Джоанна Троллоп: Kita šeima

Glenda atsistojo, priėjo ir uždėjo ranką jai ant peties.

– Turiu eiti, – pasakė Eimė iš Londono.

– Ar… ar negalėtum man papasakoti daugiau?

– Kad daugiau nėra ką, – atsakė Eimė. – Tiek nepakanka? – pridūrė piktai ir liūdnai.

– Pakanka, – atsakė Margareta. – Taip…

– Mes pamanėm, – Eimė kalbėjo jau santūriau, – mes pamanėm, kad jūs turite žinoti. Todėl jums ir pranešu. Kad mamai nereikėtų.

Margareta nieko neatsakė. Stovėjo atsišliejusi į Glendos stalą, užsimerkusi ir prispaudusi prie ausies ragelį.

– Iki, – tarė Eimė, ir ryšys nutrūko.

Glenda atitraukė ranką nuo Margaretos peties, atsargiai paėmė jai iš gniaužtų ragelį ir uždėjo ant telefono šakučių.

Margareta atsimerkė.

– Eimė, – tarė ji. – Eimė. Ričio duktė. Trečioji Ričio duktė.

Ji atsisuko ir pažvelgė į Glendą.

– Ričis mirė, – paaiškino.

Skotas neprisiminė, kada motina paskutinį kartą lankėsi jo bute. Maždaug kartą per mėnesį jis važiuodavo į Tainmutą ir nakvodavo buvusiame savo kambaryje – keista būdavo vėl miegoti viengulėje lovoje, – o motina beveik niekada neužsukdavo pas jį ir, atvykusi į Niukaslą, mieliau susitikdavo su juo neutralioje vietoje, tarkim, viešbutyje. Ji neslėpė savo nuomonės apie šiuolaikišką jo buto apstatymą, bet prieplaukoje, prieš meno galeriją, susirado viešbutį, kurio niekaip nepavadintum tradicišku; kartais juodu susitikdavo antro aukšto bare, iš kurio atsiverdavo upės vaizdas, ji gerdavo džiną su toniku ir pritariamai žvalgydavosi. Sakydavo, jai patinka, kad merginos dabar rūpinasi išvaizda, o vyrams madinga kirptis.

– Aštuntame dešimtmetyje, – pasakė ji Skotui, – tavo tėvas atrodė klaikiai. Violetinės kliošinės kelnės ir plaukai iki pečių.

Kai ji paskambino, Skotas kaip tik ėjo iš teismo visai arti to viešbučio susitikęs su baristeriu dėl sudėtingos sukčiavimo, susijusio su PVM, bylos. Atsakovas kadaise buvo motinos klientas, todėl, išvydęs telefono ekrane motinos pavardę, Skotas pamanė, jog ji būgštauja būsianti įvelta į bylą ir skambina, kad jis ją nuramintų. Bet motina buvo neįprastai tyli, išsiblaškiusi ir be paliovos kartojo: „Norėčiau pasimatyti, mielasis. Šiandien, jei gali. Norėčiau susitikti tavo namuose.“

Beprasmiška klausti: „Dėl ko?“ Regis, ji nepajėgi jam pasakyti.

– Nesergu, mielasis, – tepasakė, – dėl to nesirūpink. Aš sveika.

Jis anksti išėjo iš kontoros – tai niekada nebūdavo lengva – ir sparčiai nužingsniavo palei upę į vakarus, nuo tilto per Tainą pasuko į šalį, užkopė į kalvą tarp senų namų ir naujų įstaigų kvartalų ir atsidūrė Klaveringo pastate, kuriame prieš porą metų už lupikišką, motinos nuomone, kainą nusipirko vieno miegamojo butelį. Pro jo langą buvo matyti geležinkelio pylimas, senasis pilies bokštas, tilto arkos viršus ir toli Geitshede spindintis „Šalavijas“.

Ji laukė jo vestibiulyje prie liftų. Klaveringo pastatas Viktorijos laikais buvo didžiulis fabrikas, ir architektai pasirūpino išsaugoti aštrius kampus ir gamybinę nuotaiką, atidengtas plytas, metalinius ramsčius, juodai nudažytas sijas ir daugybę griozdiškų veržlių bei varžtų, todėl atrodė, kad namo praeitis daug gyvybingesnė už dabartį.

Margareta žengė prie Skoto ir pabučiavo jį į skruostą. Buvo labai išblyškusi.

– Tu sveika, mama?

– Taip, mielasis, – tarmiškai atsakė ji, paprastai taip darydavo pavargusi. Mostelėjo lifto pusėn. – Kylam į viršų. Pasakysiu, kai liksime vieni.

Skotas pasilenkė iškviesti lifto.

– Nelaukiau tavęs, mama. Lova nepaklota…

– Nesvarbu, – tarė Margareta. – Nesvarbu.

Jis paskui motiną įžengė į liftą.

– Mama, ar negalėtum… – prabilo, bet ji atsisuko ir palietė jam krūtinę.

– Tuojau, mielasis, – nutraukė ir įsistebeilijo į plieninę lifto sieną, taigi teliko laukti.

Jo butas – vienas ilgokas kambarys medinėmis grindimis, juodi geležiniai ramsčiai; virtuvė viename gale ir mažas tamsus miegamasis kitame. Baldų, išskyrus metalinį stalą, kelias kėdes, televizorių ir pianiną „Yamaha“, kurį Margareta padovanojo Skotui dvidešimt pirmojo gimtadienio proga, beveik nebuvo. Jis buvo palikęs pakeltas žaliuzes, nenorėjo slėpti gražaus vaizdo, kelis alaus butelius ant stalo ir DVD, – verčiau jau motina nebūtų sužinojusi, kad tokį turi, – numestą ant suglamžytų didelės juodos sofos pagalvių. Bet Margareta, regis, nepastebėjo nei butelių, nei DVD įdėklo, nei bulvių traškučių trupinių ant sofos. Ji įžengė vidun, palaukė, kol Skotas uždarys duris, ir ištarė, stengdamasi kalbėti ramiai:

– Mielasis Skotai, kalbėsime apie tavo tėvą.

Skotas padėjo raktus ant virtuvės stalo.

– Tėtį.

– Taip, vaikeli, – atsiliepė Margareta ir priėjusi uždėjo rankas jam ant pečių. – Šįryt man paskambino tavo… Eimė. Eimė Rositer. Paskambino pasakyti, kad vakar vakare tavo tėvą ištiko infarktas, jis buvo nuvežtas į ligoninę ir ten mirė. Vakar vakare mirė tavo tėvas.

Skotas įsmeigė akis į ją. Gurktelėjo. Pajuto gerklėje gumulą – negi ašaros? – trukdantį kalbėti, o gal net kvėpuoti. Tėvas juos paliko, kai Skotui buvo keturiolika. Iki tol jis droviai, bet karštai dievino tėvą, ypač tomis retomis, bet brangiomis valandėlėmis, kai tėvas atsisėsdavo šalia jo prie fortepijono, klausydavosi ir žiūrėdavo, kaip jis skambina. Žinoma, Ričis niekada ilgai nesiklausydavo ir nestebėdavo iš šalies, jis negalėdavo neprisidėti, o paskui ir atimti instrumento, bet, sėdėdamas greta ant pianino kėdutės, Skotas džiūgaudavo, kaip tik gali džiūgauti paauglys – ar bent vėliau jam taip atrodė. Paskui Skotui pasidarė nepakeliama prisiminti tą džiaugsmą. Jį nustelbė sielvartas, įtūžis, tiesiog nesupratimas. Jis kelis kartus sumirksėjo, vėl gurktelėjo, ir gumulas aptirpo tiek, kad galėjo prabilti.

– Mirė, – pakartojo Skotas.

– Taip, vaikeli.

Skotas švelniai išsprūdo motinai iš rankų.

– Tau paskambino Eimė?

– Ji pasakė skambinanti, kad motinai nereikėtų, – paaiškino Margareta.

– Žavu.

– Kai pagalvoji, drąsu, – pridūrė Margareta. – Jai dar nėra dvidešimties.

Skotas žengė žingsnį atgal. Papurtė galvą.

– Vadinasi, jis mirė.

– Taip.

Skotas dirstelėjo į motiną.

– Kaip tu?

– Šią dieną prastūmiau, o iš Bernio Harisono išpešiau tai, ko man reikia, vadinasi… nenumirsiu.

Skotas apkabino motiną.

– Gaila, mama.

– Gaila? – paklausė ji. – Ko tau gaila?

– Dabar… – sunkiai prabilo jis, – niekas nepasikeis… na, jis nebegali…

– To niekada nesitikėjau, – atsiliepė Margareta. – Niekada. Aš niekada to nesitikėjau! – išrėkė.

Skotas prispaudė ją prie krūtinės. Motiną visada sunku laikyti glėbyje.

– Gerai, mama.

– Sakau tau, Skotai, aš niekada nesitikėjau, kad jis grįš pas mane.

Skotas ją paleido.

– Išgersi? – parodė mostu.

Margareta žvilgtelėjo į stalą.

– Alaus negeriu.

– Turiu brendžio, – tarė Skotas. – Nusipirkau vienam patiekalui, bet taip ir neprisiruošiau jo gaminti. Atnešiu tau brendžio.

– Ačiū, – padėkojo Margareta.

– Sėskis, mama.

Margareta lėtai nuėjo prie juodosios sofos. Paėmė DVD, nematančiomis akimis įsistebeilijo į įdėklą ir padėjo ant kavos staliuko tarp išmėtytų žurnalų ir laikraščių priedų. Paskui atsisėdo, atsilošė ant didžiulių drobinių pagalvių ir įsmeigė akis į niūrias, rūpestingai rekonstruotas gegnes. Staiga pasijuto kaip sudaužyta.