Souad: Sudeginta gyva

Naktį su seserimis miegodavome ant grindų pasitiesusios avies kailį. Kai būdavo labai karšta, visi miegodavo terasoje šviečiant mėnuliui. Mergaitės miegodavo viena šalia kitos kampe. Tėvai ir brolis — kitame kampe.

Darbo diena prasidėdavo anksti. Apie ketvirtą valandą ryto, kylant saulei, jeigu ne anksčiau, kai keldavosi tėvas su motina. Per javapjūtę pasiimdavome maisto su savimi ir eidavome į laukus visi: tėvas, motina, seserys ir aš. Kai reikėdavo skinti figas, taip pat išeidavome gana anksti. Reikėdavo jas skinti po vieną, nepalikti nė vienos, jas dėti į dėžes. Paskui tėvas jas gabendavo [turgų. Buvo geras pusvalandis kelio jojant asilu į mažą miestelį, iš tikrųjų visiškai mažą miestelį, kurio aš pamiršau pavadinimą, jeigu aš jį kada nors žinojau... Pusė turgaus prie įėjimo iš miesto buvo skirta jo produkcijai ir prekiautojai ją pardavinėdavo. Norint įsigyti drabužių, reikėjo važiuoti į gerokai didesnį miestą autobusu. Bet mergaitės į jį niekada nevažiuodavo. Ten važiuodavo tėvas su motina. Būdavo taip: motina nupirkdavo su tėvu ir duodavo suknelę dukterims. Nesvarbu, ar ji patikdavo, ar nepatikdavo, reikėdavo ją vilkėti. Nei mano seserys, nei aš, nei netgi mano motina neturėdavome teisės reikšti savo nuomonės. Būdavo arba ta suknelė, arba nieko.

Suknelės būdavo ilgos, trumpomis rankovėmis, pilkos, kartais baltos, labai retai juodos medvilnės, labai šilto audinio, kuris dirgindavo odą. Apykaklė būdavo gana aukšta, labai uždara. Reikėdavo dar užsivilkti ilgomis rankovėmis baltinius arba liemenę, priklausomai nuo metų laiko. Dažnai būdavo taip karšta, kad net dusdavome, bet ilgos rankovės būdavo privalomos. Parodyti rankos ar kojos lopinėlį, dar blogiau mažytį nuogo kūno ruoželį, būdavo laikoma gėda. Mes būdavome visą laiką basos, niekada neturėjome batų, kartais jais avėdavo tik ištekėjusios moterys.

Aš mūvėdavau po ta ilga suknele, susagstoma iki kaklo, pilkas arba baltas plačkelnes, labai pūstas ir ant viršaus dar užsimaudavau trumpas dideles kelnes, panašias į šortus, kurias užsitempdavau iki pilvo viršaus. Visos mano seserys buvo panašiai apsivilkusios.

Motina dažniausiai vilkėdavo juodai. Tėvas mūvėdavo baltas plačkelnes, vilkėdavo ilgus baltinius, ryšėdavo ant galvos raudoną ir baltą kaklaskarę kaip palestiniečiai.

Mano tėvas! Aš jį matau sėdintį priešais savo namą ant žemės po medžiu su šalia padėta lazda. Jis yra žemas, jo veido oda labai balta su rusvais taškučiais, galva apvali, jo mėlynos akys labai piktos. Kartą jis susilaužė koją krisdamas nuo arklio, ir mes, jo dukterys labai džiaugėsi, nes jis nebegalėjo bėgioti paskui mus su diržu ir mus mušti. Jeigu jis būtų numiręs, mes būtume buvusios dar laimingesnės.

Aš tėvą gerai matau. Aš jo niekada negalėsiu pamiršti. Jis yra tarsi nufotografuotas mano atmintyje. Jis sėdi priešais savo namus kaip karalius priešais savo rūmus, su savo raudona ir balta kaklaskare, slepiančia jo rudą ir pilką pakaušį, jis juosi diržą, jo lazda padėta ant sulenktos kojos. Aš jį gerai matau, jis sėdi ten, mažytis ir labai piktas, jis pakelia diržą... ir rėkia: „Kodėl avys grįžo vienos!“

Jis mane čiumpa už plaukų ir tempia žeme į virtuvę. Jis muša mane klūpančią, jis tampo už kasos tarsi norėdamas ją nuplėšti ir jis ją nukerpa didelėmis vilnai kirpti žirklėmis. Aš nebeturiu plaukų. Aš galiu verkti, rėkti arba maldauti ir gausiu tik dar daugiau kojos spyrių. Tai mano kaltė.

Aš su seserimi užmigau, nes buvo labai karšta, ir avys pabėgo. Jis mus muša lazda taip stipriai, kad kartais aš negaliu gulėti nei ant kairiojo, nei ant dešiniojo šono, nes labai skauda. Diržu ar lazda, man atrodo, mes buvom mušamos kasdien. Diena, kai buvom nemuštos, būdavo nenormali.

Tikriausiai tą kartą jis mums abiem, Kainatai ir man, surišo rankas už nugaros, kojas taip pat supančiojo, užkišo kaklaskare burnas, kad nerėktume. Mes surištos praleidome visą naktį, pririštos tvarte prie gyvulių užtvaro, bet blogiau negu gyvuliai.

Tai taip buvo šiame kaimelyje, kuriame vyravo vyrų įstatymai. Merginos ir moterys būdavo iš tikrųjų mušamos kiekvieną dieną ir kituose namuose. Girdėjosi riksmai kitur ir būdavo visiškai normalu, kad jas mušdavo, nukirpdavo plaukus ir pririšdavo tvarte prie užtvaro. Toks buvo gyvenimas.

Mano tėvas yra karalius, visagalis žmogus, tas, kuris turi, kuris sprendžia, kuris muša ir mus kankina. Ir jis kuo ramiausiai rūko savo pypkę priešais namus, kuriuose uždarytos jo moterys, su kuriomis jis elgiasi blogiau negu su gyvuliais. Vyras veda moterį, kad ji jam gimdytų sūnus, kad dukterys jam tarnautų kaip vergės, jeigu įvyktų tokia nelaimė ir jos gimtų.

Dažnai aš galvodavau žiūrėdama į brolį, kurį visa šeima labai myli, kaip ir aš jį myliu: „Kuo jis vertesnis už mane? Jis gimė iš to paties pilvo kaip ir aš...“ Ir aš nerasdavau atsakymo. Tai taip. Mes turėjome jam tarnauti kaip tėvui, keliaklupsčiauti nuleidusios galvas.

Aš matau kavos padėklą. Jį reikia atnešti vyrams nusižeminus, skaičiuojant žingsnius, sulenkus nugarą ir neištariant nė žodžio. Su jais nekalbama. Atsakoma tik į klausimus. Vidurdienį visada valgoma pasaldintų ryžių, daržovių su vištiena ar aviena. Ir visada turi būti duonos. Visada yra ko valgyti, šeimai maisto niekada netrūksta.

Sode yra daug vaisių. Vynuoges galėdavau skinti būdama terasoje. Būdavo apelsinų, bananų ir ypač juodųjų ir žaliųjų figų. Aš niekada nepamiršiu to vaizdo, kai anksti rytą eidavome jų skinti. Jos būdavo truputį prasivėrusios nuo nakties vėsumos ir iš jų varvėdavo kaip medus skystis — visų gardžiausias skanumynas.

Sunkiausias darbas yra prižiūrėti avis: jas išvesti iš tvarto, nuginti į lauką, ganyti, parginti, nukirpti vilnas, kurias tėvas atiduoda parduoti turguje. Aš paimu avį už kojų, paguldau ant žemės, ją surišu ir kerpu didelėmis vilnai kirpti žirklėmis. Mano rankoms jos per didelės ir po kurio laiko man labai įskausta rankas.

Aš melžiu avis atsisėdusi ant žemės. Aš suspaudžiu jų kojas tarp savo kojų ir melžiu pieną sūriams slėgti. Taip pat pienas atšaldomas ir geriamas, nes yra labai riebus ir maistingas.

Mano tėvo namuose darže užauginama beveik viskas, ko reikia valgiui gaminti. Mes viską darome pačios. Tėvas perka tik cukrų, druską ir arbatžoles.

Rytą aš verdu arbatą mergaitėms, paruošiu lėkštėje truputį alyvų aliejaus, su alyvų vaisiais šone ir geležiniame dubenyje ant duonos kepimo krosnies žarijų šildau vandenį. Džiovinta žalioji arbata laikoma smėlio spalvos audinio maiše, stovinčiame ant žemės virtuvės kampe. Aš įkišu ranką į maišą, paimu saują arbatžolių ir dedu į arbatinuką, įberiu cukraus ir einu į sodą atsinešti dubens su karštu vandeniu. Jis yra sunkus ir aš vargiai jį nešu dviem rankomis. Išlenkusi lanku nugarą, kad neapsideginčiau, aš grįžtu į virtuvę ir lėtai pilu į arbatinuką ant arbatžolių ir cukraus vandens. Cukrus yra labai vertingas ir brangus. Aš žinau, kad, jeigu išbarstysiu jo nors kelias kruopeles ant žemės, gausiu mušti. Aš jį bėriu labai atsargiai. Jeigu man nepasiseka ir jo truputį išbarstau, aš negaliu jo sušluoti ir išmesti, bet turiu surinkti ir suberti į arbatinuką. Paskui seserys ateina valgyti, bet tėvas, motina ir brolis niekada nevalgo su mumis. Rytais, gerdama arbatą, aš sėdžiu virtuvėje ant žemės ir matau tik seseris. Aš bandau nustatyti savo amžių, bet tai padaryti sunku. Ar vyriausioji sesuo, Nura, dar neištekėjusi?

Man sunku sudėlioti savo prisiminimus iš eilės dėl savo amžiaus, aš manau, kad galiu apsirikti maždaug vieneriais ar dvejais metais nuo to laiko, kai tekėjo Nura. Man atrodo, kad tuo metu aš buvau penkiolikos metų.