Souad: Sudeginta gyva

Aš nenustojau verkusi vakarieniaudama. Motina bandė mane klausti, kas atsitiko. Ji matė, kad šį vakarą tėvas mane per smarkiai primušė, bet tėvas trenkė ir jai sakydamas, kad ne jos reikalas, kad jai nebūtina žinoti, kodėl jis mane primušė, svarbiausia, kad aš žinau už ką.

Įprastą dieną namuose gaudavau vieną antausį arba vieną spyrį už tai, kad per lėtai dirbau, kad vanduo arbatai pernelyg ilgai šilo... Kartais, nors retai, man pavykdavo išvengti smūgio į galvą. Aš neprisimenu, ar mano sesuo Kainata buvo tiek mušta, kiek aš, bet manau, kad taip, nes ji taip pat bijojo tėvo kaip aš. Aš dirbau greitai ir vaikščiojau greitai, tarsi diržas nuolat manęs tykotų. Asilas eina keliu, varomas lazdos. Jei nustoji jį mušti lazda, jis sustoja. Panašiai būdavo ir su mumis, išskyrus tai, kad tėvas mus mušdavo kur kas stipriau negu asilą. Aš dar gaudavau mušti ir rytojaus dieną, nes nepamiršdavau vakarykščio mušimo. Kad aš eidama neužmigčiau kaip asilas kelyje.

Asilas man primena dar ir kitą įvykį, susijusį su motina. Aš kaip paprastai genu į ganyklą bandą ir labai greitai grįžtu į namus dar greičiau mėžti tvarto. Motina yra su manim, ji mane skubina, nes eisime skinti figų. Reikia sukelti asilui ant nugaros dėžes ir eiti tolokai už kaimelio. Aš negaliu tiksliai pasakyti, kada tai buvo. Man atrodo, kad tai įvyko labai greitai po nutikimo su žaliu pomidoru. Jau buvo sezono pabaiga, nes figmedis, prie kurio sustojome, buvo be lapų. Pririšau asilą prie figmedžio kamieno, kad neėstų nuklojusių žemę vaisių ir lapų.

Aš pradėjau rinkti figas, o motina man sako: „Klausyk, Suada, tu pabūk čia su asilu, surink iš pakelės visas figas ir niekur nenueik toliau nuo to medžio. Niekur neik iš čia. Jei pamatysi tėvą, atjojantį baltu arkliu, brolį ar ką nors kitą, sušvilpk ir aš greitai grįšiu“. Ji nuėjo ant kelio, pas jos laukiantį ant arklio raitelį. Aš jį pažinojau iš matymo, jo vardas buvo Fadelis. Jo galva buvo labai apvali, pats mažo ūgio ir labai stiprus. Jo arklys buvo labai gerai prižiūrėtas, visas baltas su juoda dėmele, su supinta iki apačios uodega. Aš nežinau, ar Fadelis buvo vedęs, ar ne.

Mano motina su juo apgaudinėjo tėvą. Aš supratau tada, kai ji pasakė: „Jeigu kas nors kitas ateitų, sušvilpk“. Raitelis dingo man iš akių ir motina taip pat. Aš stropiai rinkau figas iš pakelės. Toje vietoje jų buvo nedaug, bet aš negalėjau eiti jų rinkti toliau, nes nepamatyčiau atjojančio tėvo ar ko nors kito.

Keista, bet ši istorija manęs nestebina. Kiek prisimenu, aš nelabai bijojau. Galbūt dėl to, kad motina sukūrė gerą planą. Asilas pririštas prie pliko figmedžio, jis negali ėsti nei lapų, nei vaisių, kaip ir turėtų būti per šį vaisių skynimą. Man nereikia jo prižiūrėti kaip sezono metu ir galiu dirbti viena. Padarau dešimt žingsnių viena kryptimi, dešimt — kita rinkdama figas nuo žemės ir dėdama į dėžes. Gerai matau kelią, vedantį į kaimelį, aš galiu matyti ką nors ateinantį iš toli ir sušvilpti laiku. Aš nebematau nei Fadelio, nei motinos, bet aš spėju, kad jie yra apie penkiasdešimt žingsnių atstumu, pasislėpę kažkur lauke. Taigi, jeigu kartais kas nors atsitiktų, ji visada galėtų įtikinti, kad buvo nuėjusi minutėlei atlikti skubaus reikalo. Vyras, netgi mano tėvas ar brolis, niekada nepadoriai apie tai neklausinėtų. Būtų gėda.

Aš nebuvau ilgai viena: buvau į dėžę pririnkusi nedaug figų, kai jie grįžo atskirai. Motina išeina iš lauko. Matau Vadėlį, lipantį ant žirgo; pirmą kartą jis nepataiko į balną, nes jo arklys aukštas. Jis turi gražų medinį šmaikštį, labai ploną ir, prieš nujodamas, nusišypso mamai.

Aš apsimetu, kad nieko nemačiau.

Viskas vyksta labai greitai. Kartais jie mylisi lauke, žolių prieglobstyje, o gal paprasčiausiai jie norėjo pasikalbėti, aš nieko nenoriu žinoti. Aš neturiu teisės paklausti, ką jie veikė, ar būti nustebusi, nes tai ne mano reikalas. Motina man neatvertų širdies. Ji taip pat žino, kad aš nieko nepasakysiu, paprasčiausiai dėl to, kad aš esu bendrininkė, ir aš, kaip ir ji, būsiu mirtinai primušta. Mano tėvas tik sugeba mušti moteris ir jas versti dirbti, kad turėtų pinigų. Tad, kad motina eina mylėtis su kitu vyru apsimetusi, kad nori jam pargabenti dėžes figų, aš esu labai patenkinta. Ji yra teisi.

Dabar mes skubame rinkti figas, kad dėžės būtų beveik pilnos ir atsigriebtume už sugaištą laiką. Jeigu jų nepririnksime, tėvas paklaus: „Tu atvežei tuščias dėžes, ką tu veikei?“ Ir aš galėsiu gauti diržo.

Mes esame gana toli nuo kaimelio. Motina sėda ant asilo, jos kojos truputį praskėstos aplink gyvulio kaklą, ji sėdi labai arti galvos, kad nesumaigytų vaisių. Aš einu priekyje, kad asilas neišklystų iš kelio ir mes keliaujame sunkiai prisikrovusios.

Truputį paėjusios sutikome visiškai vieną pagyvenusią moterį su asilu, taip pat gabenančią figas. Kadangi ji sena, jai nereikia palydovo. Mama pasisveikino su ja ir mes einame kartu. Tas kelias yra labai siauras ir neįprastas, duobėtas, kauburiuotas ir akmenuotas. Vietomis jis yra labai status ir asilas sunkiai kopia su kroviniu. Kartą jis sustojo kaip įbestas ant šlaito priešais didžiulę gyvatę ir nė krust iš vietos. Motina veltui jį mušė, ragino, jis nieko nenorėjo girdėti. Priešingai, jo nosis virpėjo iš baimės ir jis traukėsi atatupstas kaip aš. Aš nekenčiu gyvačių. Kadangi šlaitas iš tiesų buvo labai status, dėžės ant asilo nugaros ėmė judėti ir kilo pavojus, kad jos nukris. Laimė, mus lydėjusi moteris nebijojo didžiulių gyvačių. Aš nežinau, ką ji padarė, bet pamačiau, kaip gyvatė susivyniojo, susirangė — didžiulė gyvatė nuvinguriavo į daubą ir asilas galėjo keliauti toliau.

Aplink kaimelį buvo labai daug mažų ir didelių gyvačių. Buvo galima jų pamatyti kasdien ir visi jų labai bijodavo, kaip bijodavo granatų. Pasibaigus karui su žydais, jų mėtydavosi visur. Niekada negalėjai žinoti, ar atsitiktinai nežūsi užlipęs ant jos. Šiaip ar taip, aš girdėdavau apie tai šnekant namuose, kada apsilankydavo tėvo tėvas ar dėdė. Motina mus įspėdavo, kad saugotumėmės granatų, kurios buvo beveik nematomos tarp akmenų, ir aš visą laiką žiūrėdavau priešais save, bijodama ant jos užlipti. Aš neprisimenu, ar aš pati mačiau jų bent vieną, bet žinojau, kad nuolat gresia pavojus. Geriau reikėjo nekelti akmens ir atidžiai žiūrėti, kur statai koją. Gyvatės įšliauždavo į namus, sandėlį, įsirangydavo tarp ryžių maišų ar įlįsdavo į šiaudų krūvas tvarte.

Tuo metu, kai mes grįžome, tėvo namuose nebuvo. Tai buvo mums didelis palengvėjimas, nes mes sugaišome daug laiko: jau buvo dešimt valandų. Tomis valandomis saulė būna aukštai, karštis didžiulis ir labai prinokusios figos galėjo susiraukšlėti ir ištižti. Deja, reikėjo, kad jos gražiai atrodytų ir būtų rūpestingai paruoštos, kad tėvas jas galėtų parduoti turguje.

Aš labai mėgdavau ruošti dėžes figoms dėti. Aš parinkdavau gražių, labai didelių ir žalių figmedžio lapų dėžių dugnui iškloti. Paskui aš labai atsargiai, tarsi brangakmenius gražiai sudėliodavau vaisius ir užklodavau dideliais lapais, norėdama apsaugoti nuo saulės spindulių. Su vynuogėmis elgdavausi taip pat: vynuogių kekes nukirpdavau žirklėmis, kruopščiai nuskabydavau sugedusias uogas ar nešvarius lapus, išklodavau dėžes vynuogių lapais ir jais taip pat uždengdavau, kad kekės išliktų šviežios.

Būdavo žiedinių kopūstų, cukinijų, baklažanų, pomidorų ir moliūgų derliaus nuėmimo metas, taip pat tėvas pardavinėdavo sūrius, kuriuos aš turėdavau suslėgti. Aš supildavau pieną į didelį metalinį kibirą, nugriebdavau geltonus riebalus, kurie nusėsdavo ant kraštų, ir grietinę nupildavau atskirai daryti „labanui“, kurį parduodavo atskiruose pakeliuose ramadanui. Pakelius sudėdavau į didelius kibirus. Tėvo pareiga būdavo padaryti pakelius iš labai kieto plastiko, kad produktas nesugestų. Ant viršaus jis arabiškai užrašydavo „labanas“.