Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Aš jų nepalaikau, – nenusileido Eimė. – Ir jie nieko nepasiėmė.

Tamsina trenkė plaštakomis per stalą.

– Kieno tu pusėje? – beveik suriko ji.

Eimė vėl atsikando sūrio su trapučiu.

– Visų, – atsakė.

3 Duffy (g. 1984) – Velso dainininkė ir kompozitorė.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Sju sėdėjo ant Krisės lovos krašto, žiūrėdama į spintų virtinę kambario gale. Ant antklodės netvirtai stovėjo padėklas su draugės atneštais užkandžiais – didelės žalios alyvuogės, mažas saliamo gabalėlis, aptrauktas tinkleliu, butelis sauso baltojo vyno, dvi taurės, lėkštės ir peilis. Durys į vonios kambarį buvo uždarytos. Už jų velnias žino ką darė Krisė. Sju sukryžiavo kojas ir atsilošė, remdamasi rankomis. Prieš kelias dienas Krisė pasakė, kad neįstengs viena išrūšiuoti Ričio drabužių, ir Sju atsiliepė: „Nesirūpink, aš ateisiu, atsinešiu butelį, papuotausim.“ Atėjo, kaip buvo žadėjusi, ir sėdi viena ant Krisės lovos, o ši užsidariusi vonios kambaryje.

Sju labai lėtai apsisuko ir pažvelgė į naktinius staliukus už nugaros. Ričio pusėje – tik krūva knygų ir senamadiškas žadintuvas su kojytėmis ir metaliniu skambučiu. Krisės pusėje – knygos, keli buteliai su vandeniu, rankų kremas, nagų dildės, plaukų gumytės, užrašų knygelė, rašikliai, maža minkšta panda su raudona fetrine širdele, prisegta prie krūtinės, ir Ričio nuotrauka juoduose bambukiniuose rėmeliuose. Pasilenkęs į priekį, jis šypsosi. Vilki mėlynais marškiniais atlapu kaklu, kaip įprasta nerūpestingai nesusagstytais rankogaliais – matyti tvirti riešai, ant vieno laikrodis, ir plaštakos, bet ant pirštų žiedo nėra.

Sju žinojo, kad moterys iš galvos kraustydavosi dėl Ričio. Tūkstančius jų neapsakomai traukė rimtas tamsiaplaukis, panašus į italą. Sju taip nemanė. Jai jo grožis atrodė senoviškas, išėjęs iš mados. Jai patiko ne tokie saldūs vyrai. „Mano svajonė – prakaulus roko dievaitis, – sakydavo ji Krisei, lyg tikintų, kad nesikėsina į vyrą, kuris vis dar gauna iš gerbėjų laiškus maišais, o ne elektroniniu paštu. – Man reikia tikro nenaudėlio.“ Krisė juokdavosi. Tada buvo lengva juoktis iš minties, kad nesi susižavėjusi Ričiu Rositeriu. Ji juokdavosi, nes nė kiek neabejojo jo meile – tai buvo aiškiai matyti.

„Kaip nuostabu, – kartais sakydavo Krisė, – žiūrėti, kaip jis nuo scenos flirtuoja su trimis tūkstančiais moterų, o grįžęs už kulisų, iškart pasikeičia.“

„Tau pasisekė…“ – „Be galo pasisekė, – išmintingai pritardavo Krisė. – Be galo. Ričis – šeimos žmogus.“ – „Gal pirmiausia vis dėlto romantikas?“ – provokuodavo Sju.

Krisės veidu perbėgdavo šešėlis. Ji paliesdavo auskarus ar apyrankę, lyg rodydama, kad tai Ričio dovanos, jausmingos atnašos, ir imdavo išsisukinėti: „Nepasakyčiau…“

Sju prisitraukė padėklą ir čiupo už kakliuko butelį vyno.

– Atidarau! – sušuko.

Tyla. Ji įspraudė butelį tarp kelių ir pradėjo lupti foliją ir vielą nuo kamščio. Vonios kambario durys atsidarė.

– Atleisk, – atsiprašė Krisė.

Sju pakėlė akis.

– Verkei?

– Ne, – atsakė Krisė. – Maniau, subloguosiu, bet neverkiau.

– Tau reikia laiko.

– Galbūt, – atsakė Krisė.

Sju vikriai ištraukė kamštį, atsargiai pripylė taurę ir atkišo Krisei.

– Atidaryk duris, – tarė Sju.

Atkišusi taurę, lyg taip laikydama neišlietų, Krisė perėjo kambarį ir laisvąja ranka atidarė dviejų spintų duris dešinėje pusėje. Vienoje pusėje dviem eilėmis viena virš kitos kabėjo švarkai ir kelnės, kitoje, virš lentynų su tvarkingai sulankstytais megztiniais ir marškinėliais, – marškiniai.

– Dieve, – tarė Sju, – kaip vyrų aprangos skyrius parduotuvėje „John Lewis“.

Ji nusuko akis nuo šviesiai mėlynų lininių švarkų ir ryžtingai įbedė jas į kairės spintos apačią. Joje buvo rudi ir juodi batai, visi ant kurpalių.

– Kas viską taip sudėjo? – paklausė Sju.

Krisė stovėjo šone, lyg stovėti tiesiai prieš relikvinę būtų nepagarbu.

– Aš.

– Po perkūnais, – tarė Sju, – gal norėtum mostelėti burtų lazdele prie mano spintų? Jukinys toks, kad nieko neįmanoma įžiūrėti. Aš – netvarkos karalienė.

– Jam patiko geri drabužiai, – tarė Krisė. – Bet norėdavo, kad juos pirkčiau aš.

– Norėdavo ar leisdavo?

Krisė gurkštelėjo vyno.

– Norėdavo. Pats niekada nieko nepirkdavo. Sakydavo, kad nepasitiki savo skoniu. Mes jį praminėme ŠA, Šiaurės Anglija. Jis rodydavo man ką nors ir klausdavo: „Pernelyg ŠA?“ Atlasinius atlapus ir smailianosius batus.

– Mano namuose nėra ir nebuvo puošnesnių drabužių už marškinėlius, – tarė Sju.

– Negaliu jų liesti, – staiga beviltiškai ištarė Krisė.

Sju nuslydo nuo lovos, priėjo prie Krisės ir ją apkabino.

– Nieko nuostabaus, Krise…

– Jei aš juos paliesiu, – kalbėjo Krisė, – užuosiu jo kvapą. Paliesiu, ir kvapas pasklis. Negaliu…

– Tai nieko ir nedaryk, – tarė Sju.

– Bet turiu…

– Ne, – atsakė Sju, – nėra jokio reikalo, jeigu nenori.

– Po perkūnais, – nusikeikė Krisė, žiūrėdama į baltą kilimą. – Žiūrėk. Paliejau…

– Baltasis vynas, – ramino Sju. – Nesimatys. Sėsk ant lovos.

– Bet…

– Sėsk ant lovos.

Krisė drebėjo.

– Atėjai čia padėti man išrūšiuoti jo drabužių…

– Nesvarbu. Aš tavo draugė, o ne dėvėtų drabužių supirkėja. Sėskis ant lovos, kol nepasodinau.

Ji nukėlė ranką Krisei nuo pečių.

– Maniau, galėsiu…

– Nesvarbu, – tarė Sju. – Ritualas, reiškiantis perėjimą į kitą būseną. Repeticijų nebūna, našlystės iš anksto nepasimokysi. Uždarysiu duris.

Krisė nuslinko prie lovos ir atsisėdo savo pusėje, nusisukusi nuo spintų. Sju ryžtingai uždarė duris ir atsisėdo šalia.

– Gerk.

– Aš…

– Gerk. Didelį gurkšnį.

Krisė klusniai maktelėjo gurkšnį.

– Aš visiškai apkiautusi, – tarė ji.

– Nesistebiu.

– Nebežinau, ką manyti. Nebežinau, ką jis iš tiesų jautė. Nenutuokiu, ką mes darysime.

Sju suėmė Krisei ranką ir prikišo taurę jai prie lūpų.

– Jis turėjo užsakymų iki kitų metų gegužės, – kalbėjo Krisė. – Teko juos atšaukti. Būtų uždirbęs beveik keturiasdešimt tūkstančių. Nepatikėtum, kiek gerbėjų laiškų gavome. Ko gero, kiekviena pagyvenusi moteris iš Šiaurės Anglijos parašė negalinti patikėti, kad jis mirė. Man liko namas, šiek tiek santaupų, trys dukterys, paveldimo turto mokesčio sąskaita ir žinia, kad fortepijoną ir daugumą kūrinių jis paliko žmonėms iš ankstesnio gyvenimo, kai manęs dar nepažinojo. Ir net negaliu paklausti, ką jis, velniai griebtų, galvojo, negaliu paklausti, ar tai, ką man sakydavo, ar tai, ką dukterims sakydavo, tiesa. Aš net negaliu jo paklausti, Sju, ar jis iš tikrųjų mane mylėjo.

Sju paėmė butelį ir vėl pripylė Krisės taurę.

– Žinoma, mylėjo.

– Bet ne tiek, kad vestų.

– Meilė nebūtinai sutampa su vedybomis, – tvirtai pareiškė Sju.

Krisė vėl gurkštelėjo.

– Ten, iš kur kilęs Ričis, sutampa. Ten, iš kur kilęs Ričis, meilė turi būti garbinga. Jis nuolat man tai sakydavo. Kodėl neišsiskyrė? Nes ten, iš kur jis kilęs, jam buvo įkalta į galvą, kad skirtis sunku, kad skirtis nepadoru, kad gerbėjoms nepatiks, jei jis išsiskirs.

Sju valandėlę luktelėjo ir pasakė:

– Šitos prieštvaninės nesąmonės nereiškia, kad jis tavęs nemylėjo.