Souad: Sudeginta gyva

Aš mokiausi prancūziškai klausydamasi, kaip kalba žmonės, ir stengdamasi kartoti žodžius, kuriuos man aiškindavo ženklais: „Blogai? Neblogai? Gerai? Valgyti? Gerti? Miegoti? Eiti?“ Aš atsakydavau ženklais „taip“ arba „ne“.

Gerokai vėliau kantriai ir diena iš dienos aš mokiausi perskaityti žodžius laikraštyje. Iš pradžių aš išmokau perskaityti nedidelius skelbimus, užuojautas, trumpus sakinius, kuriuos aš kartodavau fonetiškai. Kartais man atrodydavo, kad aš esu gyvulys, kurį moko bendrauti kaip žmogų, o tuo tarpu mintyse arabiškai aš savęs klausdavau, kur aš esu, kokioje šalyje ir kodėl aš nenumiriau savo kaimelyje. Man buvo gėda, kad aš dar gyvenu, bet niekas to nežinojo. Aš bijojau šito gyvenimo, bet niekas to nesuprato.

Aš turėjau visa tai pasakyti prieš pradėdama dėlioti savo gyvenimo atkarpas, nes aš norėjau, kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą.

Mano gyvenimo istorijoje daug tuščių vietų. Pirmoji mano gyvenimo dalis sudaryta iš vaizdų, nepaprastų ir žiaurių scenų kaip televizijos filme. Kartais aš net pati jomis nepatikiu, juo labiau, kad man sunkiai sekasi jas iš eilės sudėstyti. Ar, pavyzdžiui, įmanoma pamiršti vienos seserų vardą? Brolio metus jos vestuvių dieną? Tuo tarpu kai aš nepamiršau ožkų, avelių, karvių, duonos kepimo krosnies, skalbinių sode, žiedinių kopūstų ir cukinijų, pomidorų ir figų derliaus nuėmimo... arklidės ir virtuvės... javų maišų ir gyvačių? Terasos, kurioje aš tykojau savo mylimojo? Javų lauko, kur aš padariau „nuodėmę“?

Aš blogai prisimenu savo vaikystę. Kartais kokia nors spalva ar daiktas mane sujaudina, tada prieš akis iškyla koks nors vaizdas, asmuo, šauksmai ir veidai painiojasi. Dažnai, kai manęs ko nors paklausia, galvoje atsiranda visiška tuštuma. Aš beviltiškai ieškau atsakymo ir jo nerandu. Arba staiga man prieš akis iškyla kitas vaizdas ir aš nežinau, iš kur jis. Tačiau šie vaizdai įsirėžė man į atmintį ir niekada aš jų nepamiršiu. Negalima pamiršti savo pačios mirties.

Mano vardas Suada, aš esu Palestinos vaikas. Aš su seserimi prižiūriu aveles ir ožkas, nes mano tėvas jų turi visą bandą ir aš dirbu daugiau negu asilas.

Aš pradėjau dirbti turėdama aštuonerius ar devynerius metus ir sirgti mėnesinėmis apie dešimtus metus. Mūsų krašte sakoma, kad mergaitė yra jau „subrendusi“, kai pradeda sirgti mėnesinėmis. Aš gėdijausi to kraujo, nes reikėjo jį slėpti netgi nuo motinos, skalbti slapčiomis savo plačkelnes (sarualį), jas išbalinti ir greitai išdžiovinti saulėje, kad vyrai ir kaimynai jo nepamatytų. Aš turėjau tik dvejas plačkelnes. Aš prisimenu popierių, kurį naudodavau tomis nemaloniomis dienomis ir kurį visi laikydavo tarsi užkrėstu maru. Aš slapčiomis išmesdavau tuos popierius, liudijančius apie mano nešvarą, į šiukšlių dėžę. Jeigu skaudėdavo pilvą, motina išvirdavo šalavijų lapų arbatos ir duodavo gerti. Ji stipriai aprišdavo galvą kaklaskare ir rytojaus dieną jos nebeskaudėdavo. Tai vienintelis vaistas, kurį aš prisimenu ir jį vartoju ir dabar, nes jis yra labai efektyvus.

Rytą aš einu į tvartą, sušvilpiu įsikišusi į burną pirštus, kad avys atbėgtų pas mane ir su seserimi Kainata, vyresne už mane apie metus, jas išgenu į pievą. Mergaitės neturi eiti vienos arba su jaunesne seserimi. Vyresnioji sesuo yra jaunesniosios garantas. Mano sesuo Kainata yra graži, putli, truputį storoka, o tuo tarpu aš esu maža ir liesa, tad gerai tinkame viena kitai.

Mes abi gindavome į pievą, buvusią penkiolika minučių ėjimo iš kaimelio, avis ir ožkas, eidavome greitai, nuleidusios akis iki paskutinio namo. Atsidūrusios pievoje, mes pasijusdavome laisvos, kalbėdavome visokias kvailystes ir netgi truputį juokdavomės. Aš neprisimenu ilgų pokalbių. Valgydavome sūrį, vaišindavomės arbūzu, prižiūrėjome avis ir ypač ožkas, kurios galėjo per kelias minutes nuskabyti nuo figmedžio visus lapus. Kai avys susirinkdavo į ratą miegoti, mes taip pat užmigdavome šešėlyje rizikuodamos, kad avys gali nuklysti į kaimyninį lauką, ir už tai mums, grįžusioms į namus, smarkiai kliūtų. Jeigu avys nusiaubdavo daržą, jeigu mes pavėluodavome kelias minutes jas suvaryti į tvartą, mus išvanodavo diržu.

Man atrodė mūsų kaimelis labai gražus ir žalias. Jame augo daug figmedžių, vynuogienojų, vaismedžių, citrinmedžių, gausybė alyvmedžių. Mano tėvas turi pusę kaimelio dirbamų žemės sklypelių... Jis nėra labai turtingas, bet turi nuosavybės. Namas didelis, akmeninis, apsuptas mūro siena su didelėmis pilkomis geležinėmis durimis. Šios durys yra mūsų uždarumo simbolis. Įėjus į vidų, jos užsidaro iš paskos, kad neleistų išeiti. Per šias duris galima įeiti iš išorės, bet negalima išeiti. Ar yra raktas? Ar automatinė sistema? Aš prisimenu, kad tėvas ir motina išeidavo, bet mes ne. Priešingai, mano brolis yra laisvas. Jis yra laisvas kaip vėjas: jis vaikšto į kiną, išeina, grįžta per tas duris, jis daro ką nori. Aš dažnai žiūrėdavau į tas prakeiktas geležines duris mintyse sakydama: „Niekada aš negalėsiu per jas išeiti, niekada...“

Kaimelio aš gerai nepažįstu, nes neturiu teisės išeiti. Užmerkusi akis, kad susikaupčiau, ir dėdama dideles pastangas, aš galiu pasakyti, ką aš jame mačiau. Toje pačioje pusėje, kur mano tėvų namas, bet truputį tolėliau, stovi namas, kurį aš vadinu turtingų žmonių namu. Priešais — mano mylimojo namas. Pereini per kelią ir jis stovi čia pat, aš jį matau nuo terasos. Taip pat aš matau kelis išsimėčiusius namus, bet nežinau, kiek jų yra. Šiaip ar taip, jų yra labai nedaug. Juos supa neaukštos mūro sienos ar geležiniai pinučiai. Jų gyventojai turi daržus kaip ir mes. Aš niekada neišvaikščiojau viso kaimelio. Aš išeinu iš namų tik tada, kai tėvas su motina vedasi į turgų arba į pievą su seserimi ir avimis, tai ir viskas.

Iki septyniolikos ar aštuoniolikos metų aš daugiau nieko nemačiau. Aš nė karto nebuvau užėjusi į kaimelio parduotuvę, bet važiuodama nedideliu tėvo sunkvežimiu į turgų, aš visada matau prekiautoją, stovintį duryse ir rūkantį cigaretes. Priešais jo krautuvėlę yra du laipteliai: į dešinę žmonės eina pirkti cigarečių, laikraščių ir gėrimų ir tai vien tik vyrai; kairėje pusėje parduodamos daržovės ir vaisiai.

Toje pačioje kelio pusėje yra kitas namas, kuriame gyvena ištekėjusi moteris su keturiais vaikais, ir jai galima išeiti. Ji gali įeiti į parduotuvę, aš matau ją stovinčią su permatomais plastikiniais maišais ant laiptų ten, kur parduodamos daržovės.

Aplink namą buvo daug žemės. Ten augindavo cukinijas, arbūzus, žiedinius kopūstus ir pomidorus, daug daržovių. Mūsų daržas ribojosi su kaimyninio namo daržu, juos skyrė tik neaukšta mūro siena, per kurią buvo galima perlipti, bet nė vienas mūsų to nedarydavo. Uždarymas buvo paprastas. Ir nė vienai mergaitei nešaudavo mintis peržengti šį simbolinį barjerą. Kur eiti? Kaimelyje ant kelio viena mergaitė būtų labai greitai pastebėta ir užsitrauktų nešlovę sau ir negarbę savo šeimai.

Aš skalbdavau tame darže. Viename kampe buvo šulinys. Aš šildydavau vandenį metaliniame dubenyje ant malkomis kūrenamos ugnies. Aš atsinešdavau iš malkinės žabų ryšulį, pati laužydavau šakas, pasidėjusi ant kelio. Reikėdavo gerokai laiko, kad sušiltų vanduo. Laukdama, kol sušils vanduo, aš darydavau kitus darbus: šluodavau, plaudavau kiemą, tvarkydavau daržoves. Paskui skalbdavau rankomis ir džiaustydavau skalbinius ant saulės terasoje.

Namas buvo modernus, labai patogus, bet mes neturėjome karšto vandens praustis ir valgiui gaminti. Reikėdavo jį šildyti lauke ir nešioti. Vėliau tėvas įvedė karštą vandenį ir įrengė vonią su dušu. Visos mergaitės prausėsi tuo pačiu vandeniu, tik vienintelis mano brolis ir, žinoma, tėvas turėjo teisę praustis kitu vandeniu.