Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Linkiu kuo greičiau pasveikti.

Kodė.

Nikas spoksojo į raštelį ir juto, kaip užplūsta jausmų banga. Dar niekas nėra buvęs jam toks malonus. Kompiuteriuke buvo pilna žaidimų – ir klasikinių, ir strateginių, ir su šaudymais.

Kodė – tikra šaunuolė. Nikas susijaudino.

Paėmė kompiuteriuką. Nežinia kodėl staiga pasirodė, kad Kodė yra šalia. Kompiuteriukas – labai asmeniškas daiktas, jis – lyg žmogaus dalis. Pradedant spalva ir baigiant lipdukais. Asmeniškumas tarsi sklinda iš vidaus, dėl to jis saugomas ir neduodamas kitiems.

O štai Kodė paskolino jam savo žaidimus.

Nedaug kas taip pasielgtų. Šaunuolės, panašios į Kodę, – tikrai ne. Matyt, Kodė išprotėjusi.

Galbūt tu jai patinki?

Nuo šios minties Nikui kraujas užvirė gyslose. Ar tai įmanoma?

Ji pavojinga. Venk jos , – galvoje pasigirdo bauginantis balsas. Nikas susiraukė. Perspėjimas skambėjo beveik demoniškai. Po velnių, kas čia dedasi?

– Iš nuobodulio imu kraustytis iš proto.

Tik beprotis vengtų tokios mielos ir gražios mergaitės kaip Kodė.

– Ar jis paėmė kompiuteriuką?

Pajutusi, kaip suvirpa oras, Nekoda įsitempė. Gerai pažįstama galia buvo kone apčiuopiama.

Sraoša. Jos vadovas ir patarėjas.

Nekoda užrakino sandėlio duris, kad niekas iš ligoninės personalo netyčia neužeitų ir nepamatytų Sraošos silueto. Vadovas buvo gražus, aukštas ir grakštus. Žvelgti tiesiai į jį buvo sunku, nes regėjosi labai galingas. Aplink jį virpėdama švytėjo ryškiai geltona aura. Ilgi šviesūs plaukai draikėsi ant pečių. Sraoša prisimerkęs pažvelgė į Nekodą… Primerkęs akis, kurių neturėjo. Veide žiojėjo tik padūmavusios juodos ertmės, kurios ir gąsdino, ir keistai jaudino.

– Aš perdaviau, – sušnibždėjo Nekoda.

Nikui nė į galvą neateis, kad „Nintendo“ kompiuteriukas, jei tik bus netoli vaikinuko, leis Nekodai jį stebėti.

Sraoša linktelėjo.

– Ką apie jį manai?

Nikas jaunesnis už malachijus, su kuriais kovoja Nekoda. Nekaltesnis. Netgi mielas.

Nesileisk jo sugundoma.

Šito tikrai nebus.

– Jis… – Mergina atsargiai rinko Niką apibūdinantį žodį. – Kitoks.

– Manai, tai jis?

– Nežinau.

Nuo neatmenamų laikų jie ieško tinkamo malachijo. Tokio, kuris sukiltų prieš jį pagimdžiusias tamsiąsias jėgas ir drauge kovotų prieš Šaltinį. Tada Nekoda galėtų išlaisvinti savo brolius.

Tačiau iki šiol jiems nesisekė – neteko visų malachijų, kuriuos mėgino išgelbėti. Nė vienas nesugebėjo įveikti savyje slypinčios tamsos. Bet dėl to negalima jų kaltinti. Malachijai gimę kelti skausmą ir valdyti pačias tamsiausias jėgas. O Nekoda gimusi tarnauti šviesai.

Nikas dar jaunas ir nė nenutuokia, kas tai yra. Bet Nekoda puikiai žino, kokiam smurtui jis sukurtas.

Ir tai kėlė jai siaubą.

– Meniara tvirtina, kad galime jį išgelbėti.

– Jiedu per daug artimi, – nusišaipė Sraoša. – Be to, ji nežino, kas jis toks.

Gal ir taip. O štai Nekoda neprisirišusi prie vaikinuko.

– Nesibaimink. Jo žavesys manęs neapakino.

– Žiūrėk, kad ir tu netaptum auka. Atmink: tai tik viena iš jo galių, o jų jis turi daugybę. Šios galios veikia ne tik mirtinguosius, bet ir nemirtinguosius. Juk matei, blogis jau pradeda jį gundyti, o bręstant tai tik stiprės.

Nekoda prisiminė, kaip klostėsi įvykiai iki tos dienos, kai buvo šauta į Niką, ir jai suspurdo širdis.

– Jis nenuskriaudė senukų.

– Šį kartą nenuskriaudė. Tačiau po šio įvykio – po smurto prieš kitą žmogų – nuo grandinės buvo paleistas jo Tamsusis Magas . Dabar šios jėgos vienijasi, kad išmokytų vaikinuką baisių dalykų. Ar jauti?

Taip. Tai buvo justi visur, ir Nekodai nugara perbėgo šiurpuliukai. Kiekvienas malachijas turi išklausyti dešimt pamokų ir kaskart tampa vis stipresnis.

Pabaisiškesnis.

Tos pamokos pavers Niką blogio įrankiu. Jis ims persekioti Nekodą ir jos artimuosius, baisios kančios laukia kiekvieno, kuris tik su juo bendraus.

Pirmoji pamoka – nekromantija, arba juodoji magija. Tai ne tik bendravimas su mirusiaisiais, bet ir prikėlimas iš mirusių, ir jų kontrolė.

Vis dėlto kad ir kaip Nekoda stengėsi, niekaip negalėjo įsivaizduoti malachiju tapusio Niko, bejausmio ir galingo.

Kartą jau suklydai šitaip manydama.

Nekoda net krūptelėjo – prisiminė Niko tėvą ir kaip smarkiai ji tada suklydo. Jeigu būtų puolusi kaip liepta, būtų išgelbėjusi gyvybę daugeliui žmonių.

Tavyje esanti šviesa nori tikėti kitų žmonių gerumu. Net malachijų. Nekoda pasigailėjo seno malachijo, o šis spjovė jai į veidą ir pasirinko blogį.

Kad ir kas atsitiktų, Nekoda niekada nebesielgs šitaip kvailai.

– Nesibaiminkite, Sraoša. Pasimokiau iš savo klaidų. Šįkart neapsiriksiu. Jei nepavyks jo pakeisti, aš jį nužudysiu .

– Tik neužmiršk šių žodžių. Nes vaikinas stipresnis už savo tėvą, o jį moko Tamsos medžiotojai. Nepavykus patraukti mūsų pusėn, jis mus sunaikins.

Ir Nekoda bus kalta dėl žmonijos žūties.

4 SKYRIUS

– Sveikas sugrįžęs namo, Nikai.

Nikas atsimerkė ir pamatė, kad yra varganoje savo svetainėje, o priešais stovi teta Meniara. Rankose ji laikė tikrą, parduotuvėje pirktą šokoladinį tortą. Ant jo buvo išvedžioti žodžiai, kuriuos teta ką tik ištarė. Niką apstulbino negausus būrelis susirinkusiųjų, kartojančių Meniaros žodžius.

Tai bent…

Mirksinčioje žvakės šviesoje spindėjo Meniaros, smulkutės kaip ir Niko motina, glotni šokolado spalvos oda. Platus geltonas aplink galvą apvyniotas šalis, krintantis ant pečių, gobė garbanas ir buvo gerai matyti dailus veidas. Jos kaimietiška palaidinė, sukišta į ryškų oranžinį sijoną, siekiantį kulkšnis, irgi buvo geltonos spalvos. Ant abiejų rankų teta mūvėjo plonas sidabrines apyrankes. Kai ji pakreipė tortą, kad Nikas pamatytų dailų užrašą, apyrankės sužvangėjo.

– Tai – tavo mėgstamiausias, cher 4. Labai džiaugiamės, kad grįžai namo.

Nikas pažvelgė į tetą, į motinos koleges šokėjas, atėjusias į vakarėlį, ir išraudo. Čia buvo ir du klubo tvarkdariai – Džonas ir Gregas.

Visi plojo ir šypsojosi, bet Nikas pasijuto nesmagiai dėl perdėto jų dėmesio ir sveikinimų, esą pasielgė kaip tikras didvyris. Nežinia kodėl jautėsi esąs apgavikas.

Meniara pastatė tortą ant stalo priešais Niką.

– Na, cher , užpūsk žvakutes, kol jos nesudarkė gražuolio torto.

Nikas visada su malonumu klausydavosi tetos kalbos, tos melodingos kreoliškos tarmės. Teta Menė, kaip ją vadino, buvo burtininkė, pribuvėja, Niko krikštamotė ir geriausia motinos draugė.

Tai ji padėjo Nikui atkeliauti į šį pasaulį, ji priglaudė Niko motiną, kai tėvai išmetė ją iš namų. Teta Menė prižiūrėdavo Niką, kai jis buvo per mažas kartu su mama eiti į klubą. Vien už tai Nikas dėl jos padarytų bet ką.

– Ačiū visiems, – sumurmėjo jis ir priėjo prie torto užpūsti žvakučių.

Motina stovėjo jam už nugaros, uždėjusi ranką ant sveiko peties.

– Mes visi tavimi labai didžiuojamės, kūdiki.

– Tikrai, – patvirtino Gregas, dramblotas vyras ilgais rudais plaukais ir raupuotu veidu. Jis žengė prie Niko ir įteikė jam dėžutę. – Klube tau surinkome kolekciją. Tikiuosi, patiks.

Toks dėmesys Niką sujaudino. Tai labiau panėšėjo į gimtadienį nei į sutiktuves grįžus iš ligoninės.

Nikas atplėšė pakuotę. Dėžutėje rado vaizdo žaidimą „Gatvių kovotojas“ ir medvilninius marškinėlius su užrašu „NIKAS GOTJĖ. ŠIANDIENOS SUPERDIDVYRIS“.