Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas apsimetė nieko negirdįs, galvojo vien apie tai, kad mokiniai – visiški kvailiai. Jei ne pinigais aptekę jų tėvai, čia nebūtų nė vieno. Tai Nikas , o ne jie gauna stipendiją. Nikas puikiai išlaikė egzaminą ir pateko čionai, o jie tikriausiai netgi savo pavardės nesugebėtų parašyti teisingai.

Tai – svarbiausia. Nikui rūpi smegenys, o ne pinigai.

Vis dėlto būtų šaunu turėti raketų paleidimo įtaisą. Deja, to pasakyti garsiai Nikas negali – mokytojai kaipmat iškviestų farus neva dėl to, kad vaikino mintys „netinkamos“.

Prie rakinamų spintelių Niko drąsa išgaravo. Čia slampinėjo Stounas ir jo gauja.

Puiku, tiesiog nuostabu. Kodėl jie nepasirenka kitos aukos?

Bjaurybė Stounas Bleikmuras diskredituoja sportininkus. Žinoma, ne visi sportininkai tokie kaip Stounas. Nikas turi kelis draugus futbolininkus, bet jie – iš pagrindinės komandos. O Stounas šildo atsarginių žaidėjų suolelį. Jis – pasipūtėlis ir kietakaktis. Tėvai jam davė labai tinkamą vardą2. Turbūt motina dar nešiodama jį įsčiose suprato, kad pagimdys kvailį.

Kai Nikas, ketindamas atrakinti savo spintelę, sustojo prie Stouno, pašaipūnas niekinamai suprunkštė:

– Ei, Gotjė! Vakar mačiau tavo mamą nuogą – kratė savo subinę mano tėčiui prieš veidą, kad tas įkištų jai į kelnaites dolerį. Tėtis šauniai ją apčiupinėjo. Sakė, jos gražūs pa…

Nikas neištvėrė – užsimojo kuprine ir iš visų jėgų vožė užgauliotojui per galvą.

Toliau viskas vyko tarsi filme.

– Peštynės! – suklykė kažkas, kai Nikas puolė talžyti Stouną.

Aplink vaikinus kaipmat susispietė minia. Visi ėmė skanduoti: „Peštynės, peštynės, peštynės.“

Stounui kažkaip pavyko ištrūkti ir jis trenkė Nikui į krūtinkaulį – taip stipriai, kad tam net kvapą užėmė. Po velnių, Stounas kur kas stipresnis nei atrodo, talžo tarsi kūju.

Įsiutęs Nikas puolė užgauliotoją, bet tarp jų netikėtai išdygo mokytoja.

Panelė Pantal.

Išvydęs trapią mokytojos figūrėlę, Nikas kaipmat aprimo. Jis nemuša nekaltų, ypač moterų.

Panelė Pantal prisimerkusi parodė į koridoriaus galą.

– Marš į raštinę, Gotjė! Tuojau pat!

Patyliukais keikdamasis Nikas pakėlė kuprinę, gulinčią ant smėlio spalvos plytelėmis išklotų grindų, ir piktai pašnairavo į Stouną. Bent jau praskėlė jam lūpą.

Štai ir stenkis neįsivelti į bėdą. Tačiau kiti kelio nebuvo. Nevalia leisti, kad tas dvokiantis šunsnukis užgauliotų mamą.

Pasibjaurėjęs Nikas įžengė į raštinę. Atsisėdo ant kėdės kampe, prie pat direktoriaus kabineto durų. Kodėl gyvenime nėra mygtuko kaip kompiuteryje, atšaukiančio neteisingą komandą?

– Ei!

Išgirdęs švelnų ir mielą balsą, Nikas pakėlė akis ir širdis nusirito į kulnus.

Ji vilkėjo rausvais drabužiais, rudi plaukai žvilgėjo tarsi šilkas, švytėjo žalsvos akys – atrodė nepaprastai žavi.

O… Dieve.

Nikas norėjo kažką pasakyti, bet negalėjo. Vos susiturėjo neapsiseilėjęs.

Mergaitė padavė jam ranką.

– Aš Nekoda Kenedi, bet dažniausiai mane vadina Kode. Esu naujokė ir truputį sutrikusi. Man liepė palaukti čia, bet kilo peštynės ir jie negrįžo… Atsiprašau, kai susijaudinu, pradedu vapalioti.

– Nikas. Nikas Gotjė. – Ir vaikinas susigūžė supratęs, kad jo balsas skamba kvailai, susigėdo, jog nesugeba palaikyti pokalbio.

Mergaitė nusijuokė tarsi angelas. Žaviai, tobulai.

Aš tave beprotiškai įsimylėjau .

Valdykis, Nikai. Valdykis.

– Ar tu seniai čia mokaisi? – paklausė Kodė.

Judink liežuvį. Judink.

Galiausiai jam pavyko išstenėti:

– Trejus metus.

– Ir kaip? Patinka?

Niko žvilgsnis nukrypo į Stouną, drauge su sėbrais įžengusį į raštinę.

– Tik ne šiandien.

– Ei, pupyte, – saldžiai išsiviepė Stounas. – Ar tu – šviežiena?

Kodė susiraukė ir pasitraukė į šalį.

– Atstokite, gyvuliai. Jūs dvokiate. – Ji bjaurėdamasi nužvelgė Stouną ir patempė lūpą. – Negi mamytė tau vis dar išrenka drabužius? Ar nesi truputį per senas? Iš tiesų. Tokio amžiaus, o vis dar apsiperki „Vaikų pasaulyje“? Neabejoju, kad koks nors trečiaklasis miršta iš smalsumo norėdamas sužinoti, kur pirkai jūreiviškus marškinėlius su užrašu „Esu įžeistas“.

Nikas užgniaužė juoką. Taip, ši mergaitė jam patinka.

Kodė atsistojo šalia Niko ir nugara atsirėmė į sieną taip, kad matytų Stouną.

– Atsiprašau, – pasakė Nikui. – Mus pertraukė.

Stounas suvaidino, kad tuoj apsivems.

– Kodėl tu bendrauji su šituo nevykėliu pimpiu? Gal tau patinka kalbėti apie tai, kas bjauru? Tik pažiūrėk, kaip jis apsirengęs.

Kodė ėmė įdėmiai apžiūrinėti Niko marškinių rankovę. Vaikinas susigūžė.

– Man patinka, kai vyras nesivaiko madų. Tai žmogus, gyvenantis pagal savo taisykles. Maištininkas. – Kodė dirstelėjo į Stouną. – Vienišas vilkas kur kas seksualesnis už bandą žvėrių, vykdančių nurodymus ir nesugebančių pareikšti savo nuomonės, kol jos nesuformulavo kas nors kitas.

– Ūūū, – suūžė Stouno draugai išgirdę, kaip Kodė sudirbo jų bičiulį.

– Nutilkite! – suurzgė Stounas. – Niekas neklausė jūsų nuomonės.

– Nekoda! – pašaukė sekretorė. – Turime baigti derinti jūsų tvarkaraštį.

Kodė vėl nusišypsojo Nikui.

– Esu devintoje klasėje.

– Aš taip pat.

Mergaitė nusišypsojo dar plačiau.

– Tikiuosi, kai kurias pamokas lankysime kartu. Buvo malonu susipažinti, Nikai.

Eidama pro Stouną Kodė tyčia užmynė jam ant kojos.

Stounas suinkštė ir sumurmėjo kažką užgaulaus. Tada visa kompanija susėdo priešais Niką.

Atėjusi pasikalbėti su ponu Petersu panelė Pantal šmurkštelėjo tarp moksleivių.

Dabar tai man klius.

Kai mokytoja dingo direktoriaus kabinete, Stounas sviedė į Niką popieriaus gniužulą.

– Kur gavai tuos marškinius, Gotjė? Pirkai dėvėtų skudurų parduotuvėje ar radai šiukšlių konteineryje? Ne, kertu lažybų, apiplėšei benamį. Žinau, tokie kaip jūs neįperkate netgi nemadingų drabužių.

Šįkart Nikas neužkibo ant pašaipūno kabliuko. Jei būdavo užgauliojamas pats, dar galėdavo tverti. Muštis šokdavo tik kai kas nors imdavo tyčiotis iš mamos.

Daugelyje privačių mokyklų uniformos buvo privalomos, bet Stounas jos nevilkėjo, mat jo tėvas – mokyklos savininkas. Taigi Nikui ir toliau teks klausytis patyčių, nors mamai jo drabužiai atrodo visai padorūs. Kodėl tu manęs niekada neišklausai, mama? Nė kartelio…

– Ką? Nežinai, kaip atsikirsti?

Nikas sviedė gniužulą atgal. Kaip tik tą akimirką iš kabineto išėjo ponas Petersas.

Regis, laimė šiandien atostogauja.

– Gotjė! – sumaurojo Petersas. – Užeik. Tuojau pat!

Sunkiai atsidusęs Nikas pakilo nuo kėdės ir įėjo į puikiai pažįstamą kabinetą. Petersas liko raštinėje – be jokios abejonės, kalbasi su Stounu ir tyčia verčia Niką laukti.

Vaikinas atsisėdo ant kėdės, stovinčios dešinėje prie stalo, ir ėmė apžiūrinėti Peterso žmonos ir vaikų nuotraukas. Jie turi dailų namą su kiemu. Vienoje nuotraukoje direktoriaus dukros žaidė su šuneliu. Nikas įsistebeilijo į mergaites. Įdomu, kaip žmogus jaučiasi šitaip gyvendamas? Nikas svajojo turėti šunį, bet jiedu su mama patys vos pajėgė prasimaitinti, tad apie šunį negalėjo būti nė kalbos. O ir šeimininkas numirtų sužinojęs, kad nuomojamame bute laikomas šuo, nors gyvūnėlis tikrai nepadarytų žalos tai aptriušusiai lūšnai.