

– Gal jis bukas, todėl nepriima į mokyklą?

– Manai?

– Genai ne visada nulemia intelektą. Patikėk. Mano giminėje ne viena karta – tikri kvailiai. Nardant tokiame genofonde mane ima baimė. Tačiau aš kur kas gudresnis už juos.

Apie savo genofondą Nikui buvo baisu ir galvoti – o gal jame glūdi infekcijos židinys? Jį nuolatos persekiojo baimė, kad vieną gražią dieną galvoje įsijungs jungiklis ir pavers Niką tokiu pačiu pabaisa kaip tėvas. Kaskart, kai vaikinas mėgindavo apie tai pasikalbėti su mama, ši atšaudavo, esą tokios mintys – paikystė. Tačiau Nikas niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkas tūno jo viduje ir labai nori išsiveržti. Kažkas grėsmingo ir šalto.

– Ar turi brolių arba seserų? – paklausė Kalebo, mėgindamas nuvyti nemalonias mintis apie savo genus.

– Tikrų – ne. Pusbrolių ir pusseserių neskaičiuoju. O tu?

– Ne.

Kalebas linktelėjo.

– Ką veikia tavo tėtis?

– Nenoriu apie jį kalbėti. – Su niekuo. Tik Buba ir Markas žino, kad Niko tėvas – nusikaltėlis. Kitiems Nikas nėra apie tai pasakojęs. – Jis išnyko iš mūsų gyvenimo, ir noriu, kad taip ir liktų.

– Suprantu. Su saviškiu irgi per daug nebendrauju.

– Kodėl?

– Jei pasakyčiau, nepatikėtum. Bet nieko baisaus. Tą, kas mūsų nenužudo, per kelis šimtmečius galima išgydyti.