Buvo laikas, kai Bernis ja tikėjo. Šiaip ar taip, jis buvo nepakartojamų įspūdingų renginių prodiuseris ir kelis kartus padėjo prašantiems paslaugos draugams, kurie surizikavo paremti dar nežinomą ar grįžtantį į sceną artistą arba varžovą. Bet dažniausiai jis suprasdavo, kad yra tik agentas, klestintis, praktiškas agentas, kurio ryšiams ir aptarnaujamų artistų skaičiui Šiaurės rytuose niekas neprilygs. Profesiniu atžvilgiu jis buvo daug pranašesnis už Margaretą Rositer, todėl jį ir erzino, ir skatino jos nenoras pripažinti, kokia skirtinga jų padėtis. Jis laukė tos vakarienės. Šiaip ar taip, dabar ji tikrų tikriausia našlė, ir naujos aplinkybės turėtų – be abejo – suteikti jai žavaus silpnumo, kuris jam patinka ir naudingas.
Dosonas, snaudžiantis ant sofos atkaltės, trumpam pabudo apžiūrėti susiruošusios išeiti Margaretos.
Ji atsistojo svetainės tarpduryje ir paklausė jo:
– Ar gerai?
Dosonas svarstė.
– Skotas pasakytų, kad alyvinė – karalienės motinos spalva, – pridūrė Margareta.
Dosonas nusižiovavo.
– Ilgai neužtruksiu, – pažadėjo Margareta. – Perlais pasipuošiau, taigi vogti nėra ko, išskyrus tave, o tavęs niekam, išskyrus mane, nereikia.
Dosonas vėl užsimerkė. Margareta išjungė šviesas, paliko tik vieną lemputę, ir išėjo pro laukujes duris. Taksi vairuotojas neišlipo iš mašinos ir neatidarė jai durelių. Kurgi, atrodė ne vyresnis kaip dvidešimties. Radijas plyšavo net dangus skambėjo. Futbolo rungtynių komentarai.
– Keleivė įlipo, – garsiai pasakė Margareta.
Jis žvilgtelėjo į ją užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
– Ką?
– Aš čia, – atsakė Margareta. – Aš mašinoje. Tu darbe.
Jis vos sumažino garsą.
– Mes žaidžiam namie! – paaiškino, lyg tai viską pateisintų.
– Ir žūtbūt turime laimėti, – atsiliepė Margareta. – Nenoriu, kad vėl atsidurtume antrojoje lygoje. Tu neprisiminsi, bet dešimtame dešimtmetyje tokia buvo padėtis. Prisimenu, Galogeito tribūnos Šv. Jokūbo Parko stadione būdavo beveik tuščias. Dabar išjunk radiją ir vežk mane susikaupęs.
Jis vėl dirstelėjo į ją. Žvilgsnis buvo sutrikęs. Paskui vairuotojas nenoromis išjungė radiją ir atsiplėšė nuo šaligatvio krašto.
– Jūs primenat mano senelę, – pasakė lyg niekur nieko.
– Taksi vairuotojas pasakė, kad aš primenu jo senelę, – šiek tiek vėliau pasakojo Berniui Harisonui Margareta, įsitaisiusi prie staliuko nišoje. Prieš ją stovėjo taurė „Laurent-Perrier“, o ant kelių gulėjo servetėlė, tokia standi nuo krakmolo, lyg būtų iš plastiko.
Bernis kilstelėjo taurę.
– Ar liepei jam išjungti radiją?
– Žinoma, liepiau.
– Na, vieną gražią dieną tu tapsi senele, – tarė Bernis. – O aš niekada nebūsiu senelis.
Margareta žvilgtelėjo į jį. Renės Harison negalėjai įsivaizduoti nėščios, antra vertus, niekada negali žinoti, bevaikė moteris nebūtinai nenori turėti vaikų. O Bernis troško net ne vieno; Bernis nenorėjo, kad dar vienas vaikas vaikystėje būtų vienišas kaip jis.
– Tu būtum buvęs nuostabus tėvas.
– Tikrai. Pavydžiu tau sūnaus.
Padavėjas padavė Margaretai didžiulį slyvos spalvos valgiaraštį su kutais.
– Sūnui netrukus sukaks trisdešimt aštuoneri, – tarė ji. – Trisdešimt aštuoneri. Nei žmonos, nei vaikų, nei meilužės. Ir nesakyk, kad laiko dar per akis, nes taip nėra. Jis jau primena sustabarėjusį senbernį.
Bernis kažką parodė padavėjui vynų sąraše.
– „Pouilly-Fumé“, Margareta?
Ji pakėlė akis nuo valgiaraščio.
– Šimtą metų jo negėriau…
– Vadinasi, šįvakar gersi.
Ji apsidairė.
– Ir tokioje vietoje nebuvau šimtą metų.
– Prancūziškos tradicijos, – patenkintas paaiškino Bernis. – Daug grietinėlės ir sviesto. Jokių rytietiškų priedų nei putų kulinarijos. Siūlau žuvį.
– Jūrų liežuvį, – atsakė Margareta ir padėjo valgiaraštį. – Tau, Berni, galiu pasakyti, nes pažįstu tave beveik tiek pat laiko kiek save: Skotas kelia man nerimą.
Bernis mostu liepė jai gerti šampaną.
– Kodėl?
– Jis neturi tikslo, – paaiškino Margareta. – Kai nedirba, kur nors maklinėja, butas primena studento, atrodo, kad jis nežino, ko nori. Jau per senas nežinoti, ko nori.
– Pradėsime nuo coquilles Saint-Jacquies 5, – pasakė padavėjui Bernis, – paskui ponia norėtų jūrų liežuvio, o aš užsisakysiu otą. Jūrų liežuvis turi būti be kaulų. – Jis kilstelėjo valgiaraštį. – Daržovių? – paklausė Margaretos. – Aš niekada jų neužsisakau.
– Špinatų, – tarė ji. – Prašom špinatų. Troškintų.
– Išgerk, – paragino Bernis. – Išgerk. Dabar daug jaunų vyrų tokie kaip Skotas. Nuolat matau. Muzikos pramonei būdingas vienas geras dalykas – muzikantai neskiria darbo nuo laisvalaikio, jie gyvena muzika visą laiką.
Margareta gurkštelėjo šampano.
– Dėl jo darbo aš nesijaudinu. Skotas padaro, ką reikia. Man kelia nerimą visa kita. Jis neturi tikslo.
Bernis padėjo taurę ir pažvelgė į ją.
– O tu?
– Ką aš?
– Tu turi?
– Aš susitvarkiau gyvenimą, – atsakė Margareta.
– Visi kaip nors susitvarko.
– Aš turiu darbą, namus ir sūnų…
– Bet?
– Bet atvirai pasakysiu, Berni, – prisipažino Margareta ir ryžtingai pastatė taurę, – po Ričio mirties esu šiek tiek sutrikusi, lyg būčiau sumažėjusi, lyg būtų išjungtas maitinimo šaltinis.
– A, – tarstelėjo Bernis.
– Ką reiškia „a“?
– Aš svarsčiau.
Margareta sunėrė rankas ir padėjo tarp stalo įrankių.
– Ką svarstei?
– Aš svarsčiau, – atsakė Bernis, lenkdamasis į priekį ir dėdamas sunkią plaštaką ant stalo netoli nuo sunertų Margaretos rankų, – aš svarsčiau, kaip tave paveikė jo mirtis.
– O kaip pats jauteisi po Renės mirties?
Jis nusišypsojo staltiesei.
– Priblokštas ir išlaisvintas.
– Taigi, – pritarė Margareta, – be to, pajutau, kad nieko nebereikia įrodinėti, taigi sielvarto sumažėjo. Aš jau nebesu nepalūžusi nuo sunkumų, klestinti pamesta moteris, aš jau tik dirbanti našlė ir, atvirai kalbant, man trūksta energijos. Dirbu tiek pat, bet turiu prisiversti. Nebeaišku, kam taip plėšausi. O pažvelgusi į sūnų, spėlioju, ar Skotas…
– Nenoriu kalbėti apie Skotą, – tarė Bernis. – Noriu kalbėti apie mus.
Margareta atsitiesė.
– Berni, prašau be sentimentalių kvailysčių.
Jis pamerkė.
– Man nė į galvą neateitų.
Margareta nepiktai purkštelėjo.
– Tu buvai nenaudėlis devynerių metų, o dabar turi puikiausias galimybes būti dar didesniu nenaudėliu. Tu, Erikas Garnsaidas, Rėjus Ventermanas ir… – ji nutilo. Ričio verčiau neminėti.
– Abu mirę, – tarė Bernis.
– Mes mokėmės skirtinguose mokyklos sparnuose, – kalbėjo Margareta, lyg jis nebūtų išsižiojęs. – Berniukai ir mergaitės. Ir jūs, berniukai, tykodavot mūsų po pamokų, tu su Dagu Beinbridžu…
– Aš noriu pakalbėti apie verslą, – tarė Bernis.
Prieš juos vienu metu atsidūrė dvi milžiniškos baltos lėkštės šukučių su įmantriai raitytais bulvių košės vingiais.
– Verslą? – pakartojo Margareta.
– Taip, – atsakė Bernis.
Jis parodė padavėjui įpilti vyno ir čiupo milžinišką servetėlę ketindamas užsikišti už kaklo, ant brangaus šilkinio kaklaraiščio. Ir staiga prieš akis neprašytas iškilo Renės paveikslas. „Nesielk kaip kaimo jurgis, Bernardai“, – piktai sakydavo ji. Bernis vėl padėjo servetėlę ant kelių.
Читать дальше