Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Man šios mintys naujos, – pareiškė Eimė ponui Fergusonui, – vadinasi, jos naujos. Aišku?

Ir išdrožė iš klasės, o dabar sėdi arbatinėje su Lorkos eilėraščiais priešais, vietos laikraščiu vienoje rankoje ir pyragu kitoje. Laikraštis atverstas skelbimų puslapyje.

„Lindė Hop, svingas, – krito jai į akis skelbimas. – Pradedantieji 6–7 val. vakaro, pažengusieji 7–8 val. vakaro. Vienas svaras. „Galiūnų“ studija, Haigeito gatvė.“

Po juo buvo Pietinės gatvės etikos draugijos7 skelbimas: paskaita „Britų demokratija veiksminga“. Žemiau Hito ir Hampstedo draugija, pasivaikščiojimas, „Hito flora“, vadovas – seras Rolandas Filpotas, bilieto kaina – du svarai. O po šiuo kvietimas pamedituoti Raktažolių kalvos bendruomenės centre kartą per savaitę, ketvirtadienio vakarais.

Jei neturi tikslo, mąstė Eimė, jei nelankai mokyklos, nedirbi, neturi draugų ir šeimos, vis tiek kiauras dienas gali ką nors veikti, ką nors aprašyti dienoraštyje, vis tiek gali sakyti sau, kad nebūtina gulėti ant galvos užsitraukus antklodę, kvėpuoti tvankiu oru ir spėlioti, gal tu išnykai, gal esi ištrinta, kaip pieštuku parašyta klaidinga raidė.

Ji padėjo laikraštį ir paėmė kavos puodelį. Jis buvo labai gražus, papuoštas gėlių puokštelėmis, surištomis kaspinėliais. Turėtų būti gražus už tokią kainą. Per pusryčius Tamsina išdrožė Eimei pamokslą dėl išlaidumo, pasakė, kad nebegalima nerūpestingai švaistyti pinigų, kaip ji įpratusi. Kad jos motinai galėtų padėti bent sumažindamos savo išlaidas. Kad daugumą drabužių galima skalbti rankomis, užuot nešus į cheminę valyklą. Šis pamokslas padarė Eimei įspūdį, ji nudrožė į viršų, apsivilko vienintelį kašmyro megztinį (Ričio dovaną) ir susirado mieliausią ir brangiausią vietą Haigeite valandai praleisti; tegul ponas Fergusonas aiškina literatūrą Chlojai, Jasminai ir kitoms, besiruošiančioms laikyti A lygio egzaminus ir manančioms, kad jis nuostabus, – Eimės nuomone, tai apgailėtina.

Šiaip ar taip, ji buvo ne namie ir ne viena, todėl galėjo mąstyti nekankinama ilgesio, užplūstančio savam kambaryje ar pirmame aukšte, kuriame anksčiau rasdavo tėvą prie fortepijono, įnikusį į muziką, bet visada ištaikantį laiko pasakyti: „Čia tu, vaikeli? Užeik. Užeik ir paklausyk.“ Jis leisdavo visoms dukterims jam trukdyti, bet kitų muzika taip nedomino kaip Eimės. Tamsinai patikdavo, kad jis akompanuoja jai dainuojant, buvo net šeimos vaizdajuostė – Tamsina per septintojo gimtadienio pobūvį šėlstantiems klausytojams dainuoja „Šie batai skirti vaikščioti“, bet nei ji, nei Dilė, priešingai nei Eimė, nemėgo įsitaisyti ant pianino kėdutės kraštelio šalia tėčio ir žiūrėti, kaip jis laiko rankas, kur deda pirštus skambindamas, kaip lengvai liečia ar smarkiai daužo klavišus, o kojos ant pedalų, regis, pačios žino, ką daryti. Jo rankos buvo išpuoselėtos – pasak tėvo, pianisto rankos: ilgi pirštai, platūs delnai ir tokie lankstūs krumpliai, kad kai Eimė juos maigydavo tėčiui leidus, jai atrodydavo, jog šie guminiai.

Smiliumi kabindama putų likučius iš puodelio („Paimk šaukštelį“, – suskambėjo ausyse Krisės balsas), ji pamanė, kad atsikratytų fortepijono kuo greičiau. Vis klaikiau laikyti jį namie it seną liūdną šunį, nesuprantantį, kad šeimininkas niekada nebegrįš. Eimė neabejojo, kad būtų lengviau, jei fortepijonas nebestovėtų tėčio kambaryje uždarytas, nenaudojamas, nuolat įkyriai primindamas praeitį, kuri niekada nepasikartos. Jis ir šiaip jau turėtų būti Niukasle, nes tėtis to paprašė, o ne gedulingai stūksoti jo pratybų kambaryje, nes jos, eidamos pro atdaras duris – Eimės nuomone, bent šimtą kartų per dieną, – neturėdavo kur dėtis.

Ji pažvelgė į Lorką ir atsiduso. Fortepijonas buvo tik vienas dalykų, dėl kurių jos nuomonė skyrėsi nuo kitų šeimos narių, dėl kurių ji ėmė elgtis gėdingai, pavyzdžiui, klausytis už Krisės kambario durų, kaip ji guodžiasi Sju, neva visos trys dukterys naujomis, nepageidaujamomis aplinkybėmis pernelyg savanaudiškai rūpinasi tik savo ateitimi, o į jos ateitį numojo ranka. Išgirdusi šiuos žodžius, Eimė labiau nusiminė, negu įtūžo ir labai nusivylė motinos trumparegiškumu, nes aiškiai matė, kas teisinga ir sąžininga. Negražu kaltinti žmones iš ankstesnio tėčio gyvenimo, mąstė Eimė, ar tėtį dėl ankstesnio gyvenimo, nes juk įtūžusi, nelaiminga ir priblokšta esi kaip tik dėl ateities be jo.

Eimė suprato, kad, motinos nuomone, jos domėjimasis šeima iš Niukaslo tėra dukters būdas susigrąžinti tėvą, apgauti mirtį užmezgant ryšius su gyvais jo šeimos nariais. Bet Eimė, iki šiol kasdien tebeslegiama sielvarto, neturėjo iliuzijų dėl Ričio mirties. Po tėvo mirties ji veikiau nustebusi suvokė, kokia yra gyva, ir ne tik kūniškai, fiziškai, bet ir dėl gausaus ir įvairaus paveldo; jai atrodė, kad turi daugiau savasčių, negu kada nors įsivaizdavo. Ji buvo Eimė, su šeima gyvenanti šiauriniame Londone, talentingai griežianti fleita, guvaus (motina pasakytų „dažnai ydingo“) proto, o dabar ji dar ir Eimė, turinti žavų ir beveik egzotišką Šiaurės rytų paveldą, kalvas, jūrą, laivus ir žuvis, keistą nuostabią tarmę, išpuoselėtą sampratą vietos ir bendruomenės, iš kurios kilo žmogus, jos sukurtas ir sykiu jai svetimas, kaip Eimė svetima savajai. Ji nežinojo, kaip tai paaiškinti motinai, ar apskritai įmanoma paaiškinti, bet Niukaslo šeima ji domėjosi ne dėl motinos ir seserų, net ne dėl tėvo. O dėl savęs. Tokiu metu, po tokio smūgio, iš tikrųjų galima nebent užsiminti, kad tavo požiūris ir nuomonė susiję su tavim, o ne su velioniu tėvu ar šeima, kurios galva jis buvo, kol tapo tavo šeimos galva.

Ji prisitraukė Lorką ir atvertė, kur pakliuvo. Žiūrėjo į puslapį nieko nesuprasdama. Nuogąstavo dėl motinos, kuri akivaizdžiai bijo ateities ir bjaurisi dabartimi. Bet Eimė negali jai padėti slėpdama tikruosius jausmus ir apsimesdama kitokia, negu yra. Ji negali trokšti, kad fortepijonas liktų joms ar nekęsti šeimos Niukasle, kad Krisei tam kartui būtų smagiau. Be to, ji nežino, kaip paaiškinti motinai jos nesupykdant ir neįskaudinant, kad jei Krisė uždraus jai tyrinėti ką tik suvoktas platybes, ji ir neatsiklaususi pasinaudos atsivėrusiomis galimybėmis. Kaip jomis pasinaudos, dar neįsivaizdavo, bet tikrai pasinaudos.

Eimė atsiduso, įkišo knygą su laikraščiu į mokyklinį krepšelį ir atsistojo. Už kavą su pyragu reikėjo sumokėti beveik keturis svarus; jai toptelėjo, kad šituos keturis svarus reikėjo pataupyti ateičiai, kur veda laisvės troškimas. Tiek to, nusprendė ji, kas buvo – pražuvo, o morkų pyragas suteiks jai jėgų pažvelgti į akis Fergusonui, einančiam iš klasės.

Ji padėjo ant stalo suglamžytą penkių svarų banknotą, prispaudė jį kavos puodeliu ir išslinko į gatvę, užsimetusi ant peties krepšį su knygomis it prekeivio ryšulį.

Tyliai kaip pelytė sėdėdama prie rašomojo stalo kontoroje Tainmute, Priekinėje gatvėje, Glenda troško pasakyti Margaretai, kad nesvarbu, kas šią slegia, ji tenorėjusi, kad Margareta žinotų, kaip labai ją užjaučia dėl visų rūpesčių, – jos aprėkti viršininkė neturėjo pagrindo. Ji tik paklausė, dievaži, iš mandagumo, ar Margareta smagiai praleido vakarą su ponu Harisonu, o Margareta atsakė – Glendos nuomone, nepateisinamai aštriai, – kad įmantri prancūziška virtuvė ne jai, o Bernis Harisonas pernelyg geros nuomonės apie save.

Glenda kartą kitą gurktelėjo. Atsigėrė iš plastikinio puodelio vandens – daug mieliau būtų išgėrusi arbatos, – vandenį Margareta jai liepė gerti, nes Skoto kontoroje Niukasle visi kaip pamišę kiaurą dieną jį plempiantys.