Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Bet nelabai, jei ne man paliko fortepijoną. Vykdamas į pietus, jis pasiėmė tik fortepijoną ir arbatos dėžutę. Fortepijoną nusipirko trisdešimt penkerių už „Mėnesienos ir atminties“ honorarą, tai buvo jo brangiausias daiktas, jei kuri nors mūsų netyčia uždėdavo ant fortepijono stiklinę ar puodelį, Ričis pasiusdavo. Nepalikti man fortepijono tolygu pasakyti: atleisk, aš šitiek metų tave pakenčiau, nes kadaise man patikai, paskui gimė dukterys, pakliuvau į spąstus ir nebegalėjau ištrūkti, bet iš tiesų visą laiką mano širdis buvo kitur, ten, kur ją atidaviau, kai buvau mažas mokinukas, apsimetinėti nebegaliu, todėl fortepijoną palieku jai, o ne tau. Imk daiktus, kuriuos galėtum gauti ir iš kitų, namą, automobilį, beveik nieko nevertą gyvybės draudimo sutartį ir daugybę prisiminimų, kurie tėra šlamštas, nes aš, ko gero, nieko rimto negalvojau.

Ji nutilo, per veidą riedėjo ašaros. Sju prislinko arčiau, vėl apkabino ją ir padavė gniužulą popierinių nosinaičių.

– Taip ir reikia, Krise, paverk. Išsikalbėk, ir palengvės…

– Nežinau, ar aš labiau liūdžiu, ar tūžtu, – toliau kalbėjo Krisė, paėmusi nosinaites, bet ašarų nesišluostė. – Nežinau, ar aš pernelyg persiutusi, ar pernelyg nelaiminga, kad nieko nebesuprantu. Gal ir tas, ir tas. Man jo trūksta, man taip jo trūksta, kad noriu rėkti. Ir užmušti jį.

Iš dėžutės prie lovos Sju ištraukė daugiau nosinaičių ir nušluostė Krisei veidą.

– Aš bijau, – prisipažino Krisė virpančiu nuo verksmo balsu. – Bijau, nes nežinau, kas bus, kaip pragyventi ir ką daryti su dukterimis. Aš bijau ateities ir bijau praeities, nes ji, ko gero, buvo ne tokia, kaip maniau, ko gero, daugiau kaip dvidešimt metų aš tikėjau svajonėmis ir nemačiau tikrovės. Galbūt tvarkydamasi dalykiškai ir sumaniai, kad išsiverstume ir šio bei to pasiektume, viso labo lopiau namą sienų apmušalais. Aš…

– Liaukis, – paliepė Sju. – Metas liautis.

Krisė garsiai šniurkštelėjo ir nusišluostė akis nosinaičių gniužulu.

– Atleisk.

– Aš tave suprantu, bet, be paliovos šitaip galvodama, viso labo pasijusi neverta purvyno po batu.

– Jau dabar taip jaučiuosi.

– Gali pasijusti dar blogiau…

– Tiesiog nežinau, ką daryti, – prisipažino Krisė.

Sju išlupo drėgnas nosinaites draugei iš gniaužtų.

– Kelkis, eik į vonios kambarį, nusiprausk veidą ir lipk į apačią. Pasakei viską, išklojai viską, bet nuolat kartoti vieną ir tą patį nesveika. Aš lipu žemyn. Lauksiu tavęs apačioje. – Ji atsistojo ir paėmė padėklą. – Klaiku, jei kas nors miršta, tau nespėjus kai ko pasakyti. Iš proto varo. Bet pasiduoti negalima. Susitiksim apačioje.

Virtuvėje prie stalo sėdėjo Dilė su skreitinuku, užrašų knygele ir dideliu anatomijos atlasu. Sju padėjo ant stalo padėklą ir dirstelėjo.

– Kas čia per velniava?

– Limfinė sistema, – atsakė Dilė.

Ji mūvėjo švarutėlius baltus džinsus, vilkėjo pilkšvus marškinėlius, o ant nugaros draikėsi šviesūs plaukai, gumyte, papuošta stikliukų kekėmis, suveržti į arklio uodegą.

– Kam tau reikia limfinės sistemos bikinio depiliacijai? – paklausė Sju.

Dilė susiraukusi žiūrėjo į monitorių.

– Veido masažui. Reikia žinoti, kaip teka limfa.

– Fui, – tarė Sju iškraudama ant stalo daiktus nuo padėklo.

Dilę ji pažinojo nuo kūdikystės, Eimę nuo gimimo, o Tamsiną – nuo darželio, kuriame pusmetis kainavo tiek, kiek, pasak Ričio, Anglijos šiaurėje jo vaikystės laikais būtų kainavęs visas išsilavinimas. Tamsina eidavo į darželį rausvu medvilniniu apsiaustėliu su gėlės aplikacija. Sju Benet vaikai eidavo į darželį apvilkti marškinėliais, kurie būdavo švariausi. Ji atsisėdo prie Dilės.

– Žinai, ką darėm mudvi su tavo mama?

Dilė dar įdėmiau įsmeigė akis į monitorių.

– Nelabai noriu apie tai galvoti.

– Žinoma, nenori.

– Per greitai, – pareiškė Dilė.

– Mama irgi taip nusprendė, – tarė Sju. – Kai priėjome prie reikalo.

Dilė atsisuko į ją ir įsistebeilijo.

– Tai… viskas tebėra?

– Nė puskojinė nepajudinta.

– Man palengvėjo, – tarė Dilė ir vėl įsmeigė akis į monitorių. – O ji kaip?

– Ketinau tavęs to paklausti.

– Mes visos dar neatsipeikėjom, – atsakė Dilė. – Kurį laiką atrodo, kad gyventi galima, ir staiga suvoki. Tada pasidaro baisu.

– Ar ji su tavim kalbėjosi? – nerūpestingai paklausė Sju, stumdydama ant stalo alyvuoges ir saliamį.

Dilė nustojo vedžioti pirštu per pelės skydelį.

– Apie ką?

– Apie savo rūpesčius. Apie įvykius po tėčio mirties.

– Turi omeny fortepijoną? – išpoškino Dilė.

– Taip.

– Beveik nekalbėjo. Bet pati matai.

– Taip.

– Nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė, – tarė Dilė.

– Nemanau, kad tai labai svarbu.

Dilė atsisuko ir vėl įsmeigė akis į Sju. Ši pastebėjo, kad Dilės oda nepriekaištinga, lygi kaip kūdikio.

– Ką turi omeny?

– Omeny turiu, – atsakė Sju, – kad nereikia prisigalvoti, neva jis visą laiką ją mylėjo, nes paliko jai fortepijoną.

Dilė vyptelėjo.

– Gaila, kad jos nematei…

– Mačiau. Per laidotuves.

– Ir ką?

– Su tavo mama nėra ko nė lyginti.

– Bet vis tiek jai paliko fortepijoną!

– Gal tai niekaip nesusiję su meile, – atsargiai ištarė Sju.

– Tai su kuo?

– Gal su ilgesiu. Arba šiaurietiška vienybe. Arba kalte. O galbūt dėl visų trijų priežasčių.

Dilė atsirėmė alkūnėmis į stalą ir prispaudė delnus prie kaktos.

– Kas mums iš to.

– O tu pagalvok. Pagalvok ir pasistenk įžvelgti ne vien įžūlų išsižadėjimą. Ir nustok dėl visko kaltinusi tą vargšę karvę iš Niukaslo. Ką ji padarė? Liko viena auginti sūnaus? Ji niekada nekėlė jums rūpesčių, niekada nieko neprašė. Juk neprašė? Žeminate save, kaltindamos ją dėl tėvo nuodėmių. Girdi mane?

Dilės telefonas užgrojo melodiją iš „Stebuklingosios karuselės“. Ši iškart griebė jį ir įsistebeilijo į ekraną. Paskui, nežiūrėdama į Sju, atsistojo, laiminga pasakė: „Sveikas, dički“ ir nuėjo per virtuvę prie galinio lango.

– Nemandagi karvė, – ramiai pasakė Sju jos nugarai.

– Ar aš ir atrodau taip bjauriai, kaip jaučiuosi? – iš tarpdurio paklausė Krisė.

Sju atsisuko.

– Ne, – atsakė ji. – Atrodai, lyg būtum verkusi iš liūdesio.

– Ir pykčio, – pridūrė Krisė.

Sju atsistojo paieškoti švarių taurių.

– Pyktis gerai. Pyktis teikia jėgų. Tik neapykantos reikia vengti.

Krisė nieko neatsakė. Dirstelėjo į Dilę, kuri šypsojosi telefonui virtuvės gale. Paskui atsisėdo ant Dilės kėdės ir paėmė alyvuogę. Sju pastatė priešais dar vieną taurę vyno.

– Išgerk.

– Matai, Sju, – tarė Krisė, spoksodama į alyvuogę rankoje, – aš jos nekenčiu. Niekada nebuvau jos sutikusi, bet nekenčiu. Žinau, ne ji sutrukdė Ričiui mane vesti, bet negaliu jos nekaltinti. Gal jos nekęsti lengviau? Galbūt aš darau, kas lengviau. Tačiau žinau – jos nekenčiu. – Krisė įsidėjo į burną alyvuogę. – Nekenčiu.

Margareta buvo viena savo kontoroje Priekinėje gatvėje, Tainmute. Nors Glenda buvo naudinga ir ištikima, išmušus penkias, Margareta visada su palengvėjimu ištardavo: „Na, Glenda, tu padarei net daugiau, negu prašiau, o Baris jau ilgai sėdi vienas, kaip manai?“ Glenda pasiimdavo švarką, šaliką, neišvengiamą pirkinių krepšių krūvą ir, visada graudžiai žvilgtelėjusi į raminamai anonimišką kompiuterio monitorių ir negrabiai atsisveikinusi, nubildėdavo stačiais laiptais į gatvę. Kai jai už nugaros užsitrenkdavo laukujės durys, Margareta lengviau atsikvėpdavo ir atsipalaiduodavo, lyg būtų nusiavusi batelius. Paskui ji atsisėsdavo į Glendos sukamąjį krėslą, pirktą dėl atramos skaudamai nugarai, kurios būklę jiedvi nuolat aptarinėdavo, ir peržiūrėdavo Glendos dienos darbą monitoriuje ir popieriuje.