Джоанна Троллоп - Kita šeima

Kai Dona įžengė į kabinetą, jis buvo tuščias. Žinojo, kad Henris su Adrianu nuo ryto teisme, ir tikėjosi rasti Skotą vieną. Dešimt minučių prasistaipė prieš veidrodį savo aukšto moterų tualete, ketindama įplaukti į vidų, pabučiuoti Skotą į skruostą, pamerkti, pasakyti: „Buvo pasakiška“ ir vėl išlinguoti, palikus gundantį ir erzinantį prancūziškų kvepalų aromatą, kuris paskatintų Skotą vėliau jos ieškoti ir užsiminti, ar ji kartais nenorėtų jam paruošti vakarienės.

Bet Skoto kėdė buvo tuščia, net švarkas nekabėjo ant atkaltės. Bet monitorius švietė, o tarp sujauktų popierių ant stalo gulėjo jai nematytas mobilusis, stovėjo aukštas vienkartinis puodelis – Dona palietė, šaltas, – ir pusė batonėlio „Snickers“ paskubomis nuluptu kaip banano žievė popierėliu. Ji atsisėdo ant Skoto kėdės. Monitorius rodė skaičių stulpelius, vieną raudoną, be abejo, tai susiję su PVM, Skoto specializacija. Jis pasiėmė švarką, vadinasi, išėjo toliau nei į tualetą, bet telefono ne, vadinasi, tebėra kontoroje. Dona atsiduso. Jei Skotas grįžęs pamatys ją sėdint ant jo kėdės, tolesnė santykių raida priklausys nuo jo, o to Dona visiškai netroško. Dona iš patirties žinojo, kad Skotas linkęs nieko nedaryti tol, kol santykiai atvės ir savaime nutrūks. Ji pakėlė koją ir pamankštino pėdą. Ko gero, be reikalo visą rytą pravaikščiojo dešimties centimetrų aukštakulniais.

Ant stalo dukart sucypė ir trūktelėjo Skoto telefonas. Dona pasilenkė prie ekrano ir išvydo jame „Jums žinutė.“

Dona svyravo. Dirstelėjo į duris. Paskui palietė „Pasirinkti“.

Gaunamo pašto dėžutėje pasirodė „Eimė“.

Dona suglaudė kojas, atsisėdo tiesiau ir paspaudė mygtuką.

„Atsiprašau“, – parašė Eimė.

Dona stebeilijo į ekraną. Daugiau nieko, „Atsiprašau“. Nei parašo, nei x, nei inicialo. Ji paslinko žemiau. Nieko, tik mobiliojo telefono numeris ir žinutės laikas. Dėl ko ji atsiprašo? Dona padėjo telefoną ir atsistojo. Staiga pasibjaurėjo, įtūžo ir pajuto kaltę. Be to, ją užplūdo nusivylimas, bangos ritosi per ją ir dužo kaip tada, kai Skotas pasakė, kad ją dulkinti nuostabu, bet tai nereiškia, kad jis ją myli, nes nemyli.

Ji priėjo prie lango – sunkiai, nes nuo sukrėtimo kojos buvo kaip medinės. Už trijų metrų ir dviejų langų ant stalo krašto sėdėjo mergina trumpu sijonėliu ir aulinukais iki kelių, priešais krėsle atsilošė vyriškis, sunėręs rankas ant pakaušio, ir buvo akivaizdu, kad juodu kalba ne apie automobilių su dviejų litrų varikliais draudimą. Donai iš akių ištryško karštos ašaros. Ji gurktelėjo ir atmetė plaukus. „Neverk, – paliepė sau. – Neverk ir neįsimylėk tipo, kurį tavo tėvas airis būtų pavadinęs šiknium Skotu Rositeriu.“

– O, sveika, – ištarė Skotas iš tarpdurio.

Dona atsisuko. Jis vilkėjo kostiumu, bet buvo šiek tiek susitaršęs, o abiejose rankose laikė po plastikinį puodelį vandens. Dona perbedė jį akimis.

– Kas ta Eimė? – reikliai paklausė.

– Klausyk, – vėliau pasakė Skotas, išsitiesęs ant sofos pilnu pilvu tailandietiškos vištienos su žaliojo kario padažu. Dona jį pagamino su šviežia citrinžole ir vėlyvojo citrinmedžio lapais, sulakstė jų per pietų pertrauką, nors ir avėjo dešimties centimetrų aukštakulniais. – Klausyk, buvo nuostabu, praėjusi naktis stebuklinga, bet aš visiškai nusivaręs, o tau jau laikas eiti.

Dona buvo nuspyrusi batelius, o švarkelį pakeitusi susiaučiamu megztinuku, iškalbingai surištu po krūtine, kuria labai didžiavosi. Pažvelgė į vyną taurėje.

– Nesiūlau pakartoti praėjusios nakties, – tarė Dona.

Skotas užgniaužė aimaną.

– Bet kai ištinka šeimos krizė, malonu sulaukti paramos. Tau malonu.

Skotas tylėjo.

– Ramiau būti ne vienam, – neatlyžo Dona.

Skotas užsimerkė. Paskui sukaupė paskutines jėgas, atsisėdo ir įsmeigė akis į Doną.

– Aš noriu būti vienas, – pareiškė.

Dona tylėdama žiūrėjo į vyną.

– Tu teisi, dabar šeimos krizės metas, – pasakė Skotas. – Bet tiek šeima, tiek krizė mano, tu nieko apie tai nežinai.

Dona luktelėjo ir tarė:

– Bet norėčiau sužinoti.

Skotas atsistojo. Jo drabužiai buvo suglamžyti.

– Ne.

Dona labai lėtai pasilenkė į priekį ir pastatė taurę su vynu tarp nešvarių lėkščių ant kavos staliuko.

– Rodos, sakei, kad Eimė – tavo paauglė įseserė, – tarė ji.

– Taip ir yra.

– Tu ją matei, bet kalbėjai su ja tik telefonu.

– Teisingai.

– Tai kodėl suki galvą dėl fortepijono, Eimės ir visų šventųjų? Ką bendra turi su ja ir visomis kitomis, išskyrus motiną? Kodėl nenori, kad tau padėčiau?

– Todėl, kad tai ne tavo reikalas, – atšovė Skotas, iš aukšto žiūrėdamas į ją.

– Ačiū! – sukliko Dona ir paklaikusi mostelėjo į lėkštes. – Aš šitiek…

– Aš tavęs neprašiau! – suriko Skotas. – Neprašiau šniukštinėti po mano kabinetą ir tikrinti, kas man skambina! Neprašiau leidimo išsiverkti tau ant peties, nes nenoriu guodėjos, man nereikia guodėjos ir niekada nereikėjo, mano šeima yra mano reikalas ir visada buvo tik mano reikalas, su savo bėdomis susitvarkysiu pats – kaip paprastai!

Dona pasilenkė krėsle ir susirado batelius. Apsiavė ir sunkiai atsistojo.

– Šlykštu pamesti galvą dėl aštuoniolikmetės, ypač jei ji įseserė, – pasakė ji.

– Nieko aš nepamečiau, – tarė Skotas. – Aš tik mėginu atsigabenti tą prakeiktą fortepijoną į Niukaslą. O kol nepradėjai skleisti gandų, kad esu iškrypėlis, paklausyk, ką tau pasakysiu, nors kiši nosį ne į savo reikalus, bet pasakysiu, kad nepridarytum rūpesčių. Kai tėvas mus paliko, Dona, manęs nebuvo kam guosti. Taip, turėjau motiną, bet jai pačiai buvo blogai, be to, ji buvo ne vaikas kaip aš, jo sūnus, taigi buvau vienas. O dabar, Dona, aš tik bandau šiek tiek padėti Eimei, nes žinau, ką tai reiškia. Bandau bent kiek pasirūpinti ja, nes manim niekas nesirūpino. Aišku? Supratai?

Dona atsisuko ir žiūrėjo į jį išplėtusi akis.

– Dievinu tave, kai skambini pianinu, – švelniai ištarė.

Skotas užsimerkė ir sugniaužė kumščius. Išgirdo, kaip medinėmis grindimis nelabai tvirtai artėja Donos kulniukai, pajuto jos vynu ir maistu kvepiančias lūpas ant skruosto – bučinys buvo apgalvotai ilgas. Paskui ji atitraukė lūpas, ir kulniukai svirduliuodami nukaukšėjo grindimis, stabtelėjo atidaryti durų ir iškaukšėjo lauk. Durys trinktelėjo. Skotas garsiai, giliai atsiduso ir atsimerkė. Paskui griuvo ant sofos ir gulėjo, žiūrėdamas į lubų sijas, griežtai drausdamas smegenims galvoti. Pyptelėjo telefonas. Skotas paėmė jį ir atsargiai patikrino pašto dėžutę. Dona. Turbūt ką tik išėjo iš pastato.

„Nebūk mažas, Skoti. Tau 37, ne 7. Mažos mergytės – ne išeitis.“

Jis ištrynė žinutę ir sunkiai atsisėdo. Jam buvo bjauru dėl jukinio ant stalo, bjauru dėl pastarosios paros maišalynės, bjauru, kad amžinai prisiverda košės. Vėl pažvelgė į telefoną ir susirado Eimės žinutę. Aną kartą ji sakė, kad griežia fleita. Skotas atsistojo, priėjo prie lango ir ėmė grožėtis žėrinčiu pasauliu po nakties dangumi. Žiūrėjo į tamsą, į šviesų linijas ten, kur važiuoja automobiliai, į įspūdingai švytintį tiltą per Tainą. Prieš akis iškilo… tinkamiausias žodis įsivaizduojant įseserę buvo „švarus“ – taip, Eimė jo įseserė, ant nugaros krintančiais plaukais, griežianti fleita. Jis vėl užsimerkė, ir nuo šio vaizdo mintyse pasidarė lengviau.

– Atrodo, mums reikia pasikalbėti, – tarė Krisė ir uždarė Eimės kambario duris.