Джоанна Троллоп - Kita šeima

Ant popierių gulėjo sulankstytas kaklaraištis. Terileno kaklaraištis, tamsiai mėlynas su kaštoniniais ir kreminiais dryžiais, suglamžytas ir be etiketės. Eimė pamanė, kad šis kaklaraištis įsigytas tikrai prieš Krisę. Krisė niekada nebūtų leidusi Ričiui ryšėti kaklaraiščio, kuris nebūtų gryno šilko, prancūziškas ar itališkas. Bet šis senas, sunešiotas, pigus kaklaraištis buvo iškalbingas, ir Eimė pagarbiai pasidėjo jį šalia. Tiesą sakant, jis buvo iškalbingas ne mažiau už nuotrauką, kuri gulėjo pianino kėdutės dugne, po visais kitais daiktais, rupi nuo dulkių. Dėdama daiktus atgal į kėdutę, labai tvarkingai, paeiliui, dailiai sulankstytą kaklaraištį Eimė paguldė ant viršaus, o nuotrauką su voku įsikišo į užpakalinę džinsų kišenę. Paskui vėl išėmė, uždėjo ant kaklaraiščio, uždarė kėdutę, išėjo iš kambario, stabtelėjo, grįžo, pakėlė kėdutės sėdynę, išėmė voką, vėl įsikišo į džinsų kišenę ir greitai nusėlino laiptais į savo kambarį it įsilaužėlė, nors namie buvo viena. Įėjusi į kambarį, ji užkišo voką už Dafi plakato, čiupo skreitinuką ir prisijungė prie programos „Google Earth“.

Ji nenutuokė, kur yra Niukaslas. Kažkur šiaurėje kaip Mančesteris ar Lidsas, kalvotame pasaulyje, šis prasideda už Birmingamo ir žemėlapyje driekiasi aukštyn iki Škotijos, bet ji tiksliai nežinojo, kurioje šiaurės pusėje, gal vidury, o gal prie jūros. Todėl nustebo, palydovinėse nuotraukose išvydusi prieš akis kylant miestą, besiverčiantį iš vingiuoto Taino upės kaspino, vienoje pusėje plytėjo jūra, kitoje kilo pakrikos raukšlėtos kalvos. Slinko toliau per Tainmutą, Geitshedą, Nort Šildsą, pro tiltus ir paminklus, gatvėmis ir alėjomis, krypstančiomis upės link, jūros link, paskui susidomėjo žiniomis apie šios srities istoriją ir muziką, žlugusią pramonę ir atgijusį naktinį gyvenimą. Ji taip įsijautė, kad aiktelėjo, išgirdusi trinktelint laukujes duris, ir skubiai perjungė monitorių į „Hamleto“ citatas, kurios, nors pati deklamuodavo jas labai aistringai, puslapyje atrodė negyvos. „Ne beprotybė, ką jums sakiau, – kalbėjo Eimė, sielos akimis matydama Niukaslą, – patikrinkit“, kai į kambarį įėjo Krisė ir paklausė, ar ji nenorėtų puodelio arbatos.

Tai buvo prieš tris dienas. Nuo ketvirtadienio ji kelis kartus apžiūrėjo Niukaslą ir godžiai, įdėmiai nuotrauką, užkištą už Dafi plakato. Ričis su motina. Ričis kokiais 1942 metais, fotoateljė Nort Šildse, o gal namie, nors būti namie su skrybėlaite 1942 metais jau būtų buvę keista. Nuotraukoje beveik jokio fono, tik stalas, ant kurio sėdi Ričis, ir tiesios plonos užuolaidos klostės jiedviem su motina už nugarų, daugiau jokių baldų, nei paveikslų, nei gėlių. Tik išdidi jauna mama turbūt savo pačios siūta suknele ir kūdikis, kuris užaugs ir pats susilauks vaikų. Keturių. Tamsinos, Dilės, jos – ir Skoto. Skoto, kuris tebegyvena maždaug ten, kur Ričis užaugo, ir kuriam atiteks fortepijonas. Skoto, kuris atvažiavo į laidotuves ir keistai priminė tėtį. Skoto, kuris stovėjo šalia motinos lyg ją gindamas, bet į tris įseseres tą akimirką, kai jie susidūrė akis į akį, žiūrėjo veikiau susidomėjęs negu priešiškai. Trys tokios dienos, trys dienos Niukaslo ir tėvo, tėvo kūdikystėje ir Skoto galiausiai ją įveikė. Eimė gulėjo ant lovos, atrėmusi į pilvą vieną ispanų kalbos egzamino tekstų – Lorką, ir staiga nebeištvėrusi griebė telefoną, surinko Skoto numerį ir ėmė laukti, nustėrusi iš baimės ir jaudulio, kol jis atsilieps.

Paskui, aišku, nežinojo, ką sakyti. Kai jis paklausė, kodėl ji paskambino, neįstengė nieko paaiškinti. Jis kalbėjo laisvai, nors buvo įtemptų akimirkų, ir ji suvokė norinti, kad jis kalbėtų, kad šnekintų ją ir mokytų, patartų, ką jai toliau daryti. Deja. Jis leido jai lementi niekus laukdamas, kol pati pasakys, ko nori, o ji nė nepajuto, kaip neteko drąsos, visai staiga, kaip buvo jos įgavusi, ir baigė pokalbį nesuprasdama ką daro, ir neketindama suprasti.

Ji dirstelėjo į radiją su žadintuvu: be dvylikos minučių aštuonios. Kažkuri apačioje turbūt kepa įprastą sekmadienio vakaro kiaušinienę – vienintelį patiekalą, kurį gamindavo Ričis, ir tai nedažnai. Eimė pamanė, kad valgydama bent jau prasiblaškys, trumpam liausis galvoti ir svarstyti, o jos ausyse nustos skambėti erzinantis ir žavintis Skoto balsas, žodžiai šiaurietiška tarme. Ji palietė delfiną, nukarusį iš kišenės, įsitikino, kad telefonas tebėra, išėjo iš kambario ir nulipo laiptais.

Virtuvėje buvo tik Tamsina. Ji vilkėjo balto veliūro treningus, o galvą kaip turbanu buvo apsimuturiavusi tamsiai mėlynu rankšluosčiu. Sėdėjo prie stalo lakuodama nagus skaidriu laku ilgais, lėtais, rūpestingais brūkšniais. Kai Eimė įžengė, sesuo pakėlė akis.

– Kur mama?

– Išėjo, – atsakė Tamsina. – Išsiunčiau išgerti su Nelsonais. Kad atplėščiau nuo kompiuterio.

– O Dilė?

– Spėk.

Eimė atidarė šaldytuvą.

– Nori ko nors?

Tamsina atsargiai, kad rankšluostis nenusmuktų, papurtė galvą.

Eimė išėmė plastikinę dėžutę su sūrio luitais, pomidorą, indelį karamelinio jogurto ir padėjo ant stalo.

– Mokeisi? – paklausė Tamsina.

– Aha.

– Visą laiką?

Eimė pradėjo raustis spintelėje.

– Velnioniškai nuobodu.

– Mamai širdis plyš, jei neišlaikysi egzaminų.

Ant stalo prie dėžutės su sūriu Eimė numetė kelis pakelius įvairių trapučių.

– Nekalbėk taip!

– Tu pati gabiausia, – tarė Tamsina, išskėsdama ir žiūrinėdama rankos pirštus. – Tėtis visada taip sakydavo. Aš praktiška, Dilė daili ir kvaila, o tu gabi.

Eimė atsisėdo prie stalo su peiliu rankoje.

– Paimk lėkštę, – patarė Tamsina.

– Užsidėsiu ant trapučių po gabalėlį sūrio ir suvalgysiu, – atsakė Eimė. – Man nereikia lėkštės.

– Paimk lėkštę, – pakartojo Tamsina.

Eimė dūsaudama atsistojo, išsiėmė iš spintelės lėkštę ir trinktelėjo durelėmis.

– Tame?

– Ko?

– Tame, tu kada nors galvojai apie tėčio vaikystę? Koks buvo jo gyvenimas, kai jis buvo mažas?

Tamsina apžiūrėjo kitą ranką.

– Ne.

Eimė išėmė luistą sūrio ir padėjo ant lėkštės. Paskui iš vieno galo kreivai atsipjovė gabalą.

– O aš galvoju.

Tamsina dirstelėjo į ją.

– Ką turi omeny?

– Juk mes nieko nežinome apie jo gimtinę, niekada ten nebuvome, jis niekada apie tai neužsiminė, – paaiškino Eimė.

– Jis apie tai negalvojo, – atsiliepė Tamsina. – Praeitis.

Eimė uždėjo sūrį ant trapučio.

– Iš kur žinai?

– Jei būtų galvojęs, būtume žinoję, – atsakė Tamsina. – Bet jis negalvojo. Jis nenorėjo prisiminti to laiko. Gyveno naują gyvenimą.

Eimė atsikando sūrio. Traputis sulūžo, stalą nusėjo trupiniai.

– Aš galvoju, – neaiškiai ištarė ji pilna burna.

Tamsina nustojo lakuotis nagus. Dėbtelėjo į seserį.

– Ką?

Eimė nurijo sūrį.

– Aš noriu pažinti tėčio gimtinę. Noriu žinoti apie jo ankstesnį gyvenimą.

– Negalima, – atrėžė Tamsina.

– Kodėl?

– Mama nusimintų.

– Kodėl? Aš tik noriu pažinti tėčio…

– Pati žinai kodėl.

Eimė nutylėjo. Surinko sausainio trupinius ir užbėrė ant sūrio.

– Jie neprašė fortepijono, – pasakė, žiūrėdama į sumuštinį rankoje.

Tamsina pasilenkė į priekį. Su turbanu atrodė vyresnė ir atšiauresnė.

– Mama ir taip turi bėdų. Jos padėtis nepavydėtina. Ji nori, kad paremtume ją, užuot palaikę žmones, pasiimančius daiktus, kurie jiems nepriklauso.