Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Staiga iš mokyklos pastato išėjo direktoriaus pavaduotojas, rankoje jis laikė garsintuvą.

– Šiandien pamokų nebus. Mokiniai, važiuokite namo. Vėliau mes jums paskambinsime ir pateiksime informaciją. Prašau… išsiskirstyti, važiuokite iš čia. Jeigu mokinys bus rastas mokyklos teritorijoje, tokį laikinai pašalinsime. Dabar prašau vykti namo ir šiandien čia nesirodyti.

– O gal ir rytoj? – sušuko kažkas iš minios.

Buba išspjovė dar vieną tabako gniutulą.

– Šiandien tau pasisekė, ką?

– Taip, manęs nesuvalgė futbolo komandos draugai… Ar galiu pabūti pas tave parduotuvėje ir patyrinėti šį reikalą?

Buba linktelėjo.

– Žinoma, tačiau turėsi mane pavaduoti, kol sučiupsiu kelis zombius.

Ši sąlyga Nikui atrodė sąžininga.

– Tik pasiimsiu kuprinę ir trauksiu tiesiai į parduotuvę.

Jis nuėjo prie grupės aukštesniųjų klasių moksleivių, tarp kurių buvo ir Tedas. Visi buvo taip įsitraukę į diskusiją, kad nė nepastebėjo Niko.

– Sakau jums, turime pranešti tarybai ir Tamsos medžiotojams. Be jokios abejonės, tai deimonų braižas.

– Na jau ne. Deimonai nepuola dieną, kol saulė nenusileido, ir tu puikiai tai žinai. Pasirodę dabar, jie kaipmat iškeptų.

– Bet praėjusią naktį buvo daugiau užpuolimų, ir jų daugėja. Kertu lažybų, tai susiję su deimonais. Jie kažką sumanė. Įsidėmėkite mano žodžius.

Vienas moksleivių išvertė akis.

– Deimonas negali žmogaus paversti deimonu. Tai pirmoji pamoka, kurią visi išmokome.

– Tada kas, tavo nuomone, čia vyksta? Tai turi būti susiję su jais. Kitaip paaiškinti neįmanoma.

Tedas prisimerkęs pažvelgė į savo draugą Aleksą Peltjė, kuris visą šį laiką tylėjo.

– Ar įkandus medžiotojui-vilkolakiui žmogus gali tapti vilkolakiu?

– Kas yra medžiotojas-vilkolakis? – pasiteiravo Nikas.

Vyresnieji moksleiviai atsigręžė į jį ir kaipmat užsičiaupė.

Raselas Džordanas, kuris kalbėjo daugiausia, patempė lūpą, tarsi šlykštėtųsi Niku.

– Ką čia veiki, priekabų parko gyventojau?

Tedas atsikosėjo.

– Dabar jis dirba Kirijanui. Būk mandagus, Rasai, kitaip Kirijanas supyks. – Jis atsigręžė į Niką. – Kuo galiu padėti?

– Norėčiau pasiimti kuprinę iš tavo automobilio.

– Tuoj grįšiu, – draugams mestelėjo Tedas ir nulydėjo Niką prie visureigio.

Piktai šnairuodamas Nikas nusekė iš paskos.

– Kas yra medžiotojas-vilkolakis?

– Tai… žaidėjų terminas. Žmogus, medžiojantis žvėris.

Toks paaiškinimas buvo visiškai nelogiškas, be to, Nikas niekada nebuvo girdėjęs tokio termino.

– Jei tai tik žaidimas, kodėl klausei, ar šie medžiotojai gali paversti žmones deimonais?

Tedas nieko neatsakė. Nuėjęs prie visureigio ištraukė Niko kuprinę ir, palikęs vaikiną vieną, grįžo pas draugus.

Ačiū, kad neatsakei į mano klausimus . Užaugęs Tedas bus puikus tėvas.

Tačiau kol kas „čia dedasi keisti dalykai“.

Regis, apie juos žino pusė mokinių. Nikas turi bet kuria kaina išsiaiškinti šią paslaptį.

Net jeigu tektų žūti.

Svarbiausia, Nikas privalo rasti būdą apsisaugoti, nes neketina prarasti savo smegenų, kad ir kiek jų turėtų.

Naujajame Orleane iš tiesų dedasi paslaptingi dalykai, ir Nikas nesiruošia atsidurti kieno nors valgiaraštyje.

Išskyrus, galbūt, Nekodos, kurios kažin kodėl minioje nebuvo.

Gal kas nors ją vakar vakare sučiupo ir įtraukė į savo valgiaraštį?

4 Pranc . mielasis.

5 Pranc. mieloji.

6 Kadžunai (angl. cajuns ) – Luizianos valstijoje gyvenantys prancūzai, XVIII a. vid. britų ištremti iš Akadijos (prancūzų kolonijos Šiaurės Amerikoje).

7 Vaistinis augalas.

8 Angl. mad dog – pasiutęs šuo.

9 Oprah Winfrey – JAV televizijos žvaigždė.

5 SKYRIUS

Suirzęs Nikas atsiduso ir klaviatūra surinko naują paieškos žodį. Skristi turint vieną sparną gali nebent paukščiai, bet ir jiems sektųsi ne ką geriau nei Nikui – rinkti raides. Be to, paukščiai tikriausiai atsimuštų į sieną ir susitrenktų smegenis. Turbūt jiems labai skaudėtų.

Paniurnėjęs dėl blaškančių dėmesį minčių Nikas pamėgino susikaupti.

Reikia rasti informacijos apie zombių antpuolius.

Esu beprotis … Kadangi aplink nėra suaugusiųjų, turėčiau naršyti puslapiuose su šauniomis pupytėmis, o ne ieškoti zombių.

Purkštaudamas Nikas surinko žodžius „cheminiai zombiai“.

Dieve, kaip žmonės gali dirbti viena ranka? Nikas pridarė daugybę rašybos klaidų, o malimasis po visą klaviatūrą ieškant raidžių ėmė erzinti.

Vaistai nuo skausmo nustojo veikę, o papildomų jis nepasiėmė. Į mokyklą buvo griežtai draudžiama atsinešti bet kokių vaistų, net tailenolio ar advilo, tad Nikas baiminosi, kad Peterso kabinete jį išrengs nuogai ir apieškos. Negana to, internete nieko nerado apie ligas, kurios sužadintų norą valgyti žmogieną. Tiesa, buvo minimi vilkolakiai. Valgantys žmogieną demonai. Demoniški parazitai.

Taip, žinoma. Tarsi tokie dalykai galėtų egzistuoti ne tik kino ekrane.

Nikas nekantravo išklausinėti Bubos apie jo teorijas, bet šis pareiškė:

– Nedrįsk manęs žadinti, berniuk, nes nušausiu vietoje.

Jei toks grasinimas nuskambėtų iš kito žmogaus lūpų, būtų galima nekreipti dėmesio. Bet kai grasinantysis miega ant ginklų, kurių yra daugiau nei teroristų mokymo stovykloje, ir jo temperamentas kaip žudiko psichopato, kur kas išmintingiau patikėti, kad jis neabejotinai šitaip ir pasielgs. Ir dar juokdamasis paleis tau vidurius.

Buba dažnai kartodavo:

– Turiu šautuvą ir išvietės duobę, o po srutų cisterna lavonų niekas neieško.

Įdomu, kiek Bubos priešų pavaizduota ant kartoninių pieno pakuočių su užrašu „Ieškomas dingęs be žinios“?

Suskambėjo durų varpelis.

Atsidusęs Nikas atsitraukė nuo kompiuterio ir nušlepsėjo prie prekystalio aptarnauti kliento.

Staiga apstulbo ir išsprogino akis.

Po gal…

Išvydus seksualiausią Naujajame Orleane pupytę, užsiplieskė visi vyriškieji Niko hormonai. Ji buvo pora metų vyresnė už jį ir stulbinamai patraukli. Nikas kaipmat pamiršo skausmą.

Mergina mūvėjo juodomis aptemptomis odinėmis kelnėmis, vilkėjo trumpą raudoną nugaroje surišamą palaidinę, buvo pasipuošusi kniedėmis nusagstytu juodu odiniu antkakliu ir tokiomis pat apyrankėmis. Ilgas juodas kniedėmis nusagstytas odinis diržas buvo keturis kartus apjuostas aplink jos liauną liemenį. Ant diržo karojo didžiulis sidabrinis kryžius, puoštas netikrais briliantais; jis daužėsi į šlaunis merginai žengiant tokia gundančia eisena, kad neabejotinai keli vyresnio amžiaus vyrai jau gavo infarktą dėl hormonų audros. Juodi merginos plaukai buvo kirpti trumpai. Nikas suprato, jog plaukai dažyti, nes jų spalva matinė. Pieštuku ryškiai apvedžiotos akys atvykėlę darė panašią į katę. Lūpos, kaip ir akys, buvo nudažytos juodai.

Paprastai gotės nedaro Nikui tokio įspūdžio, bet ši…

Taigi. Ji u-g-n-i-n-g-a. Ir dar štai kas: jeigu Nikui išdegtų paskirti jai pasimatymą ir ant jo marškinėlių apykaklės liktų šio lūpdažio pėdsakų, mama pagalvotų, kad tai suodžiai. Dėl to jam tikrai nebūtų uždrausta kelti kojos iš namų.

Gėdykis, Nikai. Esi neištikimas Kodei.

Na, tiesą sakant, ne visai, nes jiedu dar nėra pora. Vadinasi, Nikas jos neapgaudinėja. Faktiškai. Bet kažin kodėl jautėsi taip, tarsi apgaudinėtų.

Velniškai keista. Esu išplaktas rykštėmis, nors kaltinimai man dar nepareikšti. Po galais, tikra velniava.