Джоанна Троллоп - Kita šeima

Versta iš:

Joanna Trollope

THE OTHER FAMILY

Doubleday, an imprint of Transworld Publishers, 2010

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109793

© Copyright © Joanna Trollope 2010

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Aleshyn Andrei / „Shurtterstock”

© Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Džeisonui

PIRMAS SKYRIUS

Vėliau ji stebėdavosi, kad ligoninėje nė viena nepalūžo. Net Dilė, paplūstanti ašaromis dėl iškritusios blakstienos, prarado žadą. Krisė manė, kad visas tiesiogine prasme ištiko šokas: dėl traumos staiga sutriko įprastos reakcijos. O trauma ištiko gydytojui dar neprasižiojus. Jos, visos keturios, suprato iš žvilgsnio, dar jam neištarus nė žodžio. Žinojo, kad jis prabils: „Labai apgailestauju, bet…“ Jis taip ir pasakė. Ir visą laiką, kol gydytojas kalbėjo, jos, Krisė su trimis dukterimis, tik stebeilijo į jį. Ir nė viena nė necyptelėjo.

Krisė neprisiminė, kaip dukras parvežė namo. Tamsina ir Dilė moka vairuoti, bet jai netoptelėjo katrai nors perduoti automobilio raktelius. Ji be žodžių klestelėjo į vairuotojo vietą, Tamsina – bent kartą be ginčų – atsisėdo šalia, o dvi jaunėlės nuslinko ant užpakalinės sėdynės ir be priminimo užsisegė saugos diržus. Krisė paleido automobilio variklį ir atlaši, lyg rodytų, kokia turi būti tiesi laikysena, nuvažiavo per Haigeito kalvą namo, ten, kur jos gyvena jau aštuoniolika metų, nuo tada, kai gimė Eimė.

Žinoma, prie namų vietos pastatyti automobiliui nebuvo. Vakare, kai žmonės grįžta iš darbo, retai būna.

– Kaip apmaudu, – pernelyg santūriai ir mandagiai ištarė Krisė, o Dilė nuo užpakalinės sėdynės atsiliepė:

– Prie Nelsonų yra vietos.

Paskui, kol Krisė įspraudė mašiną – labai sunkiai, – nė viena neištarė nė žodžio, nes visos mąstė, kaip būtų buvę, jei čia būtų sėdėjęs ir jis. Veikiausiai būtų pasakęs: „Negalima prašyti dabitų pastatyti automobilio. Duok man raktelius.“ Krisė, ko gero, būtų nusijuokusi ir netaikliai juos metusi jam, įrodydama, kad jis teisus, ir jis akimirksniu būtų dailiai įvažiavęs į siaurutį tarpą, o jos visos vienu balsu būtų erzinamai sušukusios: „Pamaiva!“ „Nepamirškite, kad aš iš to gyvenu“, – būtų atšovęs jis.

Jos išlipo iš mašinos, užrakino ją ir pulkeliu patraukė gatve prie savo durų. Šviesa nedegė. Jos išvažiavo dieną, be to, visos pametė galvą, kai atvažiavo greitoji, nes jis buvo siaubingai išbalęs ir kankinosi, todėl kaip grįš ir kas jų laukia, nė viena negalvojo. Ir žinoma, nė viena nebūtų nė drįsusi pagalvoti štai apie tokį grįžimą.

Krisė rakino laukujes duris, o dukterys spietėsi prieangyje jai už nugaros, lyg spaustų speigas, ir jos trokštų kuo greičiau sušilti. Nei iš šio, nei iš to Krisei dingtelėjo, kad reikia iššluoti iš prieangio lapus ir jį būtina perdažyti – jau seniai reikėjo; prisiminė, kaip Ričis sakydavo, kad jo senelė iš Nort Šildso miestelio Tainsaide kasdien, išskyrus sekmadienį, klūpomis mazgodavo laiptus prie lauko durų. Kasdien. Pasiėmusi šepetį ir cinkuotą kibirą.

Krisė ištraukė raktus iš durų, bet jie iškrito iš rankos. Tamsina persisvėrė per pasilenkusios motinos nugarą ir uždegė prieškambario šviesas. Paskui dukterys prasispraudė pro Krisę ir plūstelėjo koridoriumi į virtuvę, o ji atsitiesė su raktais saujoje ir bandė įkišti juos į spyną iš vidaus, bet ranka drebėjo. Įstengė tai padaryti tik prilaikydama dešinį riešą kaire ranka.

Paskui nužingsniavo koridoriumi, nosies tiesumu, nežvilgtelėjusi nei į svetainę, nei juo labiau į jo pratybų kambarį: jo fortepijoną, įlenktą kėdutę, įrėmintas nuotraukas, muzikinį centrą, galybę dėžių su kompaktinėmis plokštelėmis, diplomais, pažymėjimais ir apspurusiomis šūsnimis natų – šių jis niekada neišmesdavo. Virtuvės tarpduryje stabtelėjo. Plieskė visos šviesos, radijas buvo įjungtas, regis, KISS stotis, šnypštė virdulys, o trys jos dukterys, jau iškrikusios, raudojo kruvinomis ašaromis.

Vėlų vakarą Krisė įsiropštė į lovą, spausdama rankose karšto vandens pūslę ir dėžutę „Nurofen Extra“. Šildyklės nenaudojo daug metų. Plačioje lovoje jos pusėje gulėjo elektrinė šildomoji antklodė – Ričis buvo šiaurietis ir niekino šildykles, – bet ji jautė, kad šiąnakt turi žūtbūt laikyti glėby ką nors šilta, apčiuopiama, paprasta; pasirausė spintoje ir rado mėlyną guminę pūslę, kadaise padovanotą Dilei, įmautą į nailoninį dalmatino pavidalo užvalkalą. Kimštame karikatūriškame dėmėtame snukyje slėpėsi kamštis.

Viena dukterų padėjo jai prie lovos arbatos. Ir stiklą viskio. Krisė niekada jo negerdavo. Ričis mėgo viskį, o jai labiau patiko degtinė. Ir šampanas. Šį vakarą Ričis būtų privertęs jas išgerti šampano: jis sakydavo, kad šampanas – vaistai nuo sielvarto, pykčio, nevilties. Bet jos negėrė. Šaldytuve stovi butelis – beveik visada stovėdavo, – jos jį išsiėmė, pažiūrėjo ir vėl įdėjo. Gėrė arbatą, daug arbatos, paskui Eimė valgė javainius, o Tamsina išėjo paskambinti savo vaikinui – jis gyvena netoli, ir visos girdėjo, kaip ji be paliovos kartoja tuos pačius žodžius. Dilė bandė išžvejoti kelis džiovintus vaivorus iš Eimės javainių, Eimė šėrė jai per ranką, ir Krisė pagaliau palūžo – lig pašėlimo, ir visos priblokštos nutilo kaip žemė.

Turbūt dėl šios naujos isterijos, nors dar nebuvo atsipeikėjusios po pirmo nepakeliamo smūgio, jos ir atnešė viskio. Turbūt todėl jai buvo paklota lova, įjungta naktinė lempa, vonios kambarys apšviestas, o ant kėdutės padėtas rankšluostis. Bet ant šildomo skersinio vis dar kabėjo antras rankšluostis, didžiulis, jam patinkantis, lovoje tebebuvo šešios pagalvės, ant krūvos knygų, kurių jis niekada neperskaitys, gulėjo jo akiniai, liko jo šliurės ir nugerta stiklinė vandens. Krisė žvelgė į stiklinę beveik išsigandusi. Naktį jo lūpos lietė šį stiklą. Naktį. Ir ji ketino gulėti šalia tos stiklinės, nes niekas jos neįkalbėtų paliesti stiklinę ar leisti ją paliesti kam kitam.

– Mama? – tarpduryje stovėjo Eimė.

Krisė atsisuko. Eimė tebebuvo apsirengusi: mini suknelė, džinsai, baleto bateliai, tokie siauri, kad ant nuogų pėdų atrodo kaip juodas ruoželis.

– Ačiū, – tarė Krisė, rodydama į lovą ir viskį.

– Nėra už ką, – atsiliepė Eimė.

Kuokštą plaukų ji prisisegė ant viršugalvio raudonu plastikiniu gnybtu, kiti gaubė veidą. Veidas atrodė baisiai. Krisė išskėtė rankas.

– Eikš čia.

Eimė priėjo ir sutrikusi sustingo motinos glėby. Krisė suprato, kad apkabinimas nevykęs, pernelyg įtemptas, pernelyg nejaukus. Ričis mokėdavo nuraminti, jo glėbyje atšiaurios paauglės tapdavo meilios ir paklusnios.