Джоанна Троллоп: Kita šeima

Ji vis laukė, kad jis atsakytų: „Jos – mudviejų vaikai, mieloji, manau, tu irgi turėtum papuošti Rositerių giminę“, bet jis taip neatsakė.

Ričis pripažino dukteris, lyg būtų savaime suprantama, kad jos tapatinamos su juo, jomis didžiavosi ir džiaugėsi kaip pridera. Jo draugams iš Šiaurės pavyko susitaikyti su Ričio persikraustymu į Londoną ir apsimestine perdėta Krisės nuostaba, kad jis taip mielai padeda rūpintis trimis mažylėmis, per penkerius metus išvydusiomis pasaulį; linksmai apkabinę Krisę per pečius su taure rankoje, jie garsiai tvirtindavo, kad jis išdavęs taurų pastovios Šiaurės vyrijos reikalą. Bet nė vienas, net vogčia spoksodamas į Krisės kojas ar krūtis, viešai girdamas jos pagamintus valgius ar gebėjimą gauti Ričiui sutartį garsėjančiose neįtikimu išrankumu vietose, nesiūlė draugui jos vesti. Gal, mąstė Krisė, žiūrėdama į lubas ir vildamasi, jog Dilė viršuje tebemiega, Ričio draugai manė, kad juodu vedę.

Juk dukterys taip manė. Tikriau tariant, dukterys neturėjo pagrindo manyti, kad tėvas jos nevedė. Visos buvo Rositer. Tvarkydama šeimos reikalus, Krisė visada pasirašydavo Rositer. Jos žinojo, kad darbe motina naudojasi Kelsi pavarde ir kad ji tėvo vadybininkė. Joms į galvą nebūtų atėję, kad tėvai nesusituokę, nes apie tai nė vienas jųdviejų neužsiminė. Ričis su Krise ginčydavosi – tokia buvo šeimos legenda, – nes tėvas norėjo mažiau dirbti ir daugiau skambinti ir dainuoti savo malonumui, o motina, apsukri verslininkė, troško semti pinigus, kol jie vėjais ateina. Krisė suprato, kad dukterys linkusios pritarti tėvui. Nieko nuostabaus – jis visada apsukdavo galvą moteriškajai publikos pusei. Bet, ko gero, dėl to – bent iš dalies – dukroms buvo sunku palikti namus. Tiesa, Tamsina buvo išėjusi, bet greitai grįžo, lyg ir tėvo paraginta, šis neslėpė, kad duktė galinti gyventi namie kiek norinti.

Krisė gurktelėjo. Įsivaizdavo, kaip viršuje be proto tvarkingame kambaryje miega Dilė paprasta medvilnine pižama. Ačiū Dievui, kad ji namie. Ir ačiū Dievui už Eimę ir be proto sujauktą jos kambarį, už Tamsiną žemesniame aukšte tarp kaspinų, gėlių ir porcelianinių batelių. Ačiū Dievui, kad ji pati pralaimėjo, kad jai nepavyko pasiekti tikslo: dukterys tampa savarankiškos nesulaukusios nė dvidešimties. Ričis buvo teisus. Jis klydo dėl daugybės dalykų, bet dėl dukterų buvo teisus.

Krisė vėl pravirko. Pasikišo ranką po antklode ir apsivertė ant šono: jos laukė puikiai, asmeniškai, skausmingai pažįstama Ričio pagalvė.

– Kur mama? – paklausė Tamsina.

Ji stovėjo virtuvės tarpduryje apsimuturiavusi rausvu medvilniniu kimono taip standžiai, lyg skaudėtų pilvą. Prie stalo, apšnerkšto suglamžytų popierinių nosinių gniutulėliais, sėdėjo ir pro langą spoksojo Dilė. Virtuvės gale, prie kriauklės, ant vienos kojos, suėmusi kitos pėdą, stovėjo Eimė ir stebeilijo į sodą. Nei viena, nei kita nė nekrustelėjo.

– Kur mama? – pakartojo Tamsina.

– Nežinau, – atsakė Dilė.

– Nežiūrėjai jos kambaryje? – neatsisukdama paklausė Eimė.

– Durys uždarytos.

Eimė nuleido pėdą.

– Aišku.

Tamsina rausvomis šlepetėmis įtipeno į virtuvę ir pasiteisino:

– Negalėjau užmigti.

– Aš irgi.

Ji paėmė virdulį ir alkūne pastūmė Eimę nuo kriauklės, kad galėtų įpilti vandens.

– Netikiu, kad taip atsitiko.

– Aš irgi.

– Negaliu…

Šaltas vanduo pliūptelėjo į virdulį, pašoko ir aptėškė Eimei rankovę.

– Kvaila karve!

Tamsina nekreipė dėmesio. Nunešė virdulį ant padėklo.

– Ką darysim? – paklausė Dilė.

Tamsina įjungė virdulį.

– Grįšime į ligoninę. Reikia atlikti formalumus…

– Iš kur žinai?

– Daktaras sakė. Vakar vakare. Jis pasakė: „Šiandien jau vėlu, bet rytą grįžkite.“

– Jau rytas, – tarė Eimė, tebežiūrėdama į sodą.

Dilė atsisuko nuo stalo.

– Ar mama žinos, ką daryti?

Tamsina iš spintelės išėmė puodelį.

– Iš kur ji gali žinoti?

– Įpilk man arbatos, – paprašė Eimė.

– Kaip tai „iš kur ji gali žinoti“?

– Kodėl ji turi, – prabilo Tamsina ir jos balsas sutrūkčiojo, – žinoti, ką reikia daryti, kai miršta vyras?

– Nekalbėk taip! – suriko Eimė.

Tamsina išėmė antrą puodelį. Luktelėjusi – trečią.

– Tai tiesa, brangioji, – ištarė nežiūrėdama į Eimę.

– Man nereikia tokios tiesos!

– Nė vienai iš mūsų nereikia, – pasakė Dilė. Ji surinko gniutulėlius, sugniaužė, perėjo per virtuvę ir išmetė į šiukšliadėžę. – Ar blogiau, kol nepajėgi suprasti, ar kai supranti?

– Ir taip, ir taip blogai, – atsiliepė Eimė.

– Ar mama?.. – prabilo Dilė ir vėl nutilo.

Tamsina ėmė arbatžolių maišelius iš dėžutės, kurią iš Niukaslo atsivežė tėtis, apdaužytos skardinės dėžutės su prastais erlo Grėjaus portretais, įspaustais visuose keturiuose šonuose. Iš dėžutės visa šeima nepiktai šaipydavosi – tokia ji buvo patogi, sena, tokia prasčiokiškai tvari. Ričis ją dievino. Sakydavo su tokiais daikčiukais jis augęs vaikystėje, gyvendamas tiesinio užstatymo name Nort Šildse. Tvirtindavo, kad dėžutė patikima, ir mėgdavo dėti į ją „Jorkšyro“ arbatžolių maišelius. Arbata „Earl Grey“, nors jo šviesybę gerbiąs, esą skirta puošeivoms ir moterims.

Dabar ją drebančia ranka atidarė Tamsina.

– Ką mama?

– Ar… ir toliau dirbs vadybininke? – užbaigė klausimą Dilė.

Tamsina uždarė dėžutę ir skubiai įdėjo į spintelę.

– Ji labai praktiška. Dirbs.

– Bet dar yra ir kitas dalykas…

– Tėtis nebedainuos, – atsisuko nuo kriauklės Eimė.

– Nebedainuos.

– Jei tėtis nebedainuos…

Tamsina virpančia srovele pylė į puodelius verdantį vandenį.

– Gal ji dirbs kitų žmonių vadybininke…

– Kas dirbs? – iš tarpdurio paklausė Krisė.

Ji vilkėjo tamsiai mėlyną Ričio chalatą, plaukus buvo standžiai susirišusi į arklio uodegą. Dilė atsistojo jos apkabinti, o Eimė atbėgo per virtuvę ir čiupo motiną į glėbį.

– Mes tik svarstėm, – neryžtingai ištarė Tamsina.

– Aš irgi, – pasakė Krisė Dilei į petį. Ir pažvelgė į Eimę. – Kuri nors miegojo?

– Beveik ne.

– Ji griežė fleita, – iškošė Dilė pro sukąstus dantis. – Ji be perstojo pūtė fleitą. Nebūčiau galėjusi užmigti, net jei būčiau norėjusi.

– Aš nenorėjau užmigti, nes būtų reikėję pabusti, – paaiškino Tamsina.

– Čia arbata? – paklausė Krisė.

– Užplikysiu dar vieną…

Krisė priėjo prie stalo, nepaleisdama iš glėbio dukterų. Tą akimirką jai atrodė, kad tik į jas gali atsiremti, tik iš jų sulaukti užuojautos, ir sykiu – kad jos slegia, ji net neįsivaizduoja, kaip įveikti ir užgniaužti šį jausmą. Susmuko ant kėdės, ir Tamsina pastatė priešais puodelį arbatos. Krisė pakėlė akis.

– Ačiū. Skrebučių?

– Negalim nieko praryti, – paaiškino Dilė.

– Pabandykit. Tik po riekelę. Padės, tikrai.

Dilė papurtė galvą. Eimė atidarė spintelę ir valandėlę griozdė. Paskui išėmė pakelį šokoladinių sausainių ir padėjo ant stalo.

– Aš stengiuosi nevalgyti šokolado, – išrėžė Dilė.

– Tu tikra rakštis…

– Ša, – tarė Krisė ir paėmė Dilei už riešo. – Ša. Ša.

Dilė atitraukė ranką ir užsidengė akis.

– Juos valgydavo tėtis…

– Ne, nevalgydavo, – tarė Eimė. – Ne šituos. Jis valgydavo šlykštynes su šokoladinio kremo įdaru, jis…