Джоанна Троллоп - Kita šeima

Ko gero, dabar reikia nusimauti. Kad ir kaip skubėjo paneigti, Skotas buvo skaudžiai teisus, užsimindamas, kad jos širdyje it naktinė lempelė anglių kasykloje tebežibėjo vilties kibirkštėlė Ričį sugrįšiant. Ji neturėjo nė mažiausios priežasties, nebuvo gavusi nė menkiausio ženklo, kad Ričis turi tokių ketinimų… tiesa, jis taip su ja ir neišsiskyrė. Iš pradžių apie tai jie kalbėjo, ji gavo kelis laiškus iš advokatų dėl turto vertės nustatymo, bet ji, nors neprieštaravo, iš kailio nesinėrė. Pamažu skyrybų reikalai buvo palikti likimo valiai. Ričis susilaukė dukros, paskui antros, Margareta laukė, jos nuomone, neišvengiamo prašymo skirtis, kad jis galėtų vesti mergaičių motiną. Bet jis taip ir nepaprašė. Gimė trečioji dukra, bet jis vis tiek nepaprašė. Margareta pamažu suvokė, kad turbūt niekada nepaprašys, ir jai nušvito spindulėlis vilties, juokinga, sakė sau, bet ir užgesti jam neleido.

Tačiau dabar jau kitaip. Ši sunki, įtempta diena nubrėžė storą juodą liniją po dvidešimt trejais spėlionių, svajonių ir vilčių metais. Trys dailios mergaitės, graži, sielvarto palaužta, pikta moteris… išvydusi jas, Margareta atėjo į protą. Būtų paguoda toliau mūvėti sutuoktuvinį žiedą. Ji galėtų save įtikinti, kad pagal įstatymą turi teisę. Bet Ričis, kurį ji šiandien palaidojo, priklausė nebe jai, o šeimai Londone, reikia tai pripažinti. Margaretos nuomone, ką nors pripažinęs, turi su tuo iškart susitaikyti. Viskas baigta. Ji dešine ranka suėmė vestuvinį žiedą, sunkiai nutraukė per bevardžio piršto krumplius ir ryžtingai įdėjo į porcelianinę lėkštę.

KETVIRTAS SKYRIUS

Markas Levertonas beveik negalvodamas pasekė tėvo pėdomis ir pasirinko šeimos verslą. Senelis, Manis Levertonas, pradėjo advokato praktiką – juridinis testamentų patvirtinimas – kuklioje kontoroje rytiniame Vest End Leino gatvės gale netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Ilgainiui prie jo prisidėjo brolis, sūnėnas, paskui jo paties sūnus Fransis, o kukli kontora nusidriekė Vest End Leinu, prarijo Finčlio gatvės kampą ir virto raudonų plytų pastatu su gražiu, bet santūriu baltu portalu; dabar firmoje konsultuojama civilinės partnerystės ir paveldimo turto mokesčio planavimo klausimais. Priimamajame kabo nespalvota Manio nuotrauka, jis trijų dalių kostiumu, iš kišenėlės kyšo laikrodžio grandinėlė. Kabinetuose viršuje dirba dvylika dalininkų, devyni iš jų – Levertonai. Markas, paauglystėje vangiai manęs, kad galbūt galėtų kūrybingai darbuotis žiniasklaidoje, iš mokyklos, ryžtingos šeimos skatinamas, vienu gaistu atsidūrė teisės fakultete ir dabar turėjo savo kabinetą, įspraustą tarp dviejų pusbrolių. Be kitų daiktų, čia buvo didelis šiuolaikiškas rašomasis stalas, papuoštas žmonos ir dviejų sūnelių fotografija; džiaugėsi, jog turi šeimą, bet ir šiuo atveju neprisiminė, kad būtų dėl jos dėjęs didžiules pastangas.

Tėvas, Fransis, iškart nusprendė, kad Markas imsis teisės srities, kuria firma labiausiai domėjosi iš pradžių: testamentų patvirtinimo. Vaikinas, nors ne garbėtroška, bet užtektinai protingas ir kruopštus, be to, malonaus būdo, bus neįkainojamas tarp kivirčnių klientų. Marko nepiktins smulkmeniškumas, riksmai ar kartojimasis. Markas sugebės įtikinti ir nuraminti, pernelyg neįsijausdamas į priežastis ar žmones. Fransio nuomone, Markas labiausiai tinka darbui su besiriejančiais giminaičiais ir nedarniomis šeimomis.

– Pasakyk jiems, kad nieko nesitikėtų, – patarė Fransis Markui, šiam pradėjus dirbti Levertonų firmoje. – Tai auksinė taisyklė, ypač dėl paveldimo turto. Nieko nesitikėti.

Jis pacitavo Markui Andru Karnegį. Tą citatą, vadinamą „Karnegio spėjimu“, rūpestingai išgraviruotą varinėje plokštėje, Markas įrėmino ir pasikabino kabinete ant sienos: „Tėvai, paliekantys sūnui milžiniškus turtus, paprastai užslopina jo gabumus, troškimus ir paskatina gyventi anaiptol ne taip naudingai ir garbingai, nei jis būtų gyvenęs priešingu atveju.“

Marko tėvas Fransis tikėjo Andru Karnegiu.

– Pelnyti vardą sunku, – tarė jis Markui. – Taip ir turi būti. Jei nebus sunku, nejausi jokio pasitenkinimo. Turi skambinti žmonėms, kurie nenori su tavim kalbėtis. Turi dirbti, nors esi pagiringas ir tau mirtinai nuobodu. Darbas duoda daugiau negu pinigai – prisimink tai, kalbėdamasis su žmonėmis, kurie niaujasi dėl kelių tūkstančių svarų.

Markas neužmiršo. Be to, jis įsiminė kadaise skaityto mokslinio darbo apie laimę išvadas, teigiančias, kad masajų piemuo ir žmonės iš 400 turtingiausių amerikiečių sąrašo laimingi vienodai. Jis prisiminė tai, kai Ričis Rositeris – Marko motina juo beprotiškai žavėjosi – nei iš šio, nei iš to užsigeidė su juo susitikti ir nedviprasmiškai pareiškė, kad testamentas, kurį dabar sudarys, anuliuoja visus ankstesnius jo ar jo su ponia Rositer sudarytus testamentus. Markas manė, kad Ričis Rositeris nepasižymi kruopštumu, jei kalbama ne apie muziką, bet šį kartą Rositeris aiškiai žinojo, ko nori, ir buvo pasiruošęs. Testamentas buvo sudarytas taip, kaip jis reikalavo. Rositeris atėjo į kontorą jo pasirašyti, o paskui dokumentas su dvidešimties metų muziko archyvu buvo padėtas saugoti – „Dešimtmečių nereikės, Markai“, – iki Ričio mirties.

Praėjo tik metai, ir jis nebegyvas. Staiga, netikėtai mirė nuo infarkto, pasak gandų, turėjęs paveldimą polinkį. Ričiui Rositeriui mirus, jo archyvas buvo atidarytas, ir Markas Levertonas darbo kalendoriuje trečiadienį vienuoliktą valandą pasižymėjo susitikimą su Ričio Rositerio našle.

Tamsina pareiškė eisianti su motina pas poną Levertoną.

Krisė apžvelgė stalą. Vargu ar įmanoma jį pavadinti pusryčių stalu, nes bendro patiekalo nebuvo, visos valgė (ir gėrė) skirtingą maistą, tarp jų ir tokį, koks paprastai per pusryčius nevalgomas, įrodymas – picos plutos Eimės lėkštėje.

– Aš tikėjausi, kad eisite visos, – tarė Krisė.

– Pas advokatą? – paklausė Eimė, lyg motina būtų pasiūliusi apsilankyti skerdykloje.

– Tiesą sakant, aš šiek tiek užsiėmusi… – tarė Dilė.

Krisė palinko į priekį.

– Turėtume tai padaryti drauge. Visus darbus, susijusius su tėčiu, turėtume atlikti drauge.

Ant stalo prie banano žievės gulėjo Dilės mobilusis. Jinai ėmė jį sukioti.

– Tiesą sakant…

– Ji eina į pasimatymą su Kregu, – paskelbė Eimė visam stalui.

– Iki vakaro dar daug laiko, – pareiškė Tamsina.

Eimė irgi palinko virš stalo.

– Bet iki vakaro reikia šitiek nuveikti, – apsimesdama, kad trūksta oro, pražiopčiojo Eimė. – Tiesa, Dile? Depiliacija, plaukų tiesinimas…

Dilė griebė banano žievę ir metė į seserį.

– Užsikišk!

Eimė išsilenkė.

– Šiuose namuose taip nekalbama…

Banano žievė atsitrenkė į sieną ir nuslydusi glebiai įstrigo radiatoriuje.

– Užsičiaupkit! – suriko Krisė.

Visos sužiuro į ją.

– Ilgai netruksim, – tarė Krisė. – Čia tik formalumas. Tiksliai žinau, kas parašyta testamente, nes tėtis jį sudarė kartu su manim. Bet būtų malonu visoms keturioms nueiti pas poną Levertoną, kad jis pats pasakytų, nors ir žinau ką.

Eimė pasimuistė.

– Kodėl?

– Nes tai tarsi ceremonija, – atsakė Krisė. – Oficialus ritualas, kurį atliksime kartu dėl tėčio.

Dilė čiupo telefoną ir įdėmiai į jį žiūrėjo.

– Atleisk, mama.

– Tu apgailėtina, – pareiškė Tamsina.

– Aš negaliu, – atkirto Dilė, ir jos veidą su telefonu kaip užuolaida uždengė plaukai. – Daugiau nebegaliu.

– Paprastai tu visur nori dalyvauti, – tarė Krisė.