Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Patikėk, buvo. Kai kuriuos jų net vadindavau vardais.

Nikas nutilo ir susmukęs sėdynėje mėgino įsivaizduoti tą pasaulį, iš kurio atkeliavo Ašas. Įdomu, kaip anuomet atrodė žmonės?

O gal Ašas tik tauškia niekus?

– Tikrai nejuokauji? – perklausė.

– Kalbu visiškai rimtai.

Tačiau Nikas vis tiek negalėjo patikėti. Negi žmonės iš tikrųjų gali būti nemirtingi? Jis matė filmų ir skaitė knygų, bet…

– Kodėl esi nemirtingas? Gal tu – vampyras?

– Tiesiog mano labai gera DNR.

Nikas pavartė akis. Vingrūs Ašo atsakymai pradėjo erzinti. Jis pageidavo, kad būtų atsakyta aiškiai ir nedelsiant.

– Klausyk, privalau žinoti apie tavo burtus. Aš irgi noriu tapti nemirtingu… Na, ne dabar, nes tai būtų sumautas dalykas. Bet po kelerių metų būsiu suaugęs ir pačiame jėgų žydėjime. – Nikas išsiviepė ir pažvelgė į Ašą. – Padaryk mane nemirtingą.

Šis prašymas Ašui nepatiko.

– Klausyk, Nikai, man nepatinka kalbėti apie savo galias, be to, tik nedaugelis žino, ką aš apskritai galiu. Tau patikėjau paslaptį ir viliuosi, kad ją saugosi. O jeigu ne… – Jis palenkė galvą, tarsi žiūrėtų į vaikinuką pro saulės akinių kraštą. – Na, tada mama tavęs ilgėsis.

– Tikrai ne tiek, kiek aš ilgėčiausi pats savęs, jei mane nužudytum. – Nikas sumirksėjo lyg mergaitė ir prigludo Ašui prie peties. – Neskriausk manęs, Ašai. Prašau. Nenoriu mirti nepraradęs nekaltybės. Prieš nužudydamas bent jau leisk man sugulti; mama neleidžia to daryti, kol nevesiu ir nebaigsiu universiteto. Tad palauk bent dešimt metų, ir galėsi mane nugalabyti. Sutarėm?

Ašas stumtelėjo vaikiną.

– Tau tikrai ne visi namie.

– Žinau. Tai dėl to, kad vaikystėje prisivalgiau dažų tablečių. Jos buvo skanios, bet pakenkė mano chromosomoms.

Ašas garsiai atsiduso ir vos susilaikė nenusikvatojęs. Tas besimaivantis vaikis jam pradeda patikti labiau nei derėtų. Jis kažkoks… Užkrečiantis.

– Sakai, dešimt metų?

– Taip, galėsi nužudyti, kai man sukaks dvidešimt ketveri ir jau būsiu praradęs nekaltybę, bet nė viena diena anksčiau.

– Gerai. Sutarėm… Jei laikysi liežuvį už dantų.

– Jis jau už dantų, pone.

– Bet kai sukaks dvidešimt ketveri… – Ašas nutilo neužbaigęs sakinio.

– Visas priklausysiu tau, pupyte.

Ašas palingavo galvą.

– Aš tau nekeliu jokios baimės, ar ne?

– Na, kai mane vaikeisi Kirijano namuose, truputį prišlapinau į kelnes. Matyt, nesu išmokytas nedergti namie. Tai sužinojusi mama labai nusiviltų, nes ji kantriai mokė mane naudotis naktipuodžiu. Tačiau kai leidai man gyventi… kai padarei tą didelę klaidą… Dabar suprantu kodėl: atrodau per daug žavus ir švelnus, tad žudyti manęs neverta.

Sunku pykti ant vyruko, turinčio tokį humoro jausmą. Jei atvirai, malonu, kai šalia tavęs yra žmogus, nesistengiantis pasipuikuoti, neapsišlapinantis ar neapsimetinėjantis. Ašas senokai neregėjo šitaip besielgiančio žmogaus, jam prisipažinus, kad yra nemirtingas.

– Esi žavus ir švelnus, bet nepamiršk, vaiki: aš – mėsėdis, atkeliavęs iš tų laikų, kai užsinorėjus valgyti tekdavo patiekalą nudobti ir nudirti jam odą.

Nikas išpūtė akis pamėginęs įsivaizduoti Ašą – iš urvo išlindusį gotą, pasirišusį kniedėmis nusagstytą juodą strėnjuostę, besivaikantį tigrus aštriais tarsi durklai dantimis, persmeigiantį juos ietimi. Ar prieš vienuolika tūkstančių metų buvo tigrų su didžiulėmis iltimis?

Ar žmonės ryšėjo strėnjuostes, ar medžiodavo nuogi?

Po galais, mokytojai teisūs. Kartais primityvios žinios gali labai praversti.

Tačiau pokalbio esmė ne ta. Ir Ašas kalba ne apie tai.

– Tau patinka žmonėms kelti baimę, tiesa?

– Taip pat, kaip tau – erzinti, ir dėl tos pačios priežasties.

Erzindamas kitus Nikas neprisileisdavo jų per arti. Šitaip elgdavosi, kad iš jo nesityčiotų, o jei tyčiodavosi, kad nebūtų labai skaudu.

Nuo ko mėgina apsisaugoti Ašas? Apie tai tikrai verta pamąstyti.

Ašas sustojo kelkraštyje priešais Niko namą, kuris, pabuvus Kirijano gyvenamajame kvartale, dabar atrodė dar skurdesnis.

Ašas – šaunuolis, nesusiraukė išvydęs sukiužusį pastatą.

Pamatęs, kad pora žmonių stabtelėjo gatvėje ir spokso į automobilį, Nikas tyliai švilptelėjo.

– Vyruti, mano kaimynams tikriausiai svaigsta galva. Iš pradžių mane išveža leksusas, dabar parveža poršas. Reikia tik stebėtis, kad jie dar nepaskambino šauniesiems Naujojo Orleano pareigūnams ir nepranešė apie įtartinus įvykius.

Ašas išjungė variklį ir nusišaipė:

– Manau, tepams šiąnakt rūpesčių kelia svarbesni dalykai, nei prie tavo namo stabtelėję automobiliai.

Išgirdęs nesuprantamą žodį Nikas suraukė kaktą.

– Kas yra tepai ?

– TePa , teisėsaugos pareigūnai.

– A… Kieta anagrama15.

– Akronimas16, – pataisė jį Ašas.

Šįkart vyro tarsena buvo ypač sodri, o pirmasis žodžio skiemuo sklido giliai iš gerklės – tarsi urzgimas. Garsas buvo nerealiai geras.

– Palauk… Ištark šį žodį dar kartą.

– Akronimas.

Deja, dabar tai nuskambėjo įprastai.

– Tavo tarsena nereali. Kaip tau pavyksta taip staiga pakeisti balsą?

– Reikia daug treniruotis. O dabar, jei neprieštarauji, turiu tave išmesti lauk, kad galėčiau užsiimti savo reikalais.

– Ir kokie gi jie?

– Valdyti žmones… Šiuo metu tu – kaip tik vienas iš tokių. Lipk lauk, Nikai.

Nikas atidarė dureles ir išsiropštė iš automobilio. Ašas čiupo vaikino kuprinę ir nusekė iš paskos aptrupėjusiu, apaugusiu žole, akmenėliais nubarstytu šaligatviu.

Šaligatviu ropinėjantys tarakonai skubiai nėrė šalin. Keli jų palindo po gėlių vazonu, atsiųstu Bubos.

Nikas stengėsi negalvoti apie tarakonus. Vos spėjo pasiekti duris, jas plačiai atlapojo mama ir čiupo sūnų į glėbį.

– Ranka! Ranka! Ranka! – sudejavo vaikinas.

Mama kaipmat jį paleido.

– Atleisk, kūdiki. Buvau labai sunerimusi, bet pamačiau, kaip tu… Turėčiau kaip reikiant iškaršti tau kailį, vaikine. Niekada daugiau nedrįsk manęs šitaip gąsdinti. Girdi?

Nikas delnu pasitrynė sužeistą ranką, kurią vis dar maudė.

– Žinai, mama, girdėjau, kad yra vaistų nuo tokios nesveikos nuotaikų kaitos. Galbūt tau vertėtų jų išgerti?

Motina rūsčiai pažvelgė į sūnų.

– Nedrįsk šmaikštauti. Šiandien privertei mane tiek iškentėti! Džiaukis, kad dėl tokių triukų neuždraudžiau kelti kojos iš namų. Jei tau nebūtų reikėję eiti į darbą, tikrai būčiau uždraudusi.

Ji atsigręžė į duris. Priebutyje išvydusi milžiną Ašą suakmenėjo ir išbalo.

– Nesijaudink, mama. Tai pono Hanterio draugas, jis parvežė mane namo.

Ašeronas kilstelėjo Niko kuprinę.

– Aš tik panėšėjau jo kuprinę, ponia Gotjė. Atleiskite, kad išgąsdinau.

Supratusi, kad kvailai vėpso, mama nusišypsojo.

– Viskas gerai. Aš tik…

Ašas šyptelėjo.

– Taip, žinau. Mano ūgis ir drabužiai atrodo grėsmingai. Daugeliui žmonių keliu siaubą.

O ką jau kalbėti apie mirtiną aurą, kaitinančią orą. Na, Nikas su ja apsiprato.

– Ar jūs irgi dirbate pas poną Hanterį? – paklausė mama.

Ašas padėjo kuprinę prie durų.

– Ne, ponia. Mes tiesiog seni draugai.

Motina nusijuokė.

– Jūs neatrodote toks senas, kad galėtumėte turėti senų draugų.

Nikas prunkštelėjo; mama pagalvojo lygiai kaip jis.

– Patikėk, mama, jis daug senesnis nei atrodo.