Джоанна Троллоп - Kita šeima

Skotas ją paspaudė.

– Sveiki, pone Harisonai.

– Prašom mane vadinti Berniu…

Skotas papurtė galvą.

– Negalėčiau, pone Harisonai. Prašom atleisti.

Bernis mostelėjo į odinį krėslą su aukštu atlošu.

– Malonu tave matyti. Sėskis.

– Ar čia ne jūsų krėslas?

Bernis pamerkė.

– Čia visi krėslai mano, Skotai.

Skotas šyptelėjo ir atsisėdo. Numanė, kodėl Bernis jį pasikvietė, ir beveik žinojo, ką jam atsakys. Nepasakė motinai, kad Bernis panoro jį pamatyti, bet papasakos jai apie susitikimą po visko. Šiuo tarpu galvojo apie motiną meiliai ir globėjiškai. Kai aną vakarą paklausė, ar ir jai kaip jam atrodo, kad kažkur yra kažkas, galintis išvaduoti iš spąstų nuojautos, jog pats sau kliudo žengti į priekį, ji atsakė: „Oi, vaikeli, nuolat tikiesi, kad kažkas kitas padės, bet galop paaiškėja, kad viskas priklauso nuo tavęs paties, ir liūdniausia, kad vieni gali išsivaduoti, o kiti negali“, paskui paėmė jam už rankos ir pakartojo: „Kiti negali.“ Ir staiga jam prieš akis iškilo motina jo metų, net jaunesnė, kai ateitis atrodė šviesi ir nebuvo ko bijoti. Jis pažvelgė į Bernį Harisoną.

– Negaliu gaišti, pone Harisonai.

– Aš irgi, – ryžtingai atrėmė šis.

Bernis atsirėmė į stalą ir suėmė kraštus iš abiejų pusių.

– Kalbėsim apie tavo motiną, Skotai.

– Taip,– atsiliepė Skotas, žiūrėdamas į Bernio batus.

Jie buvo brangūs, juodi, be raištelių, su kutais, veršelio odos. Kostiumo kelnių medžiaga irgi puiki, sodriai, švelniai žvilgi, o marškinių rankogaliai dvigubi ir susegti ledinukų dydžio sąsagomis.

– Ar ji pasakojo tau apie mano pasiūlymą? – paklausė Bernis.

– Taip, – atsakė Skotas. – Aną vakarą.

– Vadinasi, pasakė, kad pasiūlymą atmetė.

– Taip.

Bernis atsikrenkštė.

– Gal gali man paaiškinti kodėl?

– Nemėginčiau, – atsakė Skotas.

– Gerai, gerai, neprašau atskleisti paslapčių. Tik noriu įsitikinti. Ji atsisakė… dėl manęs?

– Dėl jūsų?

– Gal ji mano, – paaiškino Bernis, – kad imsiu prie jos lįsti, jeigu man dirbs? Tavo motina graži moteris.

Skotas nusišypsojo.

– Ne, pone Harisonai. Nemanau, kad dėl to.

Bernis dirstelėjo į jį.

– Tu įsitikinęs?

– Taip.

Trumpam stojo nusivylimo tyla.

– Negi ji abejoja savo gabumais? – staiga paklausė Bernis. – Jos verslas nėra stambus, bet klesti.

– Ne, – atsakė Skotas. – Nemanau, kad jai toptelėjo, jog nesusidoros. Nes susidorotų.

– Sutinku, susidorotų. – energingai pritarė Bernis. – Kaltas ne aš, ne ji, tai kas?

– Kartais tiesiog nenori ko nors daryti, – atsargiai ištarė Skotas, – kad ir koks puikus būtų pasiūlymas.

Bernis įsistebeilijo į jį.

– Bet tavo motina taip nesielgdavo.

Skotas gūžtelėjo pečiais.

– Gal ją paveikė tavo tėvo mirtis? Turiu omeny, sukrėtė?

Skotas pažvelgė pro langą.

– Be abejo, jai reikia priprasti.

– Tu nelinkęs man padėti, jaunuoli.

Skotas atsisuko.

– Negaliu atsakyti į jūsų klausimą, nes žinau ne daugiau už jus. Jūsų pasiūlymas ją labai nudžiugino ir paglostė savimeilę, bet jo priimti nenori. Gal ir pati nesupranta kodėl.

Bernis papurtė galvą, atsistojo, susikišo rankas į kelnių kišenes ir sužvangino raktais, monetomis.

– Aš suglumęs. – Jis vėl papurtė galvą, lyg norėdamas atsikratyti zvimbimo ausyse. – Ne aš, ne ji, ne tavo tėčio mirtis…

– Arba ir tas, ir tas, ir tas.

– Galbūt.

– Bet nieko asmeniška, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Mama ne tokia. Ji nebūtų atsisakiusi dėl kokių nors negražių priežasčių, tarkim, kad jus supykdytų.

Bernis vėl sužvangino raktais.

– Iš dalies todėl jai ir pasiūliau. Ji sąžininga, visi tai žino. Jos gero vardo man reikia ne mažiau už jos patirtį, jos pastangas, jos elgseną.

Skotas bandė stotis.

– Jei neprieštaraujate, pone Harisonai…

Bernis vėl pažvelgė į jį. Išsitraukė rankas iš kišenių ir smilium bakstelėjo Skotui.

– Jei padėtis tokia, vaikine, neketinu nusileisti. Nesakau, kad nebandyčiau jos kalbinti dar kartą, jei būtų kokia konkreti priežastis, bet į ją atsižvelgčiau. Tačiau dabar atsisakymas toks miglotas, nesuprantamas ir išskydęs, kad aš ir toliau dėsiu pastangas. Ir būčiau dėkingas, jei kartais mane užtartum. Noriu, kad ją pakurstytum.

– Malonu buvo šiandien su jumis susitikti, pone Harisonai, – Skotas jau stovėjo, – bet tai jūsų ir mano motinos reikalas. Kas, mano nuomone, būtų jai naudinga, neturi reikšmės. Svarbu, kas, jos nuomone, jai naudinga, o ji daug metų mokėsi tai suprasti. Norėčiau pamatyti ją čia, pone Harisonai, bet tik tada, jei pati to norėtų.

Valandėlę Bernis tylėdamas žiūrėjo į Skotą, paskui palietė jam ranką.

– Kas nors tau sakė, kad esi iš akies luptas tėvas?

Skverbdamasis per lėtai slenkančią minią Eldono aikštės prekybos centre, Skotas pajuto, kaip viršutinėje švarko kišenėje suvibravo telefonas. Stabtelėjęs išsitraukė jį ir pridėjo prie ausies.

– Alio.

– Čia Skotas? – paklausė moteriškas balsas Londono tarme.

Skotas pasitraukė į ramesnę vietą prie vaikų drabužių parduotuvės tarpdurio.

– Mano vardas Sju, – prisistatė moteris. – Aš tavo pamotės…

– Mano?..

– Krisės, – paaiškino Sju. – Tavo tėvo žmonos…

Skotas trumpam užsimerkė. Ne laikas aiškinti telefonu nepažįstamai moteriai, kad tėvas turėjo tik vieną žmoną, ir tai ne Krisė.

– Girdi? – paklausė Sju.

– Taip…

– Aš skambinu…

– Iš kur gavot mano numerį?

Trumpam stojo tyla, paskui Sju atsakė:

– Iš Eimės telefono.

– Eimė žino, kad skambinat? Kodėl aš kalbuosi ne su Eime?

– Eimė nežino, – atsakė Sju.

– Tai kaip…

– Numerį Eimės telefone surado Dilė, – paaiškino Sju. – Dilė yra Eimės sesuo.

– Žinau.

– Koks skirtumas, kaip gavau tavo numerį, – suirzo Sju.

– Didelis.

– Svarbu, kodėl skambinu. Apsidžiaugsi išgirdęs.

Skotas laukė. Išgirdus, kad Eimės telefonas tikrinamas jai nežinant, jam gerklėje įstrigo gumulas sulig graikiniu riešutu.

– Klausyk, – prabilo Sju.

– Klausau.

– Susitariau dėl fortepijono.

– Ką?

– Dėl fortepijono. Tavo fortepijono. Dilė padės ir mes jį išsiųsim. Turbūt kitą savaitę. Turėtum gauti iki savaitgalio. Pranešiu tikslų laiką, kai transporto bendrovė patvirtins.

– Ar Eimė žino? – paklausė Skotas. – Ar… ar jos motina žino?

– Klausyk, – staiga įtūžo Sju, – klausyk tu, nedėkingas mulki, tai ne tavo reikalas. Ne, nežino, niekas nežino, tik Dilė ir aš, bet tai irgi ne tavo reikalas. Turėtum padėkoti, kad išlupau tavo sumautą fortepijoną ir pasirūpinau, kad jis būtų išgabentas į šiaurę. Man iš tavęs reikia tik padėkos ir adreso. Visa kita ne tavo reikalas. Tu neįsivaizduoji, kas čia dedasi.

Skotas gurktelėjo.

– Aš sakiau Eimei, kad fortepijonas gali palaukti, – tarė tvardydamasis, – kol jos apsipras su mintimi, kad jį reikia atiduoti.

– Jos apsipras tik tada, kai fortepijono nebebus. Patikėk manim. Gal aš ir žiauriai elgiuosi, bet iš geros širdies. Fortepijoną reikia išgabenti.

– Man nepatinka, kad tai daroma slapta…

– Man nusispjaut, kas tau patinka ar nepatinka! – Sju jau rėkė.

Skotas atitraukė mobilųjį nuo ausies. Ketino paaiškinti, kad nenori, pats nesuprasdamas kodėl, daryti vogčiomis nieko, jei tai susiję su Eime, bet nesiryžo atverti širdies, bent jau ne šiai atkakliai moteriai.