Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Aha, – atsiliepė Skotas.

Jis šiek tiek sumišo, lyg būtų tėvų artumo, nieku gyvu neskirto prašalaičių akims, liudytojas. Norėjo šeimyniško gyvenimo patvirtinimo, bet tai visai kas kita, negu klausytis apie motinos ir tėvo meilės istorijos įrodymus. Tiesą sakant, tėvo muzika buvo ne jo skonio, o nuo atskleistų biografijos paslapčių jam darėsi nesmagu. Iš pradžių buvo priblokštas, sužinojęs, kad jam paliktos ankstyvosios Ričio Rositerio dainos, bet kai suvokė, koks tikrasis jų pobūdis, pagarbų dėkingumą pakeitė nemalonus jausmas, kad šios dažnai virpulingai jausmingos dainos skirtos ne jam, juo labiau jei jos grįstos Ričio gyvenimu su motina. Kurį laiką svarstė, ar toks jautrumas, sulaukus trisdešimt septynerių, nėra apgailėtinos nebrandos požymis, ir nusprendė, kad net jei ir yra, jam nemalonu, ir apsimetinėti jis negali. Dainos duoda pelno, bet pinigų jis neims. Jam iš tėvo reikėjo ne pinigų, o dabar aiškiai per vėlu gauti, ko jam iš tikrųjų reikėjo.

– Klausyk, – tarė jis Margaretai, – aš šitiek metų, nuo tada, kai man buvo keturiolika, stengiausi tavim rūpintis, nes tėčio su mumis nebuvo, taigi negaliu staiga nei iš šio, nei iš to sutikti, kad jis – didžiausias romantinis herojus, mat pasimirė.

Margareta žiūrėjo į jį. Nusišypsojo.

– Žinoma, negali, vaikeli, – atsiliepė ji.

– Mama, – paklausė Skotas, – mama, kas tau darosi?

– Nieko.

– Netiesa. Tu išsiblaškiusi ir svajinga…

– Man palengvėjo, – tarė Margareta.

– Palengvėjo?

– O taip. – Ji vėl nusišypsojo sūnui. – Man be galo palengvėjo, kad mums šitai palikta. Beveik nedrįsau tikėtis, kad jis mūsų nepamiršo. Būdavo mėnesių, metų, kai neabejodavau, kad pamiršo, o paskui tardavau sau, juk neprašo skyrybų, net vaikų susilaukęs, neprašo, ir pajusdavau, kaip vėl sužimba viltis. Grįžau iš laidotuvių galvodama, kad pagaliau nebereikės viltis, viltis ir dvejoti, niekada nebūti tikrai, o paskui nutinka štai kas. Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Man nė į galvą neatėjo, nė akimirką. Įsivaizduodavau tūkstančius kvailiausių dalykų, tik ne tokį. Jis mus prisiminė. Prisiminė būdamas sveikas, manydamas, kad jam prieš akis dar daug metų, galvojo apie tave ir mane, ir nuėjo pas advokatą pasirūpinti, kad mes žinotume – jis galvojo apie mus. Nuo to žinojimo man ir palengvėjo. Man nereikia to fortepijono, man nieko nereikia. Norėjau tik žinoti. O dabar žinau.

Skotas priėjo prie sofos, atsisėdo gale ir ištiesęs ranką palietė tvirtą storakailį Dosono šoną.

– Dėl to aš irgi džiaugiuosi, – beveik droviai ištarė. – Tikrai. Tiesiog… matai, man atrodo, kad dainyną jis turėjo palikti ne man.

– Tau jos pernelyg saldžios, – tarė Margareta. – Žmonės apie meilę dabar galvoja kitaip, tiesa? Gaila. Buvo nuostabu taip atsiduoti aistrai. Bet jūs dabar elgiatės kitaip, ne taip reiškiate jausmus, Tiesa, jausmai tie patys, pasikeitė tik jų raiška.

– Taip, – sutiko Skotas. Jis sukišo pirštus į Dosono kailį, pajuto, kaip iš gilumos kyla murkimas, ir įsistebeilijo į katino nagus, nejučiomis tai išleidžiamus, tai įtraukiamus: instinktyvi reakcija, visai kaip Skoto į tėvo dainas. – Mama…

– Taip, vaikeli.

– Tai kodėl nepasiimi dainyno? – paklausė Skotas. – Tos dainos tau tiek daug reiškia, žinai jų istoriją… – Jis nutilo. Nedrįso pažvelgti į motiną.

– Taip, – sutiko Margareta. – Taip.

Ji priėjo ir atsisėdo kitame sofos gale, tiesi kaip paprastai, rankas glebiai sunėrusi ant kelių.

– Žinai ką, – tarė, – o jei pasiimčiau dainyną ir autoriaus honorarą, o tu – fortepijoną?

– Tu rimtai?

– O kodėl ne?

– Mama, – tarė Skotas, – dvidešimt du tūkstančius svarų kainuojantis steinvėjus greta švediškos „Ikea“ sofos…

– Tai kas?

– Tau nekliūtų?

– Nė kiek.

Skotas pabučiavo motiną į skruostą.

– Ačiū, – tarė jis. – Ačiū tau.

– Nėra už ką, vaikeli.

– Taigi, viso labo kažkoks steinvėjus.

– Žinoma, tai puikus instrumentas, – tarė Margareta, nežiūrėdama į jį, – ir Ričis jį labai brangino, bet jis man primena šiokius tokius sunkumus.

– Kokius?

Ji dirstelėjo į jį.

– Teko jį pirkti išsimokėtinai. Kitaip anuo metu neišgalėjom. O nuolatinį darbą turėjau tik aš. Teko daug ko atsisakyti, kad sumokėtume už fortepijoną.

– Suprantu, – tarė Skotas.

Dirstelėjo į jos kairę ranką be vestuvinio žiedo.

– Vėl užsimausi?

– Ne, – atsakė ji. Nė nežvilgtelėjo į ranką. – Ne, vaikeli. Nėra reikalo.

Sekmadienio vakarą, grįžus iš Tainmuto, jam visada būdavo nesmagu. Margaretos namuose gyvenimo ritmas buvo kitoks, netoliese jūra, pietūs Didžiajame viešbutyje, dažnai pernelyg gausūs, tokių patiekalų jis paprastai nevalgydavo, todėl Niukasle sutrikdavo, lyg būtų grįžęs iš Mongolijos. Anksčiau susitikdavo su draugais, net nueidavo į kiną, bet malonumas būdavo menkas, nes Skotas pernelyg skaudžiai jausdavo, kad tai netikra. Pastaruoju metu jis maklinėdavo po kambarį, padrikai mėgindamas šį bei tą sutvarkyti naujos darbo savaitės garbei, surinkdavo nešvarius puodelius, lėkštes ir stiklines, paklodavo lovą (kuriam galui, juk tuojau vėl guls?), paieškodavo švarių marškinių rytojui, nuvalydavo juoduosius batus po ranka pakliuvusiu rankšluosčiu. Draugai, turintys sugyventines, romiai skųsdavosi neišvengiamais sekmadienio vakaro namų reikalais, ir nors Skotas ne kartą prisimindavo buvusias meilužes, skaudžiai ilgėdamasis, vis dėlto džiaugdavosi, kad gali vienas klaidžioti po šį keistą gyvenimo ruožą tarp poilsio ir darbo.

Antra vertus, šis vakaras buvo kitoks. Šį vakarą reikėjo ne tik pagalvoti, kaip perstatyti baldus, bet juos ir pastumdyti. Juodoji sofa, po kuria liko storas dulkių ir trupinių sluoksnis, atsidūrė prie virtuvės, kavos staliukas irgi, taip prie lango atsirado vietos puikiajam steinvėjui. Pianiną „Yamaha“ įbruks į miegamąjį, ant jo bus patogu mesti drabužius, stalą su kėdėmis (metalas, gražu pažiūrėti, nepatogu sėdėti) pastatys prie sienos prieš sofą, nesvarbu, kad baldus sugrūs, užtat paskui, ateityje, jis įžengs pro duris ir per visą kambarį žvelgs į nuostabų tiltą per Tainą, o prie lango švytės, žvilgės ir skleis savo ir tėvo garsus steinvėjus. Bent kartą sekmadienio vakaras buvo naudingas, ir Skotas, pagautas įkvėpimo, ne tik viską perstumdė, bet ir išplovė grindis, išmetė per daugelį mėnesių susikaupusius senus laikraščius, žurnalus ir išdulkino sofos pagalvėles. Pastangos atsipirko, dabar butas buvo labai mielas, ir patenkintas Skotas neišmintingai pamanė, jog nuo šiol gyvenimas bus kitoks, įgis naują, svarbų, kol kas miglotą matmenį.

Prie laukujų durų jis išrikiavo virtinę juodų išsipūtusių šiukšlių maišų, rytą išmes, ir švilpaudamas nudrožė praustis po dušu. Išsimaudęs ir apsijuosęs rankšluosčiu, jis išgrandė iš kamščių ir dušo padėklo keistų pilkų elastingų maurų pleištus, nešykštėdamas kliūstelėjo į unitazą chlorkalkių ir tualetiniu popieriumi nušveitė veidrodžius. Švilpavo ir taškė vandenį, todėl kai pagaliau išgirdęs telefono skambutį išlėkė iš vonios ir sugriebė ragelį, jau buvo įsijungęs balso paštas.

– Alio, – atsiliepė Skotas.

– Labas, – atsakė jo paties balsas. – Čia Skotas…

– Alio! – pakartojo Skotas, perrėkdamas balso paštą. – Alio?! Čia aš. Aš namie.

Stojo tyla.

– Čia aš, – pakartojo Skotas. – Kas kalba?

– Eimė, – atsakė Eimė.

– Eimė…

– Taip, – atsiliepė Eimė. – Žinai, kokia.