Souad - Sudeginta gyva

Mūsų kaimelyje, jeigu vyrui reikėdavo pasirinkti merginą ar karvę, jis rinkdavosi karvę. Tėvas nuolatos kartodavo, kad mes esame nieko vertos: „Karvė duoda pieno ir veda veršelius. Ką daro su pienu ir veršeliais? Juos parduoda. Pinigai parnešami į namus, ir tuo norima pasakyti, kad karvė padeda šeimai. O duktė? Kokia iš jos nauda šeimai? Jokia. Kuo naudingos avys? Vilna. Parduodama vilna, gaunama pinigų. Avys auga, atsiveda ėriukų, be to, dar duodą pieno, iš kurio spaudžiami sūriai, jie parduodami ir pinigai parnešami į namus. Karvė ar avis geriau negu duktė“.

Mes, mergaitės, buvome tuo įtikintos. Beje, su karve, avimi, ožka būdavo elgiamasi daug geriau negu su mumis. Tėvas niekada nemušdavo nei karvės, nei avies!

Taip pat buvome įsitikinusios, kad mergaitė tėvui yra vienas vargas, nes jį visą laiką kankina baimė, kad ji gali neištekėti. Jeigu ją pavyksta ištekinti ir ji pabėga nuo su ja blogai besielgiančio vyro ir grįžta pas tėvus, šeimai būna didelis nemalonumas ir gėda. O jeigu jos nesiseka ištekinti, tėvą kankina baimė, kad ji neliktų senmergė, nes tai sukeltų visame kaimelyje daug kalbų ir visa šeima taptų pajuokos objektu. Jeigu senmergė eina gatve su tėvu ir motina, visi į ją žiūri ir šaiposi. Jeigu ji turi daugiau kaip dvidešimt metų ir dar gyvena tėvų namuose, tai jau nenormalu. Kaimelyje galioja taisyklė, kad pirmiausia išteka vyriausioji duktė, paskui pagal amžių iš eilės visos kitos. Bet jeigu mergina turi daugiau kaip dvidešimt metų ir neištekėjusi... tai jau labai blogai. Aš nežinau, kaip būdavo mūsų šalies miestuose, bet mūsų kaimelyje taip buvo.

Kai aš išvykau iš savo kaimelio, mano mama dar neturėjo keturiasdešimties metų. Ji pagimdė dvylika ar keturiolika vaikų. Jai liko penki ar septyni. Ar kitus vaikus uždusino? Tai nesvarbu. Paprasčiausiai tai buvo „normalu“.

Hanana?

Buvo bijoma mirties ir uždarytų geležinių durų, skiriančių nuo pasaulio išlikusias gyvas nuolankias dukteris. Mano brolis Asadas eidavo į mokyklą nešinas portfeliu, jodinėdavo, eidavo pasivaikščioti. Jis su mumis nevalgydavo. Mano brolis Asadas augo, kaip turi augti vyras, laisvas ir išdidus, kaip princas, aptarnaujamas namuose buvusių mergaičių. Aš šildydavau vandenį jam maudyti, kai jis dar buvo mažas, trinkdavau jam galvą, juo rūpinausi kaip neįkainojama brangenybe. Aš nieko nežinojau apie jo gyvenimą už namų sienų, nežinojau, ko jis mokėsi mokykloje, ką mieste jis matė ir veikė. Mes laukėme, kada jam ateis laikas vesti: vedybos, kaip ir sūnaus gimimas, yra vienintelis svarbus įvykis šeimoje!

Asadas buvo gražus. Mes buvome labai artimi vienas kitam, kiek tai įmanoma šeimoje, kai jis dar buvo vaikas. Metų skirtumas tarp mūsų, tai, kad aš buvau vyresnė už jį, man suteikė kurį laiką laimę būti greta jo. Aš neprisimenu, kad būčiau su juo žaidusi, kaip tokio amžiaus vaikai žaidžia Europoje. Keturiolikos ar penkiolikos metų jis jau buvo vyras ir jis išsprūdo man iš rankų.

Aš manau, kad jis labai anksti vedė, tikriausiai turėdamas apie septyniolika metų. Asadas pasidarė žiaurus. Mano tėvas jo nekentė... Aš nežinau, kodėl... Galbūt jis buvo į jį per daug panašus. Jis bijojo netekti valdžios, kurią iš jo gali atimti suaugęs sūnus. Nežinau, iš kur atsirado pyktis tarp jų, bet vieną dieną aš pamačiau tėvą, imantį krepšį, jį ištuštinantį ir pridedantį akmenų, užlipantį į terasą ir juos metantį Asadui ant galvos, tarsi norint jį užmušti.

Vedęs Asadas gyveno su žmona vienoje namo dalyje. Jis užstatė spinta duris, kad tėvas negalėtų pas jį užeiti. Aš greitai supratau, kad mūsų kaimelio vyrų žiaurumas atėjo iš senų laikų. Tėvas jį perduoda sūnui, kuris savo ruožtu jį perduoda savo sūnui ir taip tęsiasi iki begalybės.

Aš nemačiau savo šeimos dvidešimt penkerius metus, bet jeigu atsitiktinai pamatyčiau brolį, aš norėčiau jo paklausti vienintelio dalyko: „Kur dingo sesuo, kurią aš vadinu Hanana?“

Hanana... Aš ją matau rudaplaukę. Graži mergaitė, kur kas gražesnė už mane, tankiais plaukais ir labiau subrendusi fiziškai. Aš prisimenu, kad Kainata buvo švelni ir graži, pilnoka, o Hananos buvo šiek tiek kitoks būdas: ji buvo staigoka ir ne tokia nuolanki kaip mes. Jos antakiai buvo labai tankūs ir susieidavo virš akių. Ji nebuvo stora, bet šiek tiek apvaloka ir buvo galima spėti, kad ji bus stipri. Ji buvo ne tokia liekna mergaitė kaip aš. Padėdama mums nuimti alyvų derlių, Hanana lėtai jas skindavo, lėtai judėdavo. Šeimoje tai nebuvo įprasta: visi vaikščiodavo ir dirbdavo greitai, skubėdavo paklūsti, išginti ar parginti gyvulius. Ji nebuvo labai aktyvi, svajotoja ir niekada atidžiai neklausydavo, ką jai sakydavo. Jeigu, pavyzdžiui, skindavome alyvas, aš jau būdavau jų priskynusi pilną dubenį ir man mausdavo pirštų galus, o tuo tarpu Hananos priskinti vaisiai vos dengdavo dubens dugną. Tada aš jai padėdavau. Jeigu ji liktų paskutinė iš paskutiniųjų, tėvas ją baustų. Aš matau mus abi alyvmedžių lauke. Mes judame rinkimo ritmu į priekį tupėdamos toje pačioje linijoje. Judesiai turi būti greiti. Priskynusios pilnas rankas alyvų, jas metame į dubenį ir taip judame į priekį tol, kol prirenkame alyvų beveik iki dubens kraštų. Tada vaisius supilame į didelius drobinius maišus. Kiekvieną kartą, kai aš atsisuku, visada matau Hananą užpakalyje, jos judesiai lėti tarsi sulėtintame filme. Ji iš tikrųjų labai skiriasi nuo kitų. Aš neprisimenu, kad kada nors būčiau su ja kalbėjusi, ypač ja rūpinusis, išskyrus tada, kai reikėdavo padėti rinkti alyvas, arba supinti jos labai storus plaukus įkasą, kaip ji man juos pindavo. Aš jos nematau su mumis tvarte, nematau melžiančios karves ar avims kerpančios vilnas... greičiau virtuvėje, padedančią motinai. Tai tikriausiai dėl to ji beveik man išblėso iš atminties. Aš skaičiavau ir dar kartą skaičiavau stengdamasi ją įterpti į gimimų eilę: Nura, Kainata, Suada, Asadas ir... ? Mano ketvirtoji sesuo neegzistavo, aš jos netekau ir netgi pamiršau jos vardą. Kartais aš net nežinodavau, kas prieš ką gimė. Aš tikrai žinau, kada gimė Nura, Asadas, bet netgi dabar aš painioju Kainatą ir save. Blogiausia yra tai, kad aš daugelį metų nesidomėjau, kur dingo toji, kurią aš vadinu Hanana.

Aš ją visiškai „pamiršau“ tarsi geležinės durys būtų užsidariusios paskui tą mano kraujo seserį ir ją visiškai paslėpusios nuo jau sujauktos mano atminties žvilgsnio.

Vis dėlto, prieš kurį laiką pamačiau siaubingą vaizdą, žiauri vizija iškilo prieš akis. Kažkas moterų susirinkime man parodė negyvos jaunos merginos, pasmaugtos juodu telefono laidu, gulinčios ant žemės, nuotrauką. Man pasirodė, kad aš kažką panašaus jau buvau mačiusi. Ši nuotrauka mane labai sujaudino, ne vien tik dėl to, kad joje buvo nužudyta nelaiminga jauna mergina, bet ir dėl to, kad aš norėjau tarsi per rūką „pamatyti“ ką nors, kas mane liestų. Keista, bet rytojaus dieną staiga mano atmintis prašvito. Aš buvau ten! Aš mačiau! Aš žinojau, kada sesuo Hanana dingo!

Nuo to laiko aš gyvenu apimta to naujo košmaro ir esu ligonė. Kiekvienas tikslus prisiminimas, kiekviena mano praėjusio gyvenimo scena, kuri staiga man iškyla prieš akis, paverčia mane ligone. Aš norėčiau visiškai pamiršti tuos siaubingus dalykus ir daugiau kaip po dvidešimties metų aš nesąmoningai juos pamačiau. Tačiau norėdama savo krašte liudyti apie savo vaikystę ir moters gyvenimą, aš turiu panirti į savo mintis kaip į to šulinio, kurio kadaise aš taip bijojau, gelmę. Ir visi mano praeities epizodai, iškylantys į paviršių, man dabar atrodo tokie siaubingi, kad net sunku jais patikėti. Kartais aš pati savęs garsiai klausiu: „Ar aš iš tikrųjų patyriau tuos dalykus?“