Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Paklausyk manęs, šikniau.

– Ištempiau ausis, – pranešė Kevinas.

– Krisė aklavietėje. Krisė sutrikusi. Krisę graužia mintis, kad ji išduota, ją apėmęs beviltiškas įtūžis ir pavydas tipams iš Niukaslo. Krisė privalo ko nors griebtis, nes pajamų neturi jokių, o niekam tikusios pasipūtėlės, jos dukterys – atsiprašau Eimės, kartais ji pakenčiama, – nė piršto nepakrutins, kad jai padėtų ar ką keistų savo gyvenime. Krisė užrakinta pragare, ir aš, Kevinai, norėčiau rasti raktą.

Kevinas stebeilijo į ją. Sju laukė. Prieš daugelį metų, kai jie susipažino, tuščias Kevino žvilgsnis varydavo ją į pasiutimą. Ji rėkdavo ant jo neabejodama, kad sugyventinio mintys vėl nuklydo į jaukias futbolo, sekso ir katilų sistemų sritis. Bet ilgainiui ji suprato, kad Kevinas ne tik mąsto kitaip, bet ir mintis kitaip reiškia. Dažnai, sėdint kaip kokiam mulkiui, jo galvoje mintys zuidavo it žiurkės narve, šen, ten, aplinkui, ieškodamos sprendimo. Sju suprato, kad tereikia palaukti, ir Kevinas pasakys, ką daryti, įžvalgiai patars, ją priblokšdamas ir nudžiugindamas, nes paaiškės, jog skaitydamas laikraštį ar žiūrėdamas televizorių jis nepražiopsojo ir nepraklausė nė menkiausios smulkmenos. „Vaikystėje išmokau nutaisyti bereikšmę miną, – kartą prasitarė jis. – Taip buvo geriausia. Bent kartais negaudavau į kailį.“

Kevinas pasilenkė ir labai atsargiai atsiėmė laikraštį.

– Išgarbink iš namų fortepijoną.

Namie buvo tylu: Eimė mokykloje, Tamsina darbe, o Krisė, apsivilkusi pilkos flanelės kostiumėlį su kelnėmis, išvažiavo į miestą tartis dėl darbo kažkokioje įstaigoje netoli Totnamo Rūmų kelio.

– Beveik nieko nesitikiu, – pasakė Krisė Dilei išeidama.

Pasidėjusi rankinę ant virtuvės stalo, ji tikrino, ar viską pasiėmė. Dilės skreitinukas buvo atdaras. Ji mieliau mokydavosi virtuvėje, jos kambarys likdavo švarus ir tvarkingas, be to, tada jai pro akis nepraslysdavo jokie įvykiai. Šalia skreitinuko gulėjo depiliacijos vadovėlis. Monitorius rodė jos feisbuko paskyrą.

– Kodėl taip kalbi?

– Numanau – gero nelauk, – atsakė Krisė. – Man nepatiko moters, su kuria kalbėjau, balso tonas.

Dilė žiūrėjo į monitorių. Draugė Zina atsiuntė kelionės į Paryžių nuotraukas. Jos buvo tokios nykios, kad Dilė nesuprato, kam Zina varginosi.

– Tai ko eini?

– Nes reikia, – atsakė Krisė. – Nes turiu rasti darbą ir uždirbti pinigų. Mes dar ne plikos basos, bet nedaug trūksta.

Dilė krūptelėjo. Baisu, kai motina šitaip kalba, o pastaruoju metu šitaip kalba dažnai. Dilė nenorėjo pasirodyti kietaširdė, bet jai atrodė, kad gyvenimas po Ričio mirties nesiskiria nuo ankstesnio, tik tėčio nebėra. Krisė vilki tais pačiais drabužiais; šaldytuvas pilnas tų pačių maisto produktų; jos maudosi vonioje, po dušu, valandų valandas sėdi prie kompiuterio, o šviesa ir televizorius nuolat įjungti kaip paprastai. Anądien Tamsina išrėžė pamokslą apie taupumą, o paskui išdrožė į darbą apsiavusi batais, kurių Dilė anksčiau nebuvo mačiusi, o Dilės atmintis apie batus prilygo tvarkingai kartotekai. Dilė bijojo ne taupymo, ne permainų, o netikrumo, siaubingos miglotos artėjančios pražūties grėsmės, neapibrėžtos, neišvengiamos, užklupsiančios nežinia kada.

– Mama, – tarė Dilė, nusigręždama nuo dar vienos Zinos meniškai nufotografuoto Eifelio bokšto nuotraukos, – mama, mes kaipmat išdrošim ieškoti darbo, kai pasakysi, kas darosi ir kaip mes galime padėti.

Krisė čiupo rankinę ir pasiuntė Dilei oro bučinį.

– Pasakysiu, mažute, kai pati žinosiu.

Motinai išėjus, Dilė baisiai nusiminė. Net mintis parašyti Kregui žinutę, penktadienį su juo susitikti neprablaškė. Prisivertė atsijungti ir dirstelėjo į vadovėlį. Kitas skyrius apie plaukų šalinimą cukrumi ir siūlu. Depiliacija siūlu labai varginanti. Dilės bendrakursės azijietės pasakojo, kad jų bendruomenėse plaukų šalinimo siūlu įgūdžius motina perduoda dukteriai, todėl jos žino, kaip juos pešioti, nuo vaikystės joms tai lyg žaidimas. Dilė pakėlė akis, barbendama pieštuku per dantis. Dabar kai nemiegodavo, nerimaudavo beveik visada, todėl pasidarė nelaiminga nepasėda, ir telefono skambutis, kava ar naršymas internete nuotaikos nebepataisydavo kaip paprastai. Norėjo išsiverkti. Ašaros visada būdavo išeitis, susidūrus su menkiausia kliūtimi, bet pastaruoju metu ją ištiko daugybė bėdų, kaip antai, ji nebemokėjo raudoti dėl smulkmenų. Verksmas staiga pasidarė kitoks, siaubingas mėšlungiško kūkčiojimo priepuolis prisiminus, kad Ričio nebėra.

Suskambėjo telefonas, padėtas ant stalo už kompiuterio. Dilė pažvelgė į ekranėlį. Tikriausiai Kregas. Tačiau numeris buvo nepažįstamas. Dilė prispaudė telefoną prie ausies.

– Alio, – atsargiai ištarė.

– Dile? – paklausė Sju.

– O, Sju…

– Turi laisvo laiko?

– Na, aš…

– Tu viena namie? Man trumpam tavęs prireiks.

– Manęs?

– Dile, – pyktelėjo Sju, – juk tau skambinu.

– Aš… aš mokausi…

– Ne, nesimokai, – atkirto Sju. – Tu lakuoji nagus ir lygini su feisbuko draugėmis vaikinus. Atvažiuoju.

– Mamos nėra…

– Puiku. Važiuoju pas tave.

– Ketini mane išbarti? – apdairiai paklausė Dilė.

– Kodėl?

– Kalbi labai… atkakliai…

– Ne atkakliai, o ryžtingai, – atsakė Sju. – Todėl ir atvažiuoju. Kai ką nusprendžiau ir noriu, kad padėtum.

– Kodėl neprašai Tamsinos? – paklausė Dilė.

– Ji pernelyg mėgsta vadovauti.

– Eimės?

– Per jauna.

– Gerai, – dvejodama sutiko Dilė.

– Niekur neik. Atvažiuosiu po dešimties minučių. Įjunk virdulį.

Dilė atsistojo.

– Ko tau reikia? – staiga paklausė.

– Pasakysiu atvažiavusi.

– Ne, – atkirto Dilė, – ne. Aš taip nežaidžiu. Sakyk dabar.

– Ne.

– Tada neatidarysiu tau durų.

– Tu bjauri maža raganiūkštė.

– Pati žinau!

Abi patylėjo, paskui Sju pasakė:

– Dėl fortepijono.

Bernis Harisonas pasiūlė Skotui Rositeriui susitikti savo kabinete. Norėjo pakviesti išgerti, bet pamanė, kad susitikimas dalykinis, o ne šventiškas, be to, geriau, kad Skoto niekas neblaškytų. Pamąstė ir nutarė, kad kviesdamas Skotą į kontorą ne tik tikslą pasieks, bet ir parodys Skotui, kokia didelė ir svarbi Bernio Harisono agentūra.

Skotą jis pažinojo beveik visą gyvenimą. Prisiminė mažą berniuką plytiniame savivaldybės išlaikomame name metaliniais langais Nort Šildso Čirtono kvartale. Tuomet Ričis su Margareta dar gyveno pas Ričio tėvus, o šie gyveno tame name nuo to laiko, kai Ričiui suėjo penkeri, nes po Antrojo pasaulinio karo buvo priskirti benamiams: anuo metu tai reiškė sutuoktinius, priverstus gyventi su tėvais. Po vienos kartos tas pats likimas ištiko Ričį su Margareta, kol Ričis išgarsėjo; tada jis dar koncertuodavo visokiose skylėse, ji dirbo Nort Šildso advokatų firmos jaunesniąja sekretore, o Skotas buvo tik išmokęs vaikščioti ir dieną juo rūpindavosi miela nevykėlė senelė. Žinoma, vėliau viskas pasikeitė. Kai Jorkšyro televizija atrado Ričį per talentų šou, viskas apvirto aukštyn kojomis. Namas Čirtono kvartale buvo iškeistas į mažą tiesinio užstatymo namuką Tainmute, paskui į daug didesnį kelių butų namą su nemažu sodu, o Skotas, baigęs pradinę mokyklą, dingo iš valstybinių mokyklų sistemos ir gavo mokamą vietą Tainmute, Karaliaus mokykloje. Ričis su Margareta vos nenumirė iš pasididžiavimo, kai Skotas į ją buvo priimtas.

Bernis ištiesė ranką.

– Labas, vaikine.