Джоанна Троллоп: Kita šeima

Iš virtuvės grįžo Skotas, nešinas buteliu alaus ir stikline rudo skysčio.

– Atleisk, – atsiprašė. – Brendžio taurių neturiu.

Ji lėtai pakreipė galvą ir žiūrėjo į sūnų. Ne toks gražus kaip Ričis, praeivės neatsigręžia, bet veidas malonesnis, nuovokesnis, o plaukai kaip tėvo. Žiūrėdama susijaudino, ir ją užplūdo graudulys, būtų pravirkusi, jei būtų verksnė. Patapšnojo per sofą.

– Gerčiau nors ir iš stiklainio, – tarė.

Skotas atsisėdo šalia ir atkišo brendį.

– Mama?

– Taip, vaikeli, – atsiliepė ji, stodamasi paimti stiklinės.

– Mama, – tarė Skotas, žiūrėdamas į tolį, – mama, kaip manai, ar važiuoti į laidotuves?

1 Barbara Castle (1910–2002) – britų politikė, leiboristė (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

2 Josh Groban (g. 1981) – JAV dainininkas ir kompozitorius.

TREČIAS SKYRIUS

Krisė pamanė, kad bažnyčia tinkamesnė vestuvėms negu laidotuvėms. „Pramogų mugės“ klubas, luošų vaikų šalpos organizacija, kurią rėmė daugybė Ričio profesijos atstovų, pasiūlė laidotuvėms gėlių, todėl kiekvienas piliorius skendėjo kreminėse, rausvose ir geltonose piramidėse. Klubo sekretorė pasakė norinti, kad Ričis jais didžiuotųsi, nes jis be galo ilgai buvo uolus jų narys ir rėmėjas, o Krisei netoptelėjo paklausti, kaip jo pasididžiavimas susijęs su gėlių puokštėmis. Prie kolonų buvo priversta rožių, lelijų ir neišvengiamų chrizantemų, kainuojančių tūkstančius svarų, rodančių geriausius ketinimus ir skonio stoką. Krisė nužvelgė savo klauptą. Bent jau jai su dukterimis Ričis nieko neprikištų.

Visos vilkėjo juodai. Siauri juodi drabužiai, aukštakulniai bateliai. Tamsina su Dile prisismeigė plaukus ant viršugalvio po elegantiškomis skrybėlaitėmis, o Eimė savuosius susirišo juodu aksominiu kaspinu. Krisė apsimovė ilgas juodas pirštinaites ir užsidengė veidą šydu. Buvo pasipuošusi dirbtiniais deimantais, į ausis įsivėrusi deimantinius auskarus. Būtų buvusi labiau patenkinta, jei taip vilkėtų supama tik kelių grakščių vazų su baltomis lelijomis.

Bažnyčia buvo sausakimša. Eidama šonine nava su mergaitėmis, Krisė jautė, kad į jas atsisuka galvos, atplūsta širdingos užuojautos banga, ir staiga pasidingojo esanti silpna ir nuoga, tai kas, kad buvo su šydu, aukštakulniais ir deimantais. Jei tiek žmonių tavęs gaili, vadinasi, tavo netektis milžiniška, ir nuo šios minties ji netikėtai pasijuto įpareigota. Ėjo šonine nava pakelta galva, dukterys iš paskos, ir tik laimingai atsidūrusi priekiniame klaupte išdrįso pakelti akis į blyškų Ričio karsto stačiakampį. Žiūrėjo žinodama, ką jis slepia, ir iš paskutiniųjų stengėsi pažaboti vaizduotę.

Didžiuodamasi pamatė, kad dukterys neverkia. Net Dilė. Klaupte už Tamsinos santūriai įsitempęs, lyg ketintų čiupti ją, jei ši palūžtų, stovėjo Robis su darbiniu kostiumu, rūpestingai prižiūrimu drabužiu. Eimė buvo nuleidusi galvą ir suraukusi kaktą, bet sausomis akimis. Krisė girdėjo, kaip išvakarėse ji kamavo fleitą iki paryčių, griežė solo kūrinius, kuriuos grodavo su Ričiu, akompanuojančiu fortepijonu. Mesiano „Juodąjį strazdą“, Debiusi, Džeikobo „Hamelno žiurkininką“. Kitos dukterys nebuvo muzikalios, nors Tamsina turėjo gražų balsą. Ričis sakydavo, kad ji dainuoja kaip jauna Nensė Sinatra.

Krisė prisivertė pažvelgti į karstą. Ant jo gulėjo smuiko rakto pavidalo baltų jazminaičių puokštė. Taip norėjo dukterys. Ji nusimovė pirštines ir padėjo ant klaupto, prie atbrailos maldaknygei prilaikyti. Paskui paėmė pamaldų aprašą, ir deimantai ant kairės rankos, nutvieksti saulės, įspindusios pro rytinį langą, sužaižaravo vaivorykštės spalvomis.

Bažnyčios gale, veikiau kairėje negu dešinėje pusėje, prispaustas prie motinos stovėjo Skotas. Jis negalėjo patikėti, kad bažnyčia pilnutėlė, kad parapijiečiai tokie prašmatnūs ir tik vargais negalais slopina puikybę. Juodu atvyko per anksti ir susijaudinę laukė lauke ant žvyruoto tako, stengdamiesi neklausinėti vienas kito, kaip jaučiasi ar kaip elgtis, susidūrus akis į akį su kita Ričio šeima.

Margareta dvejojo, važiuoti ar ne. Ji norėjo, troško. Skotas tai matė, bet nuogąstavo, kad tokiomis aplinkybėmis pirmykščiai jausmai nesukiltų ir nepaverstų gedulingo ritualo riaušėmis. „Aš noriu prisiminti jį tokį, koks buvo, – pasakė Margareta. – Noriu su juo atsisveikinti“, – pridūrė po kelių minučių.

Galop vietoj jos nusprendė Skotas. Jis nemėgo nei reikalauti, nei įtikinėti, bet jam dingtelėjo, kad jei motina nevažiuos į laidotuves, jos apgailestavimas ir graužatis tykiai ir pragaištingai įsiskverbs į jųdviejų ateitį, todėl pareiškė tonu, kokiu kalbėdavo su klientais, reikalaujančiais nesuderinamų dalykų: „Važiuosime.“

– Negalime, – tarė Margareta. Ji sėdėjo svetainės krėsle su drimba Dosonu ant kelių. – Negaliu ten būti su jomis.

– Gali, – atkirto Skotas ir atkimšo butelį vyno sau ir jai padrąsinti. – Gali. Turi.

– Bet…

– Mes važiuojam, – nukirto Skotas.

– Bet…

– Sėsim į traukinį anksti rytą, atbūsim laidotuves ir per pietus jau būsime namie.

Margareta palietė Dosono galvą. Šis taip priplojo mažutes ausis prie galvos, kad atrodė, jog apskritai jų neturi, kad yra milžiniškų kailinių rupūžių rūšies tepešius atstovas.

– Ačiū, vaikeli, – tarė Margareta.

Ir štai jie čia, Margareta juodais drabužiais, jis geriausiu tamsiu darbiniu kostiumu, plaukų geliu susitepęs plaukus, su vienspalviu kaklaraiščiu ir nesmagiai drėgnais delnais, Šiaurės Londono bažnyčioje, prisigrūdusioje pramogų verslo atstovų, žiūri į šviesios medienos karstą žalvarinėmis rankenomis – jame guli tėvas. Skotui toptelėjo, kad jis, vienintelis sūnus, ir motina, jo tėvo žmona, turi daugiau teisių, prigimtinių teisių, būti čia už visus kitus. Ne pirmą kartą prabudo pirmykštis jo atkaklumas. Taip nutiko ir prieš kelias dienas, kai vietos spaudoje pasirodė pranešimas apie Ričio mirtį, o Margaretą jos biure aplankė netašytas žurnalistas, per jaunas, kad suprastų Ričio Rositerio reikšmę; šis ir paskatino jį narsiai paskambinti įstaigos telefonu į Haigeitą ir pranešti prieštaravimų nepakenčiančiu tonu, kad su motina atvažiuosiąs į Ričio laidotuves. Skotas buvo pasiruošęs kalbėti su Krise ar viena merginų, kurios, tik pamanykit, jo įseserės, bet atsiliepė atsakiklis, ir jaunas sutrikęs balsas – ne Krisės – paprašė pasisakyti, kas jis, palikti žinutę ir telefono numerį. „Kalba Skotas Rositeris, – tarė Skotas. – Skambinu pranešti, kad penktadienį su motina atvažiuosime į pamaldas ir iškart po laidotuvių grįšime į Šiaurę.“

Jis patylėjo svarstydamas, kaip baigti pranešimą. Gal pasakyti: „Manau, turėtumėt žinoti?“ Galų gale nepasakė nieko, paprasčiausiai padėjo ragelį jausdamas, kad reikalą tvarkyti pradėjo geriau, negu užbaigė. Papasakojo Margaretai, ką padaręs, o ji atsiliepė: „Ką gi, vaikeli, taip geriau“, ir jis truputį užsigavo, kad jo nepagyrė. Bet traukinyje Margareta jam atsidėkojo. Ji pakėlė akis nuo geležinkelietiško kartoninio puodelio su arbata, į kurią pasipiktinusi spoksojo, ir tarė: „Negalėčiau važiuoti viena, Skotai. Ir negalėčiau važiuoti, jei jos nežinotų.“

Dabar jis žiūrėjo į motiną. Stambi, bet jis daug aukštesnis už ją, aukštesnis ir už tėvą. Dievas žino, ką ji mąsto, nutaisiusi tokią ryžtingą miną. Ji mylėjo tėvą taip, kaip, neabejoja Skotas, jis pats dar nieko nemylėjo, taip, kad kai tėvas ją paliko, visi kiti vyrai jai nublanko. Juodu susipažino Nort Šildso pradinėje mokykloje, ir visą vaikystę abudu lydėjo žuvys, laivai ir įnirtinga ištikimybė Nort Tainsaidui. Susituokė 1963 metais, kai tėvui buvo dvidešimt dveji, per didžiuosius šalčius: tuomet senajam keltui „Nortumbrietis“ teko vingiuoti per Tainą tarp milžiniškų ledo lyčių. Vestuvių dieną mėgėjų darytoje nuotraukoje abu stovi suspaudę vienas kitam ranką, jis – itališku kostiumu, ji, akivaizdžiai sušalusi į ragą, – mini suknele, paltu ir baltais aulinukais, ir žiūri į Saut Šildso gyventojus, plūstančius iš kelto, namų šeimininkes, laivų statyklos darbininkus, skudurininkus su vežimėliais ir aludarius su ratukais; ir nė vienas tų žmonių nematė jaunavedžių poros, vienišos savo didžio nuotykio pakraštyje, stebinčios juos piktame vėjyje.