Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Hm, bet ne tokių, kaip jūs. Maniškių keistenybės kitokios – jie siurbia želę pro šiaudelį arba išmetami iš Krogerio maisto prekių parduotuvės, nes suvalgė visus produktų pavyzdžius. Jų keistuoliškumas nė iš tolo neprilygsta jūsiškiam.

Ašeronas caktelėjo liežuviu.

– Nenorėčiau sutikti. Aš, kitaip nei tavo pažįstami, nemirkstu odekolone „Ančių šlapimas“ ir neieškau pelkėje vilkolakių.

– Taip, sutinku, Buba ir Markas klaidžioja neišmintais takais planetoje, kurios aš nepažįstu. Tačiau jie neištrina atminties ir netranko durų, prie jų nė neprisiliesdami.

– O gal jas užtrenkė vėjas, – purkštelėjo Ašeronas.

– Ar tai tas pats vėjas, kuris tave įpūtė į namą, kad nusileistum tiesiai priešais mane?

– Galbūt. Stiprus kaip uraganas. Juk esame Naujajame Orleane. Čia visko pasitaiko.

Nikas pašaipiai pažvelgė į Ašeroną.

– Neįsižeisk, bet aš – ne Dorotė iš „Ozo šalies“, nesu regėjęs, kad namas nusileistų ant moters dryžuotomis kojinėmis. Tačiau jei tu tiki tokiais niekais, pirk namą ant kalvos prie upės deltos. Beje, iš kur žinai apie Bubą ir Marką?

Ašas užsičiaupė.

Kirijano veidas tapo akmeninis.

– Na? – paragino Nikas.

Prieš atsakydamas Ašas atsikosėjo.

– Kartais man būna nuobodu. Neribota galia… Vietiniai bepročiai. Tiesiog kyla noras ką nors apkvailinti, o Markas – puiki auka. Jis mato tai, ką nori matyti, tad keli sėkmingai sukurti šešėliai jį labai pradžiugina, o mane pralinksmina.

– Vyruti, labai klysti. – Nors iš dalies Nikas suprato tokius pokštus. – O zombiai? Irgi tavo darbas?

– Ne. Kaip ir tu, visiškai nenutuokiu, iš kur jie atsirado. Tiesą sakant, čionai atvykau dėl jų. – Jis atsigręžė į Kirijaną. – Kad tave perspėčiau. Nori tikėk, nori ne, bet tikrai nežinau, kiek žmonių užsikrėtė. Regis, tai daugiausia paaugliai, o Niko mokykla – šio užkrato židinys. Nelaimės epicentras.

Kirijanas atrodė sutrikęs kaip ir Nikas.

– Kaip tu gali nežinoti, turėdamas šitokių galių?

– Man ir pačiam sunku patikėti, bet yra dalykų, kurių nepajėgiu iššifruoti. Zombių antplūdis – vienas iš tokių. Matyt, kažkas juos pridengia, galbūt tas, kas juos sukūrė. Nežinau, kas jis toks, bet, regis, bokoras nusitaikė į mokyklų vadovus ir į vėplas mokinius.

Nikas įsitempė.

– Kodėl sakydamas „vėplas“ žiūri į mane?

Ašas timptelėjo Niką už bjaurių mėlynų havajietiškų marškinių.

– Normalūs žmonės taip nesirengia.

Nikas nustūmė Ašo ranką ir išdidžiai atlošė galvą.

– Ei, šie marškiniai man tinka. O tu per daug tauški. Sakyk, keistuoli, kodėl patalpoje esi su saulės akiniais, nors čia tamsu?

Ašas pasipūtėliškai išsiviepė.

– Todėl. Kad ir kur būčiau, man visada šviečia saulė.

Niko tai nė trupučio neprajuokino.

– Nikai!

Vaikinas atsigręžė. Tai buvo Roza.

– Klausau, ponia.

– Ar ne tu sakei, kad esi alkanas?

– Taip, ponia.

– Tada ateik ir užkąsk, kol dar visai nesunykai. – Pamačiusi Ašą, Roza stabtelėjo virtuvės tarpduryje. – Ašeronas? Kada jūs čia atėjote?

Ašas per petį nykščiu parodė į duris.

– Prieš kelias minutes, pro pagrindines duris.

Roza suraukė antakius.

– Keista. Negirdėjau suskambant varpelio.

Ašas nusišypsojo.

– Juk žinai mane, Roza. Esu tylus kaip vaiduoklis.

Nikui pašiurpo nugara – ir nuo Rozos žodžių, ir dėl to, kad moteriškė pamiršo viską, kas susiję su Ašu. Tikriausiai vertėtų bėgti prie durų, bet Ašas kažkuo žavėjo Niką. Vyriškio išvaizda tokia grėsminga, kad jis, regis, galėtų pagriebti Rembo ir šluostyti juo grindis, bet Nikas jautė šiam vyrui kažin kokį artumą, tarsi jiedu būtų seniai nesimatę broliai. Tai labai keista, bet…

Venk jo. Ašas sugedęs iki kaulų smegenų. Jis tave sunaikins. Nikas papurtė galvą, stengdamasis atsikratyti ausyse skambančio balso.

Akimirką jam netgi pasirodė, kad netenka proto.

– Ar ateini, Nikai? – pasiteiravo Roza.

– Taip, ponia.

Tai buvo įprastas Niko atsakymas, skirtas moterims, nes mamai labai nepatiko žodis „ne“. Jausdamasis išbadėjęs vaikinas klusniai nuėjo į virtuvę.

Ašeronas žvelgė Nikui įkandin. Nežinia kodėl vidinis balsas jam kuždėjo, kad tai Nikas kaltas dėl visko, kas čia vyksta. Ašeronui regėjosi, jog ore tvyro kažkas, ko jis negali nei matyti, nei girdėti, nei paliesti. Tą kažką jis jautė tarsi pasislėpusį šešėlį. Grėsmingą ir šaltą, ir Ašeronui nugara perbėgo šiurpuliai. Tai buvo išgryninta neapykanta, tik Ašeronas negalėjo suprasti, į ką ji nukreipta.

Į jį patį?

Ar į Niką?

– Ką slepiate nuo manęs? – tyliai, kad neišgirstų nei Roza, nei Nikas, paklausė Kirijanas.

– Ar esi susidūręs su pojūčiais, kurių niekaip negali atsikratyti?

– Susiduriu kiekvieną prakeiktą naktį.

Ašas nusijuokė.

– Ar vis dar nori Niką padaryti savo patikėtiniu?

– Jis per jaunas. Tačiau kai užaugs, tada taip, ketinu. Kodėl klausiate? Gal turėčiau dar ką apie jį sužinoti?

Ašas pajuto, kaip tatuiruotė ant jo bicepso nuslenka žemyn iki pat alkūnės. Sukeldama deginimo pojūtį Simė pranešdavo nerimstanti, norinti išeiti iš Ašo kūno ir įgyti žmogiškąjį pavidalą. O gal jai tiesiog sutriko virškinimas per greitai prarijus zombius?

Ašas ranka patrynė savo demonę ir ją kiek apramino.

– Regis, jis – geras vaikis.

– Bet?

Kažkas čia…

Ne taip.

O, jei Ašas galėtų pasakyti tiksliau. Nenorėdamas be reikalo versti Kirijano nerimauti, tik gūžtelėjo pečiais.

– Daugiau nieko negaliu pridurti. Tik nesileisk suryjamas zombių, kai šiąnakt patruliuosi. Būtų velniškai gaila gero Tamsos medžiotojo.

Kirijanas pajudino pėdą, ir iš bato galo iššoko peilis.

– Manau, pajėgsiu su jais susidoroti.

Ašas nebuvo toks tikras. Kirijanui visada sunku skriausti nepilnamečius, nors tokiais atvejais ir pats Ašas būna išmušamas iš vėžių.

Simė – kas kita. Tai ji, demonė, virtuvėje prarijo zombius, Ašui nespėjus uždaryti jos savyje. Dėl to teko apakinti Niką ir Rozą. Jo mažoji demonė Simė – savarankiška; kai užuodžia nežmogienos delikatesus, kurių, kaip pati tvirtina, valgyti jai nedraudžiama, niekas jos nesulaikys.

Netrukus Ašas vėl turės išleisti ją į laisvę, kitaip Simė rangysis visame kūne, priversdama Ašą šokti šventojo Vito šokį.

– Saulė jau leidžiasi. Gal nori, kad parvežčiau Niką namo?

Kirijanas linktelėjo.

– Ačiū. Jūs vežkite Niką, o aš Prancūzų kvartale susitiksiu su Talonu. Reikia apsitarti, ar mudu pajėgsime susidoroti su šiais zombiais.

– Sėkmės.

– Ir jums, – atsakė Kirijanas ir patraukė prie garažo durų.

Ašas palaukė, kol Kirijanas išvažiuos, tada nuėjo į virtuvę. Stabtelėjęs minutėlę stebėjo, kaip Nikas juokauja su Roza. Nikas labai charizmatiškas, tarsi turėtų aurą, sušildančią žmones ir priverčiančią jo klausytis.

Šią charizmą būtų galima vadinti žavesiu – galia, kurią vieni žmonės turi iš prigimties, o kiti įvaldo vėliau. Nikas buvo nepaprastai žavus. Ir iš tikrųjų geras žmogus.

Ašas irgi turėjo panašų gebėjimą, tik žmones prie jo traukė dėl kitos priežasties. Dėl to Ašas visada būdavo atsargus, nebent žmonės prarasdavo savitvardą.

Keista, bet Nikas, regis, atsparus ir šitam Ašo gebėjimui. Ir dėl to vaikinukui Ašas jautė dėkingumą. Vos keli žmonės nekreipė dėmesio į prakeikimą, kurį teta jam uždėjo vos gimusiam. Tiesą sakant, suskaičiuoti žmonėms, per daugelį šimtmečių atsispyrusiems šiai galiai, būtų užtekę vienos rankos pirštų.