Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Ką…

– Iš tiesų tai dėl savęs. Dėl fortepijono. Noriu, kad paskambintum dėl fortepijono.

Skotas atsimerkė ir prisivertęs ryžtingai įsistebeilijo į vienintelį tiltą.

– Kam? – paklausė jis.

Tamsina dirbo seniausioje Haigeito nekilnojamojo turto agentūroje. Tokių agentūrų čia daugybė, bet ta, kurioje dirbo Tamsina, didžiavosi savo senumu ir garsiais namais – garsiais tiek grožiu, tiek įžymiais gyventojais, – kuriuos parduodant ir perkant ji tarpininkaudavo. Tamsina, neįstojusi į dailės mokyklą ir numojusi ranka į patarimus studijuoti kulinariją arba informatiką, susirado darbą nekilnojamojo turto agentūroje ir paskelbė, kad jis jai labai patinka. Iš esmės ji dirbo priimamojo administratore, be to, organizuodavo susitikimus pastatams apžiūrėti, ir staiga penkiems bendrovės dalininkams paaiškėjo, kad Tamsina pastebi visas smulkmenas, be to, atrodo žaviai ir santūriai, žodžiu, yra visapusiškai brangintina, ypač šiais rizikingais laikais. Užuot paaukštinę jai pareigas ar padidinę atlyginimą, dalininkai tylomis nusprendė girti Tamsiną ir jai dėkoti, kad merginai nešautų į galvą imti ieškoti laimės kitur. Tamsina nepriekaištingai tvarkė agentūros žurnalą, sumaniai kalbėdavosi su klientais telefonu ir akis į akį, puikiai perpratusi savanaudiškus kasdienių šypsenų ir komplimentų motyvus. Savo ruožtu ji nedavė dalininkams žodžio, kad kol kas neketina niekur išeiti, nors jai dvidešimt vieni, nors turi kaip reta patikimą vaikiną ir neseniai neteko tėvo, o ta netektis sukrėtė tiek motiną, tiek seseris.

Vis dėlto malonu, kai tave brangina. Malonu, kai dėmesys, kurį skiri plaukams ir drabužiams, įvertinamas. Malonu atstovauti agentūrai ir sudaryti gerą įspūdį. Todėl Tamsina greitai atgavo pasitikėjimą savimi ir nutarė, kad po tokio sielvarto, netikrumo ir nerimo ji vienintelė iš visos šeimos geba blaiviai mąstyti, net išgyvendama dvasinį sąmyšį. Vieną vakarą, grįžusi iš darbo, ji įžengė į virtuvę ir pamatė ant stalo paliktą Eimės telefoną, vibruojantį ir tampantį blizgučiais nusagstytą delfiną. Tamsina nedelsdama jį pakėlė, prabėgomis dirstelėjo į ekraną, išvydo jame nepažįstamą numerį ir aiškiai ištarė:

– Eimės telefonas.

Kitame gale buvo tylu.

– Alio, – vis dar sekretorės balsu ištarė Tamsina. – Alio? Čia Eimės telefonas.

Ji porą sekundžių luktelėjo, ir galop išgirdo vyro balsą su aiškiu Šiaurės Rytų akcentu:

– Čia Skotas. Tikėjausi pasikalbėti su Eime.

– Skotas! – įprastu balsu pakartojo Tamsina.

– Taip…

– Kodėl skambini? Kodėl skambini Eimei?

– Nes ji vienintelė, su kuria kalbėjau, – atsakė Skotas.

– Kada?

– Kas kada?

– Kada su ja kalbėjai? – reikliai paklausė Tamsina.

– Klausyk, – karingiau prabilo Skotas, – aš jai neįkyriu. Ir nesakau nieko, kas galėtų ją įvelti į bėdą. Paskambinau jai, nes mes kalbėjomės ir aš turiu jos numerį. Beje, kas tu tokia?

– Tamsina, – atšiauriai išpoškino Tamsina.

– A. Tamsina.

– Ir ką norėjai pasakyti Eimei?

Pašnekovas atsiduso.

– Nieko nenorėjau pasakyti Eimei. Nieko asmeniška. Tenorėjau kai ko paklausti kurios nors iš jūsų, o su Eime jau buvau kalbėjęsis.

Tamsina pajuto, kad atsitiesia, lyg duotų parodymus teisme.

– Ko norėjai paklausti?

– Noriu paklausti, kada galėčiau pasiimti fortepijoną.

– Ką?

– Kada galėčiau…

– Girdėjau! – suspiegė Tamsina.

Jai už nugaros pasigirdo žingsniai. Įlėkė Eimė ir ištiesė ranką į telefoną.

– Duok man…

– Kaip tu drįsti, – rėkė ant Skoto Tamsina. – Gal tu visiškai bejausmis? Kaip…

– Duok jį man! – tarė Eimė, siekdama mobiliojo. – Kodėl kalbi mano telefonu? Aš tik į tualetą nuėjau. Duok…

– Imk, – atkirto Tamsina ir metė telefoną per stalą. Šis nuslydo nuo krašto ir nukrito prie radiatoriaus. Eimė puolė prie jo.

– Kas čia?

– Tas tipas, – iškošė Tamsina pro sukąstus dantis. – Tas, iš Niukaslo…

Eimė palindo po stalu. Tamsina pasilenkė, kad ją matytų.

– Kodėl jis tau skambina? Ką čia sumanei?

Eimė surado telefoną ir prikišo prie ausies.

– Alio! Tu nepadėjai ragelio?

– Kas tau? – paklausė Skotas. – Čia Eimė?

– Man nieko, – atsakė Eimė. – Aš virtuvėje po stalu.

Tamsina atsitiesė ir iš visų jėgų trenkė per stalą Eimei virš galvos.

– Kas čia? – paklausė Skotas.

– Sesuo…

– Nekalbėk su juo! – suriko Tamsina. – Neturėk su juo jokių reikalų!

Eimė atitraukė mobilųjį nuo ausies.

– Mes ne visos tokios raganos kaip tu! – sušuko ji. – Kodėl skambini? – paklausė Skoto.

– Atleisk už netaktą, – atsiprašė Skotas. – Norėjau sužinoti, kada galėčiau pasiimti fortepijoną.

– O.

– Paskambinau ne laiku?

– Dabar mums sunkus metas.

– Tada nekreipk dėmesio. Atleisk. Tiek to. Paskambinsiu kitą kartą. Po kelių savaičių. Tiesiog mama… – jis nutilo.

Eimė žiūrėjo į Tamsinos kojas, lėtai žingsniuojančias prie durų.

– Tau tikrai nieko nenutiko? – paklausė Skotas.

– Tikrai.

– Tu vis dar po stalu?

– Taip.

– Klausyk, – tarė Skotas, – baigsiu pokalbį. Žinai mano numerį. Paskambinsi, kai bus ramiau.

– Na, fortepijonas juk tavo, – tyčia, kad Tamsina girdėtų, pasakė Eimė.

Tamsinos kojos sustojo.

– Neskubu, – atsakė Skotas. – Spręsk pati. Gerai? Paskambink, kai galėsi.

– Iki, – tarė Eimė, išjungė mobilųjį ir susigūžusi liko tupėti po stalu.

Tamsina grįžo ir vėl pasilenkė.

– Ką tu vaidini, bjauri išdavike?

– Nieko, – atsakė Eimė.

– Aš girdėjau, – tarė Tamsina. – Girdėjau. Čiulbėjai su juo kaip lakštingala. Girdėjau.

– Jis pasakė, kad neskubu. Kad nenorėjo nieko įskaudinti. Kad palauks, kai būsime pasiruošusios.

– Mes niekada nebūsime pasiruošusios.

– Teks, – tarė Eimė. – Vieną dieną teks. Fortepijonas jų.

Tamsina vėl atsitiesė.

– Lįsk iš ten.

Eimė lėtai išropojo iš pastalės ir atsistojo. Ji vilkėjo žalią treningą ir mūvėjo džinsus nukirptomis kiškomis, nes jos mokykloje abiturientai uniformos nebenešiojo.

– Palauk, – pagrasė Tamsina. – Tik palauk, kol apie šį pokalbį išgirs mama.

Eimė kilstelėjo smakrą.

– Ką gi, – atsiliepė ji.

Dona, rytą, jos nuomone, žavingai rafinuotai palikusi Skotą lovoje, suvokė, kad darbe negali susikaupti. Taip, ji pasielgė kaip brandi moteris, paliko miegantį meilužį, neišgirdusi iš jo meilaus žodžio, bet branda buvo trumpalaikė, ir vėliau tikrumo poreikis užgriuvo ją dukart smarkiau, nes iš pradžių buvo slopinamas. Dvi valandas beprasmiškai sugaišusi prie kompiuterio, Dona sugalvojo įtikinamą dingstį šalia sėdinčiai bendradarbei ir nudrožė ten, kur tikėjosi atlygio už rytinį santūrumą.

Skotas dalijosi kabinetą su dar dviem darbuotojais. Kambarys buvo pastato užpakalinėje dalyje – tik vyresniųjų dalininkų kabinetų ir valdybos posėdžių salės langai vėrėsi į upę, – todėl čia visada, net vasarą, degdavo šviesa: gretimas pastatas buvo taip arti, kad Skotas su bendradarbiais matydavo, kada gretimos įstaigos darbuotojai žaidžia kompiuterinius žaidimus. Jie turėjo žaliuzes, sunkias vertikalias permatomo plastiko plokštes, bet visi trys be žodžių susitarė laikyti jas atitrauktas, nes buvo daug smagiau aiškiai matyti įstaigą priešais. Mat ten dirbo kelios dailios merginos, o Skoto bendradarbis Henris (gėjus) nusižiūrėjo vaikiną, tas žinojo esąs stebimas ir jam tai patiko – Henris tuo neabejojo.