Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Ką gi, ačiū, kad parvežėte namo mano kūdikį. Esu jums labai dėkinga.

– Nėra už ką, – atsakė Ašeronas ir atsigręžė į Niką. – Nesisnargliuok, vaiki. Netrukus vėl pasimatysime.

– Ačiū, Ašai.

Vyriškis linktelėjo ir pasišalino.

Mama užrakino duris, tada patraukė nuo slenksčio Niko kuprinę, kad už jos neužkliūtų.

– Jis keistokas, ar ne?

– Dar ir koks keistas!

– Na, kaip prabėgo pirmoji diena pas poną Hanterį?

– Gerai.

Jei nekalbėsime apie zombius, Rozos beprotystę ir Ašeroną. Tačiau nebūtina įvaryti mamai siaubo. Bus geriau, jeigu jiedu iš proto kraustysis paeiliui.

– Gerai. Man metas ruoštis į darbą.

Mama patraukė į savo kambarį.

Nikas sugriebė ją už rankos.

– Palauk.

– Nori kažką pasakyti?

– Noriu, kad šįvakar mestum darbą.

Atsidususi mama ištraukė ranką.

– Liaukis tauškęs nesąmones, Nikai. Juk žinai, kad negaliu. Mums reikia pinigų.

– Mama, aš tikrai noriu, kad mestum. Hanteris už darbą man mokės keturis tūkstančius per mėnesį.

Motinai atvipo žandikaulis, ji piktai prisimerkė.

– Už ką?

– Už tai, kad vykdysiu jo užduotis. Taip sakė.

– O, ne, ne, ne. Neketinu patikėti. Niekas tokių pinigų nemoka už legalų darbą. Noriu, kad rytoj rytą jo atsisakytum.

– Ne, mama. Viskas bus teisėta. Pažadu.

Tačiau mama vis tiek nenorėjo patikėti.

– Tik ne už tokius pinigus. Tas darbas negali būti legalus. Gal tu laikai mane kvaile? Aš ne vakar gimiau. Aš…

– Mama, paklausyk. Prašau. Pinigais Kirijanas aptekęs taip, kad išsižiotum. Pasak Ašo, netgi įsitikinęs, kad man siūlo per mažai. Tas vyrukas nė nesuvokia, jog pažadėjo man krūvą pinigų. Patikėk.

– Niekas nėra taip aptekęs pinigais, Nikai, kad lengva ranka per metus išmestų keturiasdešimt aštuonis tūkstančius vaikui už tai, kad šis vykdo jo paliepimus. Pats pagalvok.

Dar vakar Nikas būtų sutikęs su mama. Tačiau po šiandienos patirties… Nežinia kodėl jis tikėjo Kirijanu ir gerais jo ketinimais.

– Jis tikrai aptekęs pinigais. Patikėk. Mačiau jo namą. Tu tokio nesi regėjusi. Tad gali nebešokti klube. Dirbdamas ne visą dieną aš uždirbsiu tiek, kad tu galėsi nieko neveikdama sėdėti namie.

Apie tai juodu visada svajojo.

Mama dvejojo.

– Nežinau.

– Prašau, mama. Patikėk.

Motinos veidas tapo švelnesnis, ji delnu palietė sūnui skruostą.

– Žinai ką. Padirbėk pas jį porą savaičių, o kai gausi pirmą čekį, tada pažiūrėsim, gerai?

Supratęs mamos taktiką Nikas patempė lūpą. Mama jį tik užčiaupė, o iš tiesų nė neišgirdo, ką sūnus jai sako.

– Kodėl manimi netiki?

– Manau, tu jį ne taip supratai.

– Aš supratau teisingai.

Motina nubraukė plaukus sūnui nuo veido.

– Pamatysim, Nikai. Pamatysim.

Dieve, koks atgrasus mamos tonas! Ji lyg ir nuolaidi, o iš tiesų nori pasakyti, kad Nikas nežino, ką kalba. Bet jis nėra kvailas!

Kad ir kaip ten būtų, Nikas supyko ir nesiginčijo – nematė prasmės.

Motina nuėjo persirengti.

– Jei esi alkanas, ant viryklės palikau kiaušinių ir sūrio.

Nikas susigūžė. Reikėjo parnešti mamai Rozos troškinio. Mama nebūtų pamiršusi Niko.

Kitą kartą…

– Aš sotus, jei nori, suvalgyk pati. Maždaug prieš valandą mane pamaitino Kirijano šeimininkė.

– Buvo skanu? – iš savo kambario šūktelėjo motina.

– Taip.

Ji iškišo galvą pro duris.

– Skaniau, nei gaminu aš?

Nikas žiojosi sakyti „taip“, ir tai būtų buvusi tiesa, bet laiku pabudo savisaugos instinktas. Kartą jis padarė klaidą pasakydamas, kad tetos Meniaros biskvitai gardesni, ir mamai tai nepatiko.

– Ne. Joks troškinys neprilygs tavajam.

Mama jam mirktelėjo ir uždarė duris.

Nikas lengviau atsiduso – saugiai aplenkė minų lauką ir išsaugojo subinę neapspardytą. Nedažnai pavyksta sėkmingai išlaikyti tokius išbandymus. Pradedu geriau susitvarkyti su moterimis.

Šiandien – su mama. Rytoj – su mergina…

Pavyzdžiui, su Kode.

Gal jai paskambinti? Jiedu nesusitiko mokykloje, taigi merginos „Nintendo“ vis dar gulėjo Niko kišenėje.

Tiesa, yra viena bėda. Jis išspręs tai rytoj mokykloje. Ir šįkart nepasirodys bailus. Nikas pakvies Kodę valgyti bandelių su įdaru.

Vaikinas priėjo prie stalo, paėmė apšiurusią knygą „Hamerio kalėjimai“ ir nusinešė į savo „kambarį“. Vos tik atvertė puslapį, kur vakar baigė skaityti, mama atitraukė antklodę.

– Išeinu. Gal ko nori? Sakyk, kol esu čia.

– Ne, nenoriu.

– Gerai. Menė pažadėjo ateiti ir patikrinti, kaip tau sekasi. Namo grįšiu išaušus.

Pagalvojęs apie mamą, gatvėmis šmirinėjant zombiams tramvajumi važiuojančią į darbą ir namo, Nikas padėjo knygą į šalį. Mama zombiams būtų tik užkandis.

– Ar neprieštarautum, jei šįvakar eičiau kartu?

– Tau reikia pailsėti.

– Taip, bet dedasi suš… – Nikas spėjo laiku nuryti nelemtą žodį, dėl kurio jam būtų kaipmat uždrausta išeiti iš namų. – …Keisti dalykai. Jausčiausi daug ramesnis, jei keliautum ne viena.

Dailiame mamos veide palengva pražydo šypsena.

– Nori mane saugoti?

– Juk tai mano pareiga, ar ne?

– Gerai. Čiupk striukę, o aš perspėsiu Menę.

Mama nedažnai leisdavo jam po pamokų drauge eiti į klubą, bet Nikas pasakė tai, ką iš tiesų galvojo. Jis nenori, kad mama viena keltų koją iš namų. Naujajame Orleane gali būti pavojinga ir ramiausią vakarą, o Nikas teturi vienintelį artimą žmogų – mamą, tad…

Gins ją iki paskutinio atodūsio.

Vaikinas skubiai užsitempė striukę ir išėjo į priebutį. Čia pamatė su mama besišnekučiuojančią Menę.

– Paimk mano automobilį, chère .

Mama dvejojo.

– Juk žinai, man nepatinka rūpintis kitų žmonių nuosavybe. Be to, Prancūzų kvartale pastatyti automobilį keblu, o ir brangu. Burbono gatvė užtverta.

– Tai pastatyk Karališkojoje gatvėje. Prašau, Čerize. Man bus ramiau, jei vėlai naktį judu neklaidžiosite gatvėmis vieni. Pagalvok apie vargšą Niką.

Mama žvilgtelėjo į Niką ir linktelėjo.

Meniara padavė jai raktelius, tada pabučiavo Niką į skruostą.

– Saugok mamą.

– Būtinai.

Mama nusišypsojo Meniarai.

– Raktelius paliksiu ant stalo, kad rytą galėtum pasiimti.

– Puiku.

Mama apsigręžė ir nusivedė Niką laiptais žemyn. Greta jų apdaužyto raudono „Jugo“, kuriam verkiant reikėjo remonto, tik nebuvo pinigų, stovėjo tamsiai mėlynas Meniaros fordas „Taurus“. Nikas įlipo pirmas ir pasijuto keistai. Šiuo automobiliu jiedu su mama, be tetos, paprastai važiuodavo tik kai artindavosi uraganas ir reikėdavo evakuotis, o jų automobilis būdavo sugedęs.

Arba kai reikėdavo Niką susiūti.

Nenorėdamas apie tai galvoti, vaikinas užsisegė saugos diržą ir palaukė, kol mama užves variklį.

Mama pašiaušė jam plaukus.

– Žinai, kadangi gavau automobilį, gali likti namie.

– Ne. Tau vis tiek reikės iš Karališkosios gatvės pėsčiomis eiti į Burbono.

Mama palingavo galvą.

– Ak, mano niršusis, mažasis buldoge.

– Esu už tave stambesnis.

– O aš piktesnė.

Mama nuolatos tą kartodavo, nors tai buvo netiesa. Ji – maloniausias žmogus iš visų, kokius Nikui teko sutikti. Dėl to jis ir stengiasi ją apsaugoti. Daugeliu požiūrių ji vis dar naivi mergaitė nekaltomis akimis, žmonėse matanti tik gėrį.

Sunku patikėti, bet mama užstojo netgi tėtį, apie kurį nepasakytum nieko gero. Jis – tikras velnias.