Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Ne, mama, jis – šėtono įsikūnijimas. Beje, po paskaitos mudu prisigersime, pasidarysime tatuiruotes, tada susirasime pigių kekšių ir puikiai praleisime laiką už jo pinigus.

Kalebas nusijuokė.

Tačiau motina šiems juokams nepritarė.

– Nedrįsk taip su manimi kalbėti, Nikai Gotjė. Uždrausiu išeiti iš namų iki pasensi ir pražilsi. O dabar atsakyk į mano klausimą.

Nejau mama niekada nesupras jo sarkazmo?

Susivokęs, kad žaisti reikia gražiai, Nikas pakeitė toną.

– Taip, jis – geras berniukas. Niekada neturėjo bėdų mokykloje ir yra garbės sąraše. Futbolo komandos kapitonas. Visiškai išprotėjęs serijinis žudikas, slepiantis lavonus šaldytuve, kai tik tėvai išvyksta iš miesto.

Na… Nikas mėgino nebūti sarkastiškas. Tačiau bėda ta, kad ši užduotis jam neįveikiama.

Kalebas vėl nusijuokė, tada pasilenkė arčiau, kad Niko mama girdėtų jo žodžius.

– Dar aš pusryčiams valgau kūdikius ir savo malonumui kankinu mažus gyvūnėlius. Bet mano psichoterapeutas sako, jog darau pažangą.

Mama į tai atsiliepė aštria pastaba:

– Nedrįskite su manimi šmaikštauti.

Nikas plačiai nusišypsojo Kalebui.

– Atleisk, mama. Tiesiog negalėjome atsispirti pagundai.

Motina nuėjo pasitarti su viršininku, tada grįžo prie telefono.

– Gerai. Gali eiti, bet po valandos privalai būti čia.

– Taip, mama. Būsiu.

– Myliu tave, kūdiki.

Pajutęs, kaip kaista veidas, Nikas nusigręžė nuo Kalebo.

– Ir aš tave myliu, – atsakė tyliai. Tada išjungė telefoną ir grąžino jį Kalebui. – Nenoriu girdėti jokių patyčių.

Kalebas iškėlė rankas.

– Nesijaudink. Gaila, kad aš neturiu mamos, kurią galėčiau mylėti. Maniškė yra psichopatė ragana, pavydi man kiekvieno įkvėpto oro gurkšnio. Be to, tu nesučepsėjai lūpomis tarsi bučiuotum. Tad nėra iš ko šaipytis.

Nesučepsėjo tik šįkart. Ir tai vien todėl, kad greta yra Kalebas.

Kalebas įsidėjo telefoną į kišenę, tada abu su Niku patraukė Bubos parduotuvės link.

Pakeliui Nikas vėl prisiminė Stouną ir keistas jų susitikimo aplinkybes.

– Kaip manai, ką Stounas veikė už Lizos parduotuvės?

Tam vyrukui nebūdinga slampinėti vienam. Tokių bailių kaip jis spektakliams paprastai reikalinga publika.

Kalebas smakru mostelėjo į mėnulį.

– Tikriausiai šmirinėjo su savo draugeliais ir rado šiukšlių konteinerių, kuriuos galėtų apuostyti.

– Ką?

– Šiąnakt pilnatis, Nikai. Esu tikras, kad pabudo Stoune tūnantis žvėris. Tikriausiai jis telepatiškai norėjo atsidurti kur nors kitur, bet yra jaunas, todėl šokdamas susimovė. Manau, jis nusileido už lėlių parduotuvės todėl, kad Liza šįvakar kvietėsi dievus; jos galios prišaukė Stouną. Netgi gali būti, kad Lizos ir Stouno galios susikirto.

Nikas prunkštelėjo – atsakymas jam atrodė absurdiškas.

– O Dieve, tikiuosi, nepradėsi kalbėti nesąmonių apie vilkolakius?

– Tu netiki, kad jų yra?

– Tikiu tik zombiais, ir tai vien todėl, kad šiandien pats juos mačiau. Visa kita – tikrų tikriausias š…

Kalebas palingavo galvą.

– Gyveni Naujajame Orleane, esi katalikas, be to, draugauji su Buba ir Marku – ir netiki demonais, vilkolakiais ar vampyrais?

– Vieninteliai vampyrai, kuriuos teko matyti, buvo gotai, mėginantys vogčiomis dirstelėti į Anos Rais namus. Jie gėrė braškių limonadą ir vieni kitiems aiškino, kad tai kraujas.

– Esi baisus skeptikas.

Ir Nikas tuo labai didžiavosi. Vaikinui nepatiko, kai kas nors nuspręsdavo už jį. Geriau būti išsikankinusiam negu auka.

– Kaip suprantu, tu – ne skeptikas.

– Aš tikiu viskuo.

– Kodėl?

– Na, žinai, Nikai. Nejau tau neteko einant gatve pajusti, kaip bloga ranka brūkšteli per nugarą? Turėtum žinoti tą dilgčiojimą. Tą pojūtį, kad kažkas ne taip, tik nežinai kas. Tai prie tavęs prisigretinęs demonas, berniuk. Jis čiupinėdamas vertina tave kaip savo žaisliuką.

Nikas nepatikėjo nė vienu Kalebo žodžiu.

– Tu tiesiog nori suknisti man smegenis.

– Noriu tave parengti realiam pasauliui.

– Realus pasaulis – tai geras darbas, laiku sumokamos sąskaitos ir švari nosis.

Ir siekis nepakliūti į nubaustųjų myriop eilę.

Kalebas nužvelgė jį ir kilstelėjo antakius.

– Oho. Tu tiki tuo nesąmoningu status quo ?

– Tai ne status quo , o tiesa.

– Manyk, ką nori.

Kai vaikinai priėjo „BBB“ parduotuvę, Kalebas užsiropštė ant šaligatvio bortelio. Atidaręs duris vidun Niką įleido pirmą.

Iš galinio kambario išėjo Markas.

– Parduotuvė uždaryta. Paskaitos nebus… – Pamatęs Niką ir Kalebą nutilo. – Ak, čia jūs, vyručiai. Užeikite.

Išgirdęs tokį keistą pasveikinimą Nikas susiraukė.

– Kas čia dedasi?

Nieko neatsakęs Markas praėjo pro atvykėlius, žengė prie laukujų durų, užrakino jas ir atsuko į gatvę lentelę su užrašu „UŽDARYTA“.

– Nepatikėsi.

Rankos mostu jis davė ženklą abiem sekti iš paskos į galinį kambarį.

O Viešpatie. Nikas sukluso. Kai tik Markas ištardavo „nepatikėsi“, būtinai įvykdavo kas nors neįtikėtino.

Įžengęs į galinį kambarį Nikas apstulbo. Prie kompiuterio sėdėjo Buba ir Medogas. Ak, šunsnukis Medogas. Kaip jis drįsta būti čia, jei visą dieną nekėlė ragelio?

Nikui kilo noras jį pasmaugti.

Medogas buvo nosį kreivai pasibalnojęs akiniais, pešiojo trumpus savo plaukus ir ekrane skaitė kodą.

– Kaip jis čionai pateko? – Marko paklausė Nikas.

Markas pašaipiai pažvelgė į jį.

– Atėjo.

Nikas šyptelėjo.

– Klausiu rimtai. Mes visi šiandien nesėkmingai mėginome su juo susisiekti, tad kada jis atsirado?

– Prieš porą valandų, – atsakė Markas, atsistodamas priešais Niką ir Kalebą.

Nekreipdamas į juos dėmesio Medogas ekrane parodė Bubai kodo eilutę.

– Matai, Buba. Štai apie ką kalbu. Šis algoritmas skirtas pasąmonėje nuslopinti jų priekinę juostinę smegenų žievės sritį, o šis sužadina priekinę orbitinę smegenų sritį ir migdolą, dėl to padaugėja serotonino.

Nikas susiraukęs pažvelgė į Kalebą. Ačiū Dievui, šis irgi atrodė sutrikęs.

Tačiau Buba ir Markas, regis, laisvai kalbėjo profesiniu žargonu, ir tai visai suglumino Niką.

– Taip, – pritarė Buba, kasydamasis šeriuotą smakrą. – Tačiau kaip tai leidžia tau kontroliuoti pagumburį?

– Tiesą sakant, neleidžia. Tik nedidelis šalutinių produktų kiekis, išsiskyręs pagumburyje, padidėjus stresui gali paveikti somatinę sistemą, kuri turėtų slopinti jo agresiją. Tačiau negaliu suprasti, kaip praradau kontrolę. Ką aš praleidau, Buba?

Nikas atsikosėjo.

– Galiu jums pasakyti, ką praleidau aš. Esmę. Apie ką čia šnekate?

Markas pašnairavo į Niką.

– Apie „Zombių medžiotoją“.

Nikas prikando liežuvį, kad neleptelėtų: „Negali būti.“

– Ir kuo ši diskusija skiriasi nuo visų ankstesniųjų?

Markas suirzęs atsiduso.

– Kalbame ne apie zombių žudymą, Nikai, o apie žaidimą.

Medogas atsigręžė į Niką.

– Aš sukūriau vaizdo žaidimą „Zombių medžiotojas“. Dabar prie jo dirbame.

Nikas nusišypsojo.

– Geras. Ar galiu pažaisti?

– Ne! – vienu balsu sušuko Markas, Buba ir Medogas.

Buba gurkštelėjo limonado.

– Patikėk, Nikai. Šiame žaidime tau dalyvauti nepatartina.

– Kodėl?

Medogas tiriamai pažvelgė į Niką.

– Todėl, kad tas, kuris jį žaidžia, virsta zombiu.

Ak taip, žinoma… Nikas nepatikėjo nė vienu žodžiu.