Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Brina įsižeidusi piktai dėbtelėjo į brolį.

Nikas tuoj ėmė sau priekaištauti. Ir kas mane traukė už liežuvio? Koks aš kvailys! Juk sėdi puikiausiame automobilyje, kokį tik yra tekę matyti, važiuoja į mokyklą su viena gražiausių savo klasės mergaičių, be to, tikrai padoria – o ją įžeidė.

Niekada neturėsiu merginos. Esu per kvailas.

Negana to, Tedas sustojo prie puikaus namo ir papypseno.

Netrukus atsivėrė pagrindinės durys ir pro jas išbėgo Keisė Vuds. Ji vilkėjo juodos ir aukso spalvų sportinės komandos palaikymo grupės uniforma, aptempta, išryškinančia visus apvalumus. Keturiolikmetė – o šitiek apvalumų… Kitos klasiokės tiek neturi. Ilgi tamsūs banguoti merginos plaukai, kad nekristų ant veido, buvo apjuosti juodos ir aukso spalvų lankeliu.

Pribėgusi prie automobilio Keisė plačiai nusišypsojo.

Po galais…

Keisė – geriausia Brinos draugė. Kol Nikas nepažinojo Kodės, Keisė buvo vienintelė visoje mokykloje, dėl kurios jis buvo pasiryžęs parduoti sielą, kad tik ji taptų jo mergina. Deja, Keisei jis neegzistavo.

Keisė atidarė dureles – ir išsyk suraukė dailią nosytę. Iš padangių Nikas vėl nusileido ant žemės.

Brina sureagavo akimirksniu.

– Labas rytas, Keise. Pažįsti Niką?

Keisė pakreipė galvą tarsi mėgindama prisiminti ir akies krašteliu dirstelėjo į Niką.

– O turėčiau?

Tikrai, ir kodėl turėtum mane pažinoti? Juk kartu lankome tik keturias pamokas … Ir per jas Nikas sėdi tiesiai priešais Keisę ir jos draugę.

Vadinasi, esu beveik nematomas.

Galinio vaizdo veidrodėlyje Nikas pamatė, kaip Tedas išsprogina akis.

– Pavėluosime, Keise. Arba lipk vidun, arba uždaryk dureles ir grįžk į savo kiemą.

Priešiškas Tedo tonas nustebino Niką. Kokia stebuklinga tabletė daro Tedą atsparų Keisės išvaizdai?

Keisė piktai pažvelgė į Tedą, nusiėmusi įmetė į automobilį „Prados“ kuprinę, tada įlipo pati ir atsisėdo greta Niko.

Ir kodėl neatsisėdau priekyje šalia Tedo?

Kodėl, Dieve, kodėl?

Keisė piktai pažvelgė į Briną.

– Ar jis – naujokas? Ar kalba angliškai?

Brina sutrikusi dėbtelėjo į Niką.

– Pastaruosius trejus metus ir mes, ir Nikas lankome tą pačią mokyklą.

– Ak… Na, aš užsirašiusi tik į sustiprinto mokymo pamokas.

Nikas vos susilaikė neprunkštelėjęs. Kokia pasipūtėlė. O kas aš? Mokausi specialiųjų poreikių klasėje?

Jis staiga pasijuto atsidūręs autobuse į pragarą, kur jam jau rezervuota vieta.

Brina žiojosi kažką sakyti, turbūt norėjo užglaistyti nesusipratimą, bet Nikas tik mostelėjo ranka. Visai netroško, kad Keisė jį dar labiau sumenkintų.

– Tedai, ką manai apie šventuosius? – paklausė Brinos brolio.

Supratęs, kad Nikas pakeitė pokalbio temą, Tedas nusijuokė.

– Žinai, Gotjė, tu man vis labiau patinki.

– Taip, aš toks. Esu puerarija7 Gotjė.

Keisė nieko nesuprato, bet Brina sumetė, apie ką Nikas kalba. Matyt, ta puerarija, gajus vijoklis, užsisėjo jų namuose ir išplito po visą kiemą.

– Kas yra puerarija? – paklausė Keisė.

Tedas nieko jai neatsakė.

– Kas ten?..

Pažvelgęs pro langą Nikas pamatė prie mokyklos daugybę policijos automobilių. Stovėjo ir du greitosios pagalbos automobiliai, ir netgi gaisrinė.

– Kas čia vyksta?

Tedas papurtė galvą.

– Nežinau…

Keisės veidas nušvito.

– Gal nebus pamokų? Ačiū Dievui, nes nepadariau socialinių mokslų namų darbo.

Policininkai neleido pastatyti automobilio mokyklos aikštelėje. Rankos mostais paragino važiuoti kuo toliau nuo minios. Tedas nuvažiavo iki Karališkosios gatvės ir pastatė visureigį prie „Fifi Mahoni“ restorano.

– Reikia išsiaiškinti, kas čia vyksta.

Nikas buvo tos pačios nuomonės. Palikęs kuprinę visureigyje, kartu su Tedu ir mergaitėmis nužingsniavo prie mokyklos.

Moksleiviai būriavosi grupelėmis, kelis jų kamantinėjo reporteriai. Brina su Keise nuėjo pas drauges.

Nikas nusekė paskui Tedą. Šis patraukė prie panelės Pantal, stovinčios greta kitų trijų mokytojų.

– Ei, panele P.! – šūktelėjo Tedas. – Kas atsitiko?

Mokytoja iš lėto iškvėpė orą ir tik tada atsakė:

– Nepatikėsi… Brajanas Murėjus mėgino suvalgyti Skotą Morganą.

Nikas išpūtė akis. Ar jis gerai išgirdo?

– Ką? – aiktelėjo Tedas.

Panelė Pantal linktelėjo ir pamojo mokyklos vartų pusėn.

– Prieš suskambant skambučiui jie buvo valgykloje ir kuo ramiausiai valgė. Staiga Brajanas be jokios priežasties puolė Skotą, tarsi pasiutęs šuo įkando jam į ranką ir ėmė plėšti odą. Nieko panašaus nesu regėjusi. Tai siaubinga.

Tedas išsprogino akis. Pažvelgė į Niką.

– O kaip Skotas?

Klausimas buvo užduotas pačiu laiku: kaip tik tą akimirką iš mokyklos ant neštuvų išnešė Skotą; jį lydėjo du greitosios pagalbos medikai.

Nikas pasitraukė nuo Tedo ir mokytojų, norėjo pasiklausyti kitų pokalbių, išgirsti, ką reporterė kalba mobiliuoju telefonu. Panelė Pantal papasakojo Tedui tikrai ne viską.

– Sakau tau, Bobai, kažkas vyksta. Prisimink praėjusios nakties išpuolius, o dabar tai… Kiek rasi miestų, kuriuose per dvylika valandų šešis kartus pultų kanibalai?

Na, „Nerūpestingo storulio“ restorane į daug ką žiūrima pro pirštus. Tačiau net ir storiausias Naujojo Orleano gyventojas nevalgytų žmogienos.

Bent jau ne kasdien.

Antra vertus, ne už kalnų Helovinas. Jei ne farai, Nikas manytų, kad čia tik pokštas.

– Dabar tą vaikį apklausia. Regis, jis neteko proto. Turbūt pavažiavo stogas. Kad būtum matęs aukos ranką! Užpuolikas nuplėšė raumenis iki pat kaulo, o klasės draugai pasakojo, kad jis rijo žmogieną taip, tarsi būtų baisiai išalkęs. Kaip manai, ar tai nesusiję su magija?

Žinoma, kai tik atsitinka kas nors keista, kaltink gotus arba burtininkų bendruomenę, nes normalūs žmonės niekada neišeina iš proto.

Gal vertėtų priminti reporterei, kad garsus serijinis žudikas ir kanibalas Džefris Dameris netikėjo magija, o Brajanas iki šiol buvo normalus sportininkas, lygiai kaip kiti jo komandos nariai. Gal kiek bukesnis, bet paties tikriausio normalaus vaiko pavyzdys.

Kol nepamėgino suvalgyti Skoto…

Nikas pasitraukė nuo reporterės ir prisiartino prie greitosios pagalbos automobilio, į kurį kaip tik kėlė Skotą. Per tvarsčius jam iš rankos vis dar sunkėsi kraujas.

– Aš tik norėjau paimti jo pieno stiklinę, – kūkčiojo Skotas. – Juk galėjo pasakyti „negalima“ ir tiek. Kam graužti man ranką? Dieve, dabar jau negalėsiu mėtyti kamuoliuko. Neteksiu stipendijos, žinau. Mes niekada nelaimėsime valstijos čempionato. Teris nemoka mėtyti atsitūpęs. Viešpatie, varžybų sezonas baigtas. Kodėl? Kodėl jis tai padarė? Kodėl man?

Iš tiesų, kodėl?

– Ei, vaiki! Pasitrauk už užtvaros.

Nikas linktelėjo ir pakluso pareigūnui.

– Ei, Nikai! – pribėgęs šūktelėjo Frenkas Makdanielis. – Girdėjai, kas atsitiko? Brajenas valgė Skotą. Geras! Vyruti, gaila, kad nemačiau. Štai kaip esu nubaustas už tai, kad vėluoju į pamokas. Praleidžiu pačius įdomiausius dalykus.

Jam pritarė Džeisonas. Jis nusijuokė.

– Tikiuosi, tai, kas apsėdo Brajeną, neužkrečiama. Nenoriu, kad kas nors imtų mane kramsnoti arba kad aš ką nors užpulčiau. Jėzau. Mano mama vegetarė. Praėjusią vasarą ji man šešis mėnesius buvo uždraudusi išeiti iš namų vien dėl to, kad „McDonald’s“ suvalgiau sūrainį. Ar nutuokiat, kas manęs lauktų, jei suvalgyčiau žmogų?