Джоанна Троллоп: Kita šeima

Kiras stropiai nusilengvino ant užpakalinio Margaretos lango stiklo. Jei šiandien dirbtų kontoroje, pėsčia nueitų Rytine gatve už Karaliaus Edvardo įlankos į Priekinę gatvę, bet darbo kalendoriuje numatytas susitikimas Niukasle, todėl reikės automobilio. Ji padėjo lagaminėlį ant užpakalinės sėdynės ir sėdo prie vairo. Kiro atminimo dovanėlė palauks.

Jos biuras – Margaretos Rositer pramogų agentūra – buvo už vienos gausių Tainmuto kavinių, virš kirpyklos. Siauros durys iš gatvės – Skotui reikalaujant nudažytos blausia tamsiai pilka spalva, šlifuoto aliuminio, o ne žalvario, kaip ji norėjo, furnitūra, – vedė į tokį pat siaurą baltai dažytą koridoriuką, nukabinėtą įrėmintomis kai kurių Margaretos klientų nuotraukomis. Užlipus laiptais, viršuje buvo antros durys, o už jų – du kambariai, kuriuose buvo uždirbti pinigai paskutiniams Skoto mokslo metams ir studijoms, du dešimtmečius pragyventi Margaretai ir iš dalies pragyventi Glendai, ši tvarkė raštvedybą, sąskaitas ir buhalteriją. Glendos vyras dvidešimt septynerių metų liko luošas po nelaimingo atsitikimo Svono Hanterio laivų statykloje.

Dėl luošio vyro Margareta ir pasamdė Glendą, nes jos tėvas irgi buvo luošas, ir tai, be abejonės, temdė jos vaikystę. Kai Margareta buvo dar maža, jis buvo vyriausiasis mechanikas tralerio „Ben Torkas“, registruoto Nort Šildse ir priklausančio Ričardui Ervinui ir sūnums, šie turėjo beveik du šimtus tralerių ir silkių drifterių. Ji prisiminė juos, susigrūdusius Nort Šildso Žuvų prieplaukoje kaip silkės statinėje. O paskui jos tėvas – dėl tamsios odos draugai vadino jį Juodžiu – dėl variklio gedimo, apie kurį Margaretai niekas nieko nepasakojo, neteko rankos, buvo perkeltas dirbti į Šildso šaldymo įmonę silkių konservuoti ir sykiu įniko lankytis vietos smuklėje „Kopūstų laukas“. Namie kildavo siaubingi ginčai, nors vietos trūko ne tik rėkti, bet ir gyventi. Kai tėvai paleisdavo gerklę, Margareta su seserimi lėkdavo į viršų. Jos niekada apie tai nesikalbėdavo, bet abi be žodžių sutarė – joms vaidai nepakeliami, o motina puikiai moka pati savim pasirūpinti, juolab kad priešininkas vienarankis ir vos pastovi. Jaunystėje motina dirbo silkių darinėtoja, ir abi dukterys pasiryžo nesekti jos pėdomis. Margaretos sesers ryžtas buvo toks didelis, kad ji išvyko į Kanadą vos šešiolikos ir nebegrįžo, palikusi Margaretą ir motiną grumtis su gyvenimu Nort Šildse, Juodžiu Ramziu ir, kaip tėvas erzinamai sakydavo, jo „skysto juoko“ pomėgiu.

Glendos vyras negėrė. Šis ramus taupus žmogelis neįgaliojo vežimėlyje kiauras dienas ką nors taisydavo, tvarkydavo ir skaičiuokle nagrinėdavo menkas namų ūkio įplaukas. Jis kovojo su savo luošumu valdingai įkyriai, netgi smulkmeniškai, ir Margareta, įžūliai laužydama taisykles, mokėjo Glendai dalį atlyginimo grynaisiais, kad ne kiekvienas pensas būtų kruopščiai patikrintas ir paskirstytas nuožmiai vadovaujant Bariui. Pasak Glendos, jei ne Margareta, ji niekada negalėtų apsikirpti, nusipirkti naujų apatinių arba nupirkti dovanėlių vaikaičiams. Glenda tapo senele nesulaukusi keturiasdešimties.

Ji jau sėdėjo prie stalo, kai Margareta atvažiavo. Margaretai tai nepatiko, bet ji suprato, kad Glendai ateiti į darbą pirmai reiškia ištikimybę viršininkei ir verslui. Margareta matė, jog ji skaičiuokle apdoroja mėnesio pabaigos duomenis, paskui trokš viską paaiškinti, nors jie išdėstyti taip, kad aišku be žodžių.

– Gražiai atrodot, – tarė Glenda.

Ji tai sakydavo beveik kiekvieną rytą ir, Margaretos nuomone, nuoširdžiai. Teko taikstytis su šiuo ritualu nesipiktinant, nes jis buvo neišvengiamas.

– Ačiū, brangioji, – padėkojo Margareta.

Ji padėjo rankinę ant grindų, o lagaminėlį – ant rašomojo stalo. Langai buvo pridengti žaliuzėmis, ir Margareta perėjo per kambarį už Glendos jų pakelti ir įleisti daugiau menkos ryto šviesos.

– Maniau, autobusas vėluos, – tarė Glenda. – Toks rūkas. Bet nevėlavo. Atvažiavo vos ne per anksti. Turėjau bėgti Šiaurine Karaliaus gatve, klaikokas vaizdelis. Nieko nuostabaus, kad esu susitaršiusi po tokio bėgimo.

Ji nutilo, tikėdamasi, kad viršininkė ją nuramins.

Margareta, Dosono išdresuota aplenkti akivaizdžias tiesas, paklausė, lyg Glenda nieko nebūtų pasakiusi:

– Glenda, brangioji, ar skambino Bernis Harisonas?

– Dar ne, – atsakė Glenda ir užsikišo už ausies kelias sruogas plaukų. – Ar aš labai netvarkingai atrodau?

Margareta dirstelėjo į ją.

– Ne, brangioji. Atrodai kaip paprastai.

Jos rankinėje suskambėjo telefonas. Margareta ėmė joje grabinėti, o tuo tarpu sučirškė telefonas ant Glendos stalo.

– Margareta Rositer, – tarė ji, sugraibiusi mobilųjį.

– Margaretos Rositer agentūra, – sykiu ištarė Glenda į ragelį.

– Taip, brangioji, – atsakinėjo Margareta Bernio Harisono sekretorei. – Ne, brangioji. Ne, negaliu atšaukti šios dienos susitikimo. Turime nuspręsti šiandien, nes…

– Atleiskite, nesupratau? – tarė Glenda.

– Koncertuoti „Šalavijuje“ pasiūloma labai retai, – tarė Margareta, – ir prašyčiau atleisti, brangioji, bet šį reikalą turėčiau aptarinėti ne su tavim, o su ponu Harisonu. Ar galiu pasikalbėti su juo?

– Ponia Rositer kalba kitu telefonu, – pasakė Glenda.

Margareta priėjo prie lango ir pažvelgė į gatvę. Bernio Harisono motina dirbo Velčo saldainių fabrike, o jis dabar važinėja jaguaru ir turi butą Monte Karle.

– Paklausyk, Berni…

– Labai svarbu? – pasakė Glenda. – Pasakyti jai, kad jums paskambintų?

– Ką gi, – tarė Margareta, – jei negali vėliau, ropškis į savo vulgarų kledarą ir važiuok pas mane tučtuojau.

Tarp Margaretos ir lango įsispraudė Glenda ir vien lūpomis, tampydama jas it animacinė žuvis, ištarė: „Kažkas svarbaus.“

– Palūkėk, Berni, – tarė Margareta ir atitraukė nuo ausies mobilųjį. – Kas dabar? – paklausė Glendos.

– Mergina, – atsakė Glenda. – Skambina mergina. Sako, kad svarbu. Sako, kad turi su jumis pasikalbėti.

Margaretai per nugarą perbėgo šiurpas.

– Kas per mergina?

– Sako, kad jos vardas Eimė, – paaiškino Glenda. – Sako, kad jūs žinosit…

Margareta atsainiai linktelėjo Glendai ir vėl prispaudė telefoną prie ausies.

– Berni, aš tau atskambinsiu po penkiolikos minučių. Pasakyk klientui, kad net Džošas Grobanas2 apsaltų iš džiaugsmo, jei jam būtų pasiūlyta dainuoti „Šalavijuje“.

Ji uždarė telefoną ir atkišo ranką. Glenda padavė ragelį.

– Kas jums? – paklausė Glenda.

Margareta atsuko nugarą ir prabilo:

– Alio. Kalba Margareta Rositer.

Trumpam stojo tyla, paskui Eimė ištarė:

– Aš Eimė.

– Eimė, – pakartojo Margareta.

– Taip. Eimė Rositer.

– Ar… – prabilo Margareta ir nutilo.

– Ne, – atsakė Eimė. Jos balsas buvo vos girdimas ir virpėjo. – Skambinau jums į namus, bet jūs jau buvot išėjusi. Todėl… todėl skambinu dabar, nes jūs turite žinoti, skambinu jums pasakyti… apie tėtį.

– Ką?..

– Jis mirė, – paprastai ištarė Eimė.

– Mirė? – nepatikliai pakartojo Margareta.

– Mirė nuo infarkto. Nuvežėm į ligoninę. Ir jis ligoninėje mirė.

Margareta apgraibomis susirado už nugaros Glendos stalo kraštą ir atsišliejo.

– Jis… jis mirė?

– Taip, – atsakė Eimė. – Vakar vakare. – Jos balsas nutrūko. – Mirė, ir tiek.

Margareta užsimerkė. Išgirdo, kaip sako: „Ačiū, kad pranešei, brangioji“, lyg kalbėtų kitas žmogus, o paskui visai nepanašiu balsu, beveik paklaikusiu: „Koks smūgis, negaliu patikėti, netikiu, negaliu…“