Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas peršoko per prekystalį ir nuskuodė į galinį kambarį, kuriame Buba laikė kirvį – dėl viso pikto. Buba taip ir nepaaiškino, kas yra „visa pikta“, bet dabar, matyt, pats metas čiupti įnagį. Be to, kirvis – vienintelis ginklas, kuriuo Nikas gali mosuoti viena ranka.

Jis nukreipė kirvį į pirmą užpuoliką. Sprendžiant iš užrašo ant striukės, vaikino vardas buvo Džimis.

– Vyruti… Traukis, kitaip sukaposiu į gabalus.

Džimis sutriko.

Nudžiugęs, kad taip lengvai sutramdė užpuoliką, Nikas ėmė pūstis.

– Taip. Tikrai. Tu manęs visai nenori. Esu neskanus, aaa…

Staiga visi atėjūnai puolė Niką. Jo drąsa kaipmat išgaravo.

Po galais…

Nikas užsimojo kirviu ir pamėgino smogti pirmam vaikiui. Kirvis atsitrenkė į vitriną ir suskaldė ją į šipulius. Kai Nikas stumtelėjo vaikiną, ketindamas smogti dar kartą, pažiro stiklo šukės.

Tačiau užsimoti Nikas nespėjo – Bifas įkando jam į sveiką ranką.

Iš skausmo vaikinas suriko ir galva trenkė užpuolikui. Buku kirvio galu nustūmė Bifą. Tada vėl užsimojo.

– Kas čia, po velnių, dedasi? – Tai buvo Buba. Jis išplėšė kirvį Nikui iš rankų ir nukreipė į jį, lyg ketintų kirsti. – Berniuk, gal netekai brangaus proto? Niokoji mano parduotuvę. Daužai mano daiktus… Džiaukis, kad netvojau tau kirvio kotu.

Nikas parodė į vaikinus.

– Buba, jie – zombiai. – Jis iškėlė ranką, kad Buba pamatytų kraują. – Ir jie nori mane suryti!

Buba nusikeikė.

– Kodėl iškart nesakei?

Tuo metu Bifas suleido dantis Bubai į ranką. Verčiau būtų įžengęs į narvą su barškuolėmis.

Buba vožė Bifui taip stipriai, kad Nikas galėjo prisiekti pats pajutęs smūgį.

Bifas svirduliuodamas pasitraukė, o jo bičiuliai ėmė šnypšti lyg gyvatės.

– Prakeikti zombiai! – suriko Buba, grąžino Nikui kirvį, o pats čiupo ant sienos kabantį šautuvą.

Įkišo šovinį į lizdą ir nusitaikė artimiausiam užpuolikui į galvą.

Supratęs, kad Buba tuoj išsiųs jį į kitą pasaulį, vaikinukas išsprogino akis. Atvykėliai klykdami apsigręžė ir nėrė pro parduotuvės duris.

Tai buvo tarsi scena iš žaidimo „Įsišaknijęs blogis“ su šimpanzėmis-zombiais.

Buba pribėgo prie durų, kad galėtų geriau nusitaikyti į užpuolikus.

Nikas nevalingai sugriebė šautuvą – kaip tik tą akimirką, kai Buba iššovė. Vamzdžiui pakrypus, kulka pataikė ne į vaikinus, o į Bubos mamos nuotrauką, kabančią ant sienos prie kasos aparato, įsmigo tiesiai moteriškei į tarpuakį.

Apimtas siaubo Nikas spoksojo į skylę nuotraukoje. O Dieve. Aš – lavonas.

Buba labai myli savo mamą.

O dabar šovė jai tiesiai į tarpuakį.

Išvydus šėtoniškai rūstų Bubos veidą, Niką net supykino.

– Buba… Labai gailiuosi.

Buba prisėlino prie Niko tarsi liūtas, medžiojantis vakarienę.

– Tuoj gailėsies dar labiau. Privertei mane šauti į mamą. Berniuk, ką tu sau manai? Kas tau, po velnių, yra?

Nikas stovėjo atsirėmęs į sieną ir neturėjo kur trauktis. Gindamasis iškėlė ranką.

– Negalėjau leisti, kad juos nušautum.

– Po galais, kodėl?

– Pirma, tai neteisėta… Ei! Manai, policija patikėtų, kad tai buvo zombių antpuolis? Nemanau. Antra, jie – mano klasiokai, sumauti, bet vis tiek klasiokai. Man ir taip sunku pritapti mokykloje. Esu įsitikinęs, kad nušovus tris futbolo komandos narius, kai ruošiamės čempionatui, mano reputacija visiems laikams būtų sumauta.

Buba prunkštelėjo.

– Na ir kas? Jei kartais nepastebėjai, berniuk, pasakysiu: tavo klasiokai paversti zombiais. Jei nebūčiau laiku nulipęs žemyn, jie būtų paleidę tau vidurius ir sužiaumoję. Tad turėtum būti man dėkingas, o ne versti šaudyti mamai į galvą.

Supratęs, kad Buba neketina jo pasmaugti, Nikas kiek apsiramino. Tačiau…

– Žinau. Bet… Jie nėra numirėliai. Kaip jie galėjo virsti zombiais prieš tai nenumirę? Argi mirtis – ne pirmas žingsnis tampant zombiu?

Buba sutriko.

– Na, sakyčiau, tai mįslė… Tačiau tik tradicine šio žodžio prasme.

– Ką turi omeny?

Buba pasikasė žandenas.

– Jei manysime, kad jų bokoras iškėlė…

– Kas toks?

Nikas visada susierzindavo, kai Buba pavartodavo nesuprantamą, savo išgalvotą žodį.

– Po velnių, berniuk, nejau tavo mokykloje nemoko nieko naudingo? Bokoras. Asmuo, sukuriantis ir valdantis zombį. Kokiame urve gyveni, jei nežinai tokių dalykų?

Kai kas šį „urvą“ pavadintų tikrove, bet Nikas brangino savo gyvybę, tad nurijo pašaipėlę, nors tvardytis nebuvo lengva. Po to, kai buvo šauta į Bubos mamą, reikia džiaugtis kiekviena palankia aplinkybe.

Buba užvertė akis, tada ėmė aiškinti:

– Bokorai dažniausiai naudoja lavonus, tačiau tai nėra būtina. Žinoma daugybė atvejų, kai gyvas žmogus buvo paverstas zombiu – panaudojus tam tikrus chemikalus.

Gal ir tiesa, bet Nikas neketino tuo patikėti.

– O jei viskas vyksta kaip „Įsišaknijusiame blogyje“, ir mūsų visų pasiimti atėjo Motina Virusas? Kas tada? Ką?

Staiga Nikas suvokė šios kandžios pastabos esmę ir pajuto, kaip jį apima siaubas. Kad užsikrėstum virusu, kažkas turi tau įkąsti. Tada tampi Nuliniu zombiu. Pirmuoju apokalipsės ženklu.

Nikas kaip tik ir yra toks .

– O varge, iš pradžių į mane šovė, o dabar tapsiu suknistu zombiu. Jei viskas vyks taip sparčiai, tikrai nesulauksiu dienos, kai teiks vairuotojo pažymėjimą. O Dieve! Negaliu mirti kaip skaistus pėsčiasis. Buba, neleisk man numirti… Iki mano šešioliktojo gimtadienio liko tik septyniolika mėnesių ir trys dienos!

Buba uždėjo ranką Nikui ant sprando.

– Būk vyras, berniuk, ir išmesk iš galvos Holivudo nesąmones. Zombizmas neužkrečiamas. Juk gyveni Naujajame Orleane, Nikai, o aš jau ne vieną dešimtmetį kovoju su zombiais. Zombiu gali tapti tik jei tave juo pavers bokoras. – Buba nutilo. Jam į galvą šovė netikėta mintis. – Tiesa, demonų įkandimai… Tai visai kas kita. Tačiau čia buvo ne demonai, o zombiai. Aišku kaip dieną. Tad liaukis kvailioti, kol tavęs nenušoviau.

Nikas giliai įkvėpė, kad nusiramintų.

– Manai, neužsikrėčiau?

Negi jis paklausė tokio dalyko? Negali būti. Tai pats keisčiausias pokalbis Niko gyvenime, nors teta Meniara nuolat pliauškia keistenybes.

– Tikrai ne. Patikėk, savo zombius aš pažįstu.

Nikas išsišiepė. Ar man tik pasirodė, ar Buba šiuos žodžius ištarė, tarsi sakytų: aš pažįstu savo elfus ir fėjas? Būtų pasišaipęs garsiai, jei tik nebijotų, kad Buba jį nušaus.

– Bet žaizdeles reikėtų dezinfekuoti. Dėl visa pikta. Gal čia koks kariškių sukurtas biologinis ginklas.

– Ką dezinfekuoti? Ar aš ką pražiopsojau?

Nikas atsigręžė ir išvydo į parduotuvę įeinantį Marką. Žiovaudamas ir kasydamasis jis atėjo iš Bubos buto, kur miegojo ant jo sofos.

Nikas atsiduso.

– Žinai, ką pramiegojai? Mudu su Buba sukandžiojo zombiai. Manau, jie nešioja užkratą. Šįryt užsikrėtęs buvo tik vienas mano mokyklos mokinys, o ką tik mane užpuolė jau trys. Zombizmas plinta ir netrukus visi būsime užkrėsti. Turime kažką daryti, kol infekcija nepražudė visų dailių mūsų moterų, antraip liks vieni vyrai. Reikia paskambinti į Nacionalinę gvardiją, į LBC ar dar kur nors.

Buba rūsčiai pažvelgė į Niką.

– LBC? Ar tai naujas animacinio filmo herojus?

Nikas pavartė akis.

– Ne. Ten kalbama apie ligas, o užsikrėtę žmonės uždaromi, kad tų ligų neplatintų.

– Buba, Nikas turi omenyje LKC – Ligų kontrolės centrą Atlantoje.