Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas piktai žvelgė chuliganui pavymui.

– Džiaukis, kad mano ranka įtvare. Kitaip būtum netekęs kelių dantų… Subinių kramtytojau.

– Ar tai bjauriausias įžeidimas, kokį žinai?

Savo įsiūtį Nikas nukreipė į Kalebą.

– Gal nori išgirsti?

Kalebas nusijuokė.

– Man patinka tavo charakteris, Gotjė. Gaila, kad vis dar nesi mano komandoje.

Supratęs, jog Kalebas kalba ne apie futbolo komandą, Nikas susiraukė.

– Ką čia veiki?

– Ėjau į „BBB“ parduotuvę. Netrukus prasidės Marko ir Bubos paskaita apie gynimąsi nuo zombių ir jų naikinimą. Tai pats linksmiausias dalykas nuo tada, kai Stounas padegė save per chemijos pamoką.

Prisiminęs šį įvykį Nikas nusijuokė. Norėdamas pasipuikuoti prieš Keisę, Stounas parvertė laboratorinę stiklinę su labai degia medžiaga, toji sprogo ir užsiliepsnojo jo rankovė. Deja, panelė Vilkins akimirksniu pribėgo su gesintuvu, ir Stounas neteko tik antakių bei trupučio išdidumo.

Pusė klasės mokinių mėgino sumenkinti Stouną, bet nepavyko, jis ir toliau visiems kėlė siaubą.

– Gal nori eiti kartu? – pasiteiravo Kalebas.

Nors siūlymas skambėjo viliojamai, Nikas dvejojo.

– Turiu grįžti pas mamą į klubą.

Nes kitaip mama jį tikrai užmuš.

– Nenori sužinoti Bubos receptų iš nužudytų zombių? Klausyk, Nikai, privalai dalyvauti, pats supranti. Tai stulbinamai pribloškianti pramoga. – Kalebas išsitraukė mobilųjį telefoną ir padavė Nikui. – Skimbtelėk jai ir paklausk, ar gali eiti.

Nikas vis dar dvejojo. Pastaruosius kelerius metus Kalebas nebuvo itin draugiškas. Tiesą sakant, į Niką jis visai nekreipė dėmesio.

Tad kodėl jam dabar parūpo, eis Nikas kartu ar ne? Gal čia koks pokštas, panašus į iškrėstą Kerei Vait? Vienas kietas vyrukas pakvietė merginą į išleistuvių vakarą vien tam, kad panardintų ją kraujyje ir paskui tyčiotųsi.

Taip, su vakariniais drabužiais atrodyčiau kvailai. Negana to, Nikui neužtektų jėgų pasipriešinti.

Suraukęs kaktą Kalebas paragino:

– Ko lauki?

Kad į Niką trenktų žaibas. Tiesą sakant, tai regėjosi labiau tikėtina, nei kad populiariausias mokykloje vyrukas kviestų kartu žiūrėti liūdnai pagarsėjusio Bubos spektaklio.

– Kodėl esi man toks malonus?

Kalebas klastingai nusišypsojo.

– Mano priešo priešas yra mano draugas.

– O kas tavo priešas?

Kalebas gūžtelėjo pečiais.

– Jei pasakyčiau, nepatikėtum… Žinau, ką galvoji. Kaip aš, toks populiarus vaikinas, galiu turėti priešų ar bėdų? Tiesa?

Taip, iš esmės tiesa.

– Pastaruoju metu nemačiau, kad kas nors trankytų tave į rakinamą spintelę.

– Dėl to, kad nebūni greta manęs. Patikėk. Nė vieno iš mūsų gyvenimas nėra lengvas. Visi turi randų, kuriuos bijo rodyti, ir kas nors, stambesnis ir blogesnis, kartkartėmis tranko mūsų galvas į niekingai pagarsėjusią rakinamą spintelę.

Tiiikrai. Nikas neabejojo: sumaučiausia Kalebo diena nė iš tolo neprilygsta jo, Niko, kančioms.

– Ką? Tėvai uždraudė tau išeiti iš namų dėl to, kad vairavai naują mamos automobilį? O gal pamiršai pasakyti tarnaitei, kad sutvarkytų tavo kambarį?

Kalebas neatsakė į kandžias Niko pašaipas.

– Paskambinsi savo mamai ar ne? Tiesą sakant, man tai nerūpi. Tiesiog stengiuosi būti geras kaimynas.

Prisiekiu: jei apipilsi mane kiaulės krauju, pulsiu tave su kirviu. Nikas paėmė iš Kalebo telefoną ir surinko klubo numerį.

Po šešto skambučio atsiliepė Tifani.

– Labas, Tife, čia Nikas. Gal mama netoli?

– Žinoma, branguti, palauk.

Nikui laukiant, kol mama paims ragelį, Kalebas nuėjo paspoksoti į vitrinas. Nikas vis dar negalėjo suprasti, kodėl Kalebas šitaip elgiasi. Nors jiedu pažįstami senokai, drauge nevaikštinėjo. Nikui pradėjus čia mokytis, netrukus čionai atsikėlė ir Kalebas. Jiedu lankė tas pačias pamokas, bet Kalebas užkalbino Niką vos kelis kartus. Pavyzdžiui, liepė patraukti susmirdusią subinę, kad galėtų prieiti prie savo rakinamos spintelės.

Kalebas buvo populiarus, žaidė futbolo komandoje, tačiau buvo vienišius, nekreipė dėmesio į daugelį mokinių. Apie jį beveik nieko nebuvo žinoma. Jis niekada nepasakodavo nei apie savo namus, nei apie tėvus. Jei kada kas paklausdavo, Kalebas kaipmat nukreipdavo kalbą. Tačiau iš aprangos ir elgesio buvo aišku, kad jo tėvai labai turtingi. Mokykloje sklandė gandai, esą jo tėtis – vienas turtingiausių žmonių mieste.

Beje, sklido gandai, kad Kalebas yra kalėjęs, o futbolą žaisti išmoko jaunimo pataisos darbų kolonijoje. Buvo netgi kalbama, esą jis nužudė savo tėtį ir juodojoje rinkoje pardavė jo kepenis.

Prisiminęs Kalebo neseniai pasakytus žodžius Nikas pagalvojo: jo namuose tikriausiai niūru. Kitaip vargu ar toks išvaizdus, populiarus vyrukas, turintis daug pinigų, klaidžiotų gatvėmis ir norėtų pasimatyti su dviem bepročiais, skaitančiais paskaitas apie tai, kaip kovoti su neegzistuojančiomis būtybėmis.

Kita vertus… Po viso to, kas šiandien įvyko, negalima sakyti, kad zombiai – vien prasimanymas.

– Nikai, ar tau nieko nenutiko? – atsiliepusi pasiteiravo mama.

– Ne. Esu vos už poros kvartalų. Palydėjęs Lizą, gatvėje sutikau mokyklos draugą…

– Labas, ponia Gotjė! – į telefoną šūktelėjo Kalebas.

Nikas nekreipė į jį dėmesio.

– Tai Kalebas Melfas. Jis kviečia drauge eiti į Bubos parduotuvę paklausyti Bubos paskaitos.

– O Dieve, apie ką jis kalbės šįvakar?

– Kaip išlikti gyviems, kai puola zombiai.

Mama atsiduso.

– Ar jis ir šįsyk turės dinamito?

– Nemanau. Po paskutinio incidento Ginklų kontrolės valdyba pradėjo kontroliuoti griežčiau. O kai įsikiša valdžia, Buba visada aprimsta.

– Ar ilga toji paskaita? – paklausė motina.

Nikas pažvelgė į Kalebą.

– Ar paskaita ilga?

Kalebas šelmiškai išsišiepė.

– Turėtų tęstis valandą, bet Buba ar Markas jau po trisdešimties minučių susižaloja ir tenka daryti pertrauką, kol jie sulakstys į ligoninę. Kartais jie grįžta tęsti paskaitos – jei pavyksta greitai ištrūkti iš skubiosios pagalbos skyriaus arba jei nudegimų nedaug. Bet dažniausiai paskaita baigiasi anksčiau nei numatyta. Mamai sakyk, kad truks valandą. Nes po paskaitos ilgai kvatosimės ir reikės laiko atsitokėti, kad pajėgtume paeiti.

Liūdniausia, jog Kalebas nejuokavo.

– Truks apie valandą, mam.

– Ir tu būsi ne vienas?

– Ne. Su Kalebu, o jis – stambokas vaikinas.

– Kiek jam metų?

Suirzęs Nikas sugriežė dantimis. Kodėl ji kaskart gieda tą pačią giesmę? Užtektų pasakyti tik „taip“ arba „ne“. Po galais, mamai derėjo tapti teisininke.

– Kiek tau metų?

Kalebas susimąstė, tarsi mėgintų prisiminti.

– Penkiolika.

– Penkiolika, – į telefoną pakartojo Nikas.

– Ką veikia jo tėvai?

Šįkart Niko kantrybė trūko ir jis nesusivaldęs leptelėjo:

– Argi tai svarbu?

– Man svarbu, o tu, jeigu nori eiti, privalai atsakyti.

Nikas užvertė akis – mamos atsakymas perpildė jo kantrybės taurę.

– Ką veikia tavo tėvai?

Kalebo veidas keistai persimainė.

– Mano tėtis – makleris, – atsakė lediniu balsu. – O mama – amžina jo sugulovė per prievartą, pardavusi jam sielą maždaug už ferario kainą.

Nikas stipriai iškvėpė orą. Kalebas tikrai neieško žodžio kišenėje.

– Jo tėtis – biržos makleris.

– O mama?

– Namų šeimininkė.

Kiek padvejojusi motina kamantinėjo toliau:

– Ar jis geras berniukas?