Джоанна Троллоп: Kita šeima

– Jos žinojo, – prikišo Eimė. – Kodėl aš nežinojau?

– Nežinau, – atsakė Krisė. – Tu neklausei. Gaila. Reikėjo tau pasakyti. Reikėjo visoms apie tai pasikalbėti su tėčiu. Kai jis dar buvo gyvas. Deja, jau per vėlu.

Eimė šonu įslinko į kambarėlį, atsisėdo ant stalo krašto ir ėmė pešioti plaukų sruogas.

– O tu norėjai?

– Ko norėjau?

– Ar tu norėjai ištekėti už tėčio?

Krisė atsiduso.

– O taip.

– Tai kodėl jo nepaprašei?

– Eime, – atkirto Krisė, – jau sakiau tau, kad dabar apie tai negaliu kalbėti. Stengiuosi apsiprasti su mintimi, kad pagal įstatymą esu sugyventinė, taigi neturiu teisės į ištekėjusiai moteriai taikomas mokestines lengvatas, ir to pakanka. Dabar man to per akis.

– Vadinasi, aš neteisėta.

Krisė nė nepažvelgė į ją.

– Nevaidink melodramos. Dabar niekas nebevartoja šio žodžio. Tu buvai laukiama, dievinama ir žinai, kas yra abu tavo tėvai, daugelis žmonių negali tuo pasigirti. Visuomenė ir teisė dažnai neskuba prisitaikyti prie žmonių elgesio.

– O tau nesvarbu? – paklausė Eimė kuokšto plaukų.

Krisė ištiesė ranką ir suėmė seno Ričio megztinio kraštą.

– Mieloji, šiuo metu man svarbu tiek daug dalykų, kad kartais atrodo, jog pražūsiu.

– Nedrįsk, – staiga išpoškino Eimė.

– Nepražūsiu. Negaliu. Tiek daug… – ji nutilo. Paleido megztinį ir brūkštelėjo ranka per akis. – Reikia apsiprasti su daugybe dalykų, Eime. Su daugybe skirtingų dalykų, ne tokių, kaip maniau, tikėjau… – ji vėl nutilo.

Eimė užsimetė plaukus ant pečių.

– Fortepijonas, – pareiškė.

Krisė įsmeigė akis į klaviatūrą.

– Tai buvo jo balsas, – pasakė ji. – Fortepijonas iš tikrųjų buvo viskas, jo sceninis pseudonimas, jo nuomonė apie save, jo esatis. Negaliu patikėti, kad jis taip pasielgė, negaliu patikėti, kad jis užsigeidė tai padaryti ir nepasakė man, paliko, kad pati va šitaip sužinočiau… kad pati sužinočiau. Per vėlu, kaip ir visa kita. Tik šukes renku. – Ji dirstelėjo į Eimę ir vėl ištiesė ranką, šį kartą, kad paimtų Eimei už plaštakos. – Atleisk, mieloji. Neturėčiau šitaip su tavim kalbėti. Neturėčiau šitaip galvoti. Taip nesąžininga. Nei tau, nei man. Tikras trečios valandos ryto mąstymas. Atsiprašau. Labai atsiprašau.

– Gal jai jo nereikės… – iš lėto ištarė Eimė.

– Ką?

– Gal jai nereikės fortepijono, – sutratėjo Eimė, – galbūt ji irgi ant jo pyksta.

Krisė vėl atsiduso.

– Tiesą sakant, nenoriu nieko žinoti. Man nerūpi, ką ji jaučia, nenoriu apie ją galvoti.

– Gerai, – atsiliepė Eimė, ištraukė plaštaką ir sunėrė rankas ant krūtinės. – Gerai. Bet aš pykstu.

Krisė nudūrė akis į klaviatūrą.

– Tu klausai? – reikliai paklausė Eimė.

– Be abejo…

– Aš pykstu, – Eimė vos nerėkė. – Pykstu ant tavęs, o dar labiau ant jo. Kaip jis galėjo? Kodėl elgėsi su manim kaip su mažu vaiku, kodėl judu abu apsimetinėjot ir manėt, kad manęs tai nepaveiks? Ką jūs galvojot?

– Ko gero, mes apskritai negalvojom…

– Kaip tu drįsai, – Eimė jau nebe rėkė, o beveik kuždėjo. – Kaip tu drįsai? Kaip jis drįso?

– Ką gi, dabar už tai moku, gal tau bent šiokia tokia paguoda, – lėtai ištarė Krisė. – Juk moku? Jokių pajamų iš tėčio, paveldimo turto mokestis, visos lėšos įšaldytos iki testamento patvirtinimo…

– Kalbame ne apie tave.

– Ne, – pripažino Krisė. – Atleisk. Atleisk, mieloji. Tiesiog…

– Kalbame apie mane, – neatlyžo Eimė. – Ir Tamsiną, ir Dilę. Ir jį.

– Tėtį?

– Ne, – atsiduso Eimė. – Ne. Ne tėtį. Ne apie tave ir ne apie tėtį. Ne apie tėvus. Apie vaikus, tiesa? Mūsų trejetą ir jį. Niukasle. – Ji pasilenkė į priekį. – Juk taip? – sušnypštė motinai.

PENKTAS SKYRIUS

-Kur jį pastatysi? – paklausė Skotas.

Margareta stovėjo prie sofos iškišame svetainės lange ir žiūrėjo į jūrą anapus banguojančios Persio Sodų gatvės žolės. Šiandien jūra niūri, nors dangus mėlynas, niūri ir žvilgi, o iš tokio atstumo rami, tik mirguliuoja. Keli dideli Šiaurės jūros kirai maklinėjo žolėje, o pro šalį lėtai sliūkino senis su lazda vienoje rankoje ir plastikiniu maišeliu kitoje. Be jų, niekur jokio gyvybės ženklo, nei žmonių, nei laivų. Dosonas, išsitiesęs ant sofos atlošo, miegojo padaro, kuris žino, kad nėra dėl ko būdrauti, miegu.

– Ką pastatysiu? – išsiblaškiusi paklausė Margareta.

Ji buvo šiek tiek įsisvajojusi. Visą savaitgalį tokia, pamanė Skotas, išsiblaškiusi ir keista, o ant kairės rankos bevardžio piršto vietoj vestuvinio žiedo tik griovelis. Jis paklausė, kur žiedas, o motina pažvelgė į ranką, lyg su ja tai niekaip nebūtų susiję, ir atsakė: „Et, niekai, vaikeli. Atėjo laikas. Laikas jį nusimauti.“

– Kur pastatysi fortepijoną? – garsiai pakartojo Skotas.

Margareta neskubėdama pasisuko. Ji apžiūrėjo kambarį, sofą ir krėslus, užtiestus drobe, darbininkų profsąjungos narių išmarginta bijūnais, į skirtingus stalus ir lempas, į žalvarinius židinio įrankius, kabančius ant mažiuko trikojo, į spintelę stiklinėmis durelėmis, pilną porcelianinių statulėlių, kurias kadaise rinko, įsisvajojusių piemenaičių, užsirėmusių ant vaizdingų kelmų, apsukrių berniūkščių, žaidžiančių su spanieliais.

– Čia vietos nėra, – pripažino ji.

Skotas atsiduso.

– Bus, jei perstumdysi baldus.

Margareta mostelėjo ranka.

– Jis viską nustelbs…

Skotas susikišo rankas į džinsų kišenes, susikūprino ir ėmė apžiūrinėti sportbačių nosis. Vargais negalais suskaičiavo iki dvidešimties. Norėjo griežtai pareikšti – atgauti steinvėjų svarbu ne tik dėl to, kad jis rodo, jog tėvas vis dėlto jų nepamiršo, bet ir todėl, kad jis, Skotas, juo skambins. Ir jeigu skambins motinos svetainėje, ji galbūt pagaliau prisimins, kad jis, Skotas, moka skambinti. Gana gerai. Gal jinai liausis įrodinėti, kad Ričis buvo vienintelis toks, kad niekas taip nemoka skambinti, kad Skotas, deja, nepaveldėjo nei jo talento, nei jo išvaizdos. Vargu ar motina žino, kad jis tebeskambina, ar prisimena, jog Niukaslo bute už juodosios sofos stovi pianinas „Yamaha“, ir Skotas ne tik dažnai juo skambina, bet skambina draugams, o draugai sako, kad skambina jis stebuklingai ir neturėtų muzikos atsižadėti. Skotas suprato, kad skambina nestebuklingai. Jis nesiekė, kad motina pasakytų, jog jis skambina stebuklingai: tenorėjo, kad pripažintų – jis gali skambinti, kad domėtųsi jo skambinimu. Jis norėjo, kad tėvo steinvėjus stovėtų motinos svetainėje, ir kartais, kokį nors sunkų savaitgalį, juodu galėtų bendrauti, ko gero, sėkmingiau, be žodžių. Jis norėjo skambinti jai tėvo fortepijonu, kad jie, nors ir sunkiai suvokiamai, vėl būtų šeima.

Margareta atsisuko.

– Ir dar dainos, – tarė motina, jomis susidomėjusi labiau negu fortepijonu.

– Taip, – sutiko Skotas.

– Nuostabus palikimas, – tarė Margareta. – Nuostabu, kad jis mums paliko dainas. Ir jos šio bei to vertos, patikėk manim. Autoriaus teisės tau bus labai naudingos. Gal net išsikraustysi iš buto į namą su sodu.

Skotas mindžikavo.

– Gal jos svarbesnės tau negu man, – nedrąsiai ištarė.

Margareta vėl paskendo prisiminimuose.

– Man jos reiškia labai daug.

– Mama…

– „Vykis svajonę“, – ištarė Margareta, jo nesiklausydama. – „Pažvelk į mano pusę“. „Mėnesiena ir atmintis“. „Dviese, trise, vienas“. Šią parašė, kai gimei. Parašė, nes negalėjau eiti į jo koncertą, tu niekaip neužmigai, o aš buvau apkvaišusi iš nuovargio. Jis buvo nepatenkintas, kad nėjau. Jis norėdavo, kad būčiau koncerte, kad paskui pasakyčiau jam, kas ir kaip. Jis kliovėsi mano nuomone.