Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Kai Nikas vėl sutiks Alano „komandą“, jie visi sužinos, kuo kvepia Niko Gotjė kerštas.

3 SKYRIUS

Gulėdamas ligoninėje Nikas kankinosi ištisas dienas, kamuojamas iš proto varančio nuobodulio. Mama ir teta Meniara aplankydavo jį, kai tik galėdavo, bet nuolat budėti prie lovos neturėjo laiko. Vakarais užsukdavo Kirijanas, o dienomis – šokėjos iš mamos klubo. Tačiau vis tiek ilgas valandas Nikas leisdavo vienas.

Kas buvo baisiausia?

Ogi dingtelėjo, kad mokykloje nėra taip jau ir blogai. Nuo tokios siaubingos minties jį net nupurtė.

– Sveikas… Hm, tu – Nikas, ar ne?

Nikas atmerkė akį ir apstulbo – tarpduryje stovėjo Nekoda. Vešlius plaukus ji buvo susirišusi į kuodą, vilkėjo savanorės uniforma. Mergaitė įžengė į palatą.

Kai Nekoda pažvelgė į Niką, visą susitaršiusį, jo skruostai nukaito. Nikas atsikosėjo.

– Taip, tai aš, tik, manau, mudviem susipažinus atrodžiau geriau. Dabar esu tikras bjaurulis.

Mergaitė nusijuokė.

– Neįsižeisk, bet kalbi tiesą. Ir vis dėlto su tais kvailais tvarsčiais ant galvos atrodai gan šauniai. Taip atrodyti gali ne bet kas, – pamerkusi akį pagyrė Niką.

Nikas išties atrodė sumautai: galva vis dar sutvarstyta, aplink sveikesniąją akį oda patinusi ir pamėlusi. Vienas petys įstatytas į įtvarą, kad nejudėtų, kita ranka prijungta prie lašelinės aparato ir monitorių. Aprengtas išblukusiais, gėlytėmis išmargintais ligoninės marškiniais. Dieve, jau verčiau vilkėtų tuos havajietiškus marškinius.

O jei pradės taukšti nesąmones, pasirodys dar didesnis nevykėlis. Taip tikrai atsitiks, jei Nekoda toliau su juo šnekučiuosis.

Mergaitė priėjo prie lovos ir pažvelgė į ūžiančius ir pypsinčius monitorius.

– Kas tau atsitiko?

– Į mane šovė.

Nekoda kilstelėjo antakius.

– Į akį? Ar dėl to ji aptvarstyta?

– Ne. Mane mušė lenta, kumščiais, spardė kojomis, turbūt talžė dar nežinia kuo. Virš akies – daugybė siūlių. Gydytojas žada rytoj nuimti tą tvarstį. Tada tikrai atrodysiu geriau, – pasišaipė iš savęs Nikas. – Man šovė į petį.

– Štai kaip. – Nekoda surimtėjo ir susiraukusi pažvelgė į įtvarą. – Ar skaudėjo?

Nikas norėjo atsakyti „ne“, bet sveikas protas suturėjo liežuvį, antraip būtų įžeidęs mergaitę. Nors vis dar maudė kūną, jis įsitempė lovoje.

– Ne. Vyriškai ištvėriau.

Nekoda supratingai palingavo galvą.

– Ir kodėl į tave šovė? Nesuprato tavo juokelių?

Nikas nežinojo, ką atsakyti. Nenorėjo priskirti sau nebūtų nuopelnų; taip, jis išgelbėjo žmones, bet juk pats padėjo juos užpulti. Tad nusprendė pasakyti beveik tiesą.

– Atsidūriau netinkamoje vietoje. Ir visai netinkamu laiku.

– Ar matei, kas į tave šovė?

– Ne, – pamelavo Nikas.

Jis net policijai neišdavė, kas šovė, nors kelis kartus mėgino jį prispausti. Svarbiausia gatvės taisyklė: tie, kas skundžia policijai, ilgai negyvena. Be to, Nikas ketino pats atsiskaityti ir nenorėjo, kad Alaną ir jo grupę saugotų kalėjimo sienos, kai leisis jų medžioti.

Šis reikalas turi būti sutvarkytas „draugų“ rate.

– Kaip sakoma filmuose ir televizijos laidose: viskas vyko per greitai…

– Apmaudu, kad į tave šovė, – užjautė Nekoda. – Dabar aišku, kodėl nemačiau tavęs mokykloje.

Nikas pastatė ausis. Nekoda jo ieškojo? Vyruti, dėl tokios naujienos mielai sutikčiau vėl gauti kulką. Vos susitvardė neišsiviepęs kaip kvailys.

Nekoda palinko arčiau.

– Džiaugiuosi, kad likai gyvas ir dabar gerai jautiesi.

– Aš taip pat. Jei būčiau miręs, mano ateities planai tikrai būtų buvę sujaukti. – Nikas pasistengė kuo meiliau nusišypsoti Nekodai, tada pakeitė pokalbio temą. – Čia dirbi?

– Savanore, – atitarė Nekoda. – Dukart per savaitę, – patikslino. – Man sakė, kad stojant į universitetą toks darbas teikia privalumų.

Tai bent, ji jau rūpinasi ateitimi! Nikas pasijuto esąs tinginys.

– Juk mes dar tik devintoje klasėje.

Nekoda gūžtelėjo pečiais.

– Taip, bet nuo šiol, iki baigsime mokyklą, svarbūs kiekvieni metai. Viskas, ką darome, nulems, ar įstosime ir kur įstosime. Todėl aš ir stengiuosi.

– Dieve, kalbi kaip mano mama.

– Atleisk.

Nekoda žaviai suraukė nosytę. Nežinia kodėl Niko skrandis susitraukė, o skruostai nukaito. Jei taip bus ir toliau, galės pasisiūlyti naktį šviesti vietoj švyturio.

– Gal atnešti ko nors atsigerti? – paklausė mergina. – O gal ledo? Jei nori paskaityti, vežimėlyje turiu žurnalų ir knygų.

– Dėl „Nintendo“ padaryčiau bet ką.

Nekoda nusijuokė.

– Deja, vežimėlyje „Nintendo“ neturiu. Atleisk.

– Gal turi mangą?

– Mangą? – Mergina suraukė kaktą. – Kas tai?

Velnias. Vargu ar verta tikėtis, kad ir ji domisi neįprastais dalykais.

– Tai japoniški komiksai.

– Ne, dar kartą atsiprašau. Bet turiu komiksų apie žmogų-šikšnosparnį ir žmogų-vorą. Gal domina?

– Būtų puiku. – Šios knygelės plonesnės už mangą, bet jas vartydamas Nikas užmuš bent kelias minutes. – Gal turi mokslinės fantastikos knygų?

– Turime porą „Kopos“ dalių.

– Šitos labai tiktų.

Nekoda nusišypsojo.

– Netrukus grįšiu, – pasakė ir kraipydama klubus išėjo iš palatos.

Nikas žvelgė jai įkandin. Tokia eisena turėtų būti draudžiama, kai kuriose valstijose galbūt jau uždrausta. Nekoda labai graži. Jos plaukai kažin kokie ypatingi, ir Nikui knietėjo juos paliesti. Jie atrodo švelnūs, glotnūs. Tikriausiai ir maloniai kvepia.

Kaip ir jos oda.

Ką tu sau galvoji? Ji ne tavo nosiai…

Tokios mergaitės nedraugauja su nevykėliais pimpiais, apiplėšinėjančiais turistus. Tokios kaip ji draugauja su sportininkais, išteka už advokatų ar chirurgų.

Nikas galėjo tik įsivaizduoti, kokia buvo jos vaikystė: su tarnaitėmis, privačiomis mokytojomis ir gimtadienių šventėmis, per kurias įteikiamos dovanos, įvyniotos ne į ranka išpaišytus maisto prekių maišelius. Nekodos tėvai tikriausiai numirtų sužinoję, kad duktė bendrauja su tokia padugne kaip jis.

Nekoda sugrįžo.

– Štai, – padavė Nikui krūvą knygų ir komiksų knygelių.

Nikas nusišypsojo.

– Ačiū.

– Nėr už ką. – Mergaitė atsitraukė nuo lovos. – Ką gi, man metas. Turiu aplankyti kitus ligonius. Poniai O’Mali pažadėjau šiandien sužaisti kortomis.

Oho, ji tikrai miela.

– Gerai. Ačiū, kad užėjai, ir už knygas.

Nekoda linktelėjo.

– Laikykis.

– Tu taip pat.

Ir ji išėjo. Nikas atsiduso. Jį siutino, kad priverstas čia kiurksoti, bet labiausiai niršo dėl kitko. Kad ir kiek girtųsi ar apsimetinėtų, jis niekada nebus vertas tokios mergaitės kaip Nekoda. Viskas bus kaip buvę. Ji grįš į gražius savo namus, o Nikas paršliauš į srutų duobę, kurioje gimė.

Stengdamasis nesikrimsti dėl dalykų, kurių negali pakeisti, Nikas atsivertė knygą ir ėmė skaityti.

Nikas atsiduso, pasivartė ir staiga pabudo pajutęs, kad krinta iš lovos. Sumirksėjęs ir atmerkęs neaptvarstytą akį pamatė, kad vis dar yra ligoninėje. Vienas.

Dieve, kaip visa tai įkyrėjo! Apmaudu, kad nusnūdo tik porą valandų. Ketindamas nuo padėklo paimti kitą knygą jis ištiesė ranką ir suakmenėjo. Ant padėklo gulėjo maža dėžutė.

Suraukęs kaktą Nikas pasiekė dėžutę ir ją atidarė. Tai buvo rausvas „Nintendo“ kompiuteriukas ir raštelis.

Atleisk už spalvą. Rausva – mano mėgstama. Bet viliuosi, kad žaidimai padės tau neišprotėti ir nekils noras žudyti. Pati kaip nors išsiversiu be jų kelias dienas, užtat tu galbūt neprarasi proto.