Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Tik nesuardyk mūsų planų, atsisakydamas fortepijono, – nebe taip nuožmiai pasakė Sju.

– Neatsisakysiu…

– Tu darai Krisei paslaugą, pasiimdamas fortepijoną. Visoms joms darai paslaugą. Nė viena negali nė pradėti peikėtis, kol fortepijonas namie, o jos kas penkios minutės vaikšto pro jį.

Skotas vėl pridėjo telefoną prie ausies.

– Gerai, ačiū, – pasakė jis.

– Pagaliau prabilai kaip žmogus, – atsiliepė Sju. – Jėzau, kas per šeima. Maniau, kad maniškė pavyzdingai pakrikusi, bet Rositeriai beveik neatsilieka. Pasakyk savo adresą, ir aš pranešiu, kada jis bus atvežtas.

– Gerai.

– Ar būtų per daug paprašyti, kad pasakytum: „Ačiū, nepažįstamoji, kad grąžinai man prigimtinę teisę?“ – reikliai paklausė Sju.

Skotas svarstė. Kas žino, ar ši moteris stebukladarė, ar įkyruolė? Prisiminė, kad jinai jį pavadino mulkiu. Įžeidimas, įprastesnis Pietuose.

– Per daug, – ryžtingai atšovė ir uždarė telefoną.

Tą vakarą, užuot įkišęs į mikrobangų krosnelę troškinį su kario padažu ar mėsos troškinį su aitriosiomis paprikomis, Skotas vakarienę taisėsi pats. Pakeliui į namus stabtelėjo mažame azijiečių prekybos centre ir nusipirko daržovių, tarp jų – kininių kopūstų, paketą vištos krūtinėlių juostelių, dėžutę aromatingų ryžių, o parėjęs viską greitai pakepino riebaluose.

Užuot šveitęs iš keptuvės, iškrėtė kepsnį į gražią lėkštę ir padėjo ją ant stalo, taip pat peilį su šakute ir trim rūpestingai atplėštais virtuvinio rankšluosčio lapeliais vietoj servetėlių. Paskui į tuščią alaus butelį įkišo žvakigalį ir uždėjo kompaktinę plokštelę ant grotuvo, tėvas skambina Rachmaninovą, plokštelę, kuri buvo perkama kur kas prasčiau, negu jo perdainuotas Tonis Benetas. Atsisėdo ir neskubėdamas pavakarieniavo. Beveik didžiuodamasis mąstė, kad atsilaikė prieš Bernį Harisoną, nepareiškė dėkingumo tai neišauklėtai karvei iš Londono ir pagaliau išdrįso pakviesti Doną kavos – ne išgerti, kaip ji būtų norėjusi, – ir pasakyti, kad labai apgailestauja, tačiau ji suklydo ir gali nertis iš kailio, bet jis neapsigalvos.

Nuogąstavo, kad Dona pravirks. Tarpais ji įsistebeilydavo į silpną latę be kofeino su šlakeliu espreso, ir jis būgštavo, kad ji veikiau apsipils ašaromis, negu įtūš. Bet reikia pripažinti – Dona nei raudojo, nei rėkė. Ji kelis kartus gurktelėjo ir pasakė: „Matai, Skoti, man kitą spalį sukaks trisdešimt šešeri, nekaltink manęs, kad dėjau pastangas“, o jis spustelėjo jai ranką ir atsiliepė: „Nekaltinu. Tik nenoriu, kad švaistytum laiką ir pastangas dėl manęs.“

Ji įsmeigė akis į jį ir tarė, narsiai mėgindama nusišypsoti:

– Tau labiau reikia fortepijono, negu meilužės, tiesa?

– Fortepijoną suprasti lengviau, – atsakė Skotas, ir jie blankiai nusišypsojo vienas kitam. Paskui ji pasilenkė pakelti rankinės, atsistojo ir pasakė einanti su bendradarbėmis skandinti sielvarto. Ar veikiau, kadangi šiandien tik trečiadienis, skandinti pusės sielvarto. Ji skubiai glustelėjo skruostu jam prie skruosto.

– Malonu būti geidžiamai…

– Tavo kūnas nuostabus, – mandagiai pasakė Skotas.

Ir ji iškaukšėjo aukštakulniais iš kavinės, o jis nuėjo į azijiečių prekybos centrą ir prisipirko produktų sočiai vakarienei. Ją jau pasitaisė: išsikepė ir suvalgė. Ir suplovė indus. Užkaitė vandenį kavai, nužingsniavo per visą butą prie vietos, kurią atlaisvino fortepijonui – nors nuo to laiko vis dar nepašlavė, – ir susimąstė.

Nuostabu galvoti, kad po dešimties dienų jis stovės čia, milžiniškas, žvilgus, pilnas prisiminimų ir galimybių. Dabar, kai instrumentas jau beveik pakeliui, Skotas prisipažino, kaip jo trokšta, kaip sunku jam buvo pasakyti, kad jos gali pasilaikyti fortepijoną, kol prisiruoš atiduoti. Buvo sunku, bet verta, nes Skotas jautėsi nepalankiomis aplinkybėmis pasielgęs garbingai, be to, džiaugsmas, kad instrumentas netrukus atkeliaus į Šiaurę, dar didesnis.

Džiaugsmas netikėtas, mąstė Skotas. Seniai dėl nieko nejautė tokio didelio malonumo. Jį truputį temdė – tik dabar Skotas apie tai rimčiau pagalvojo – apgaulė: Eimė, jos motina ir vyresnioji sesuo bus apgautos, kai čia, kur jis dabar stovi, prie neužtraukto užuolaida lango, nakties tilto ir toliau mirguliuojančios Geitshedo pakrantės vaizdo už jo, atsiras steinvėjus.

Skotas priėjo prie lango ir prispaudė kaktą prie šalto stiklo. Iš dalies manė, kad Eimės motina ir seserys gali savimi pasirūpinti. Šiaip ar taip, su jomis jis nebendravo, išskyrus piktus žvilgsnius per laidotuves ir trumpą nemalonų pokalbį telefonu su Tamsina. Bet Eimė – kitas reikalas. Eimei užteko drąsos jam paskambinti, ir ji kalbėjo taip, lyg jie ne tik būtų susiję, bet ir kad tą ryšį reikėtų gerbti, dėl Dievo meilės, jai tik aštuoniolika, ji dar vaikas, bet mąsto savarankiškiau nei daugelis dvigubai vyresnių.

Iš kelnių kišenės Skotas išsitraukė telefoną ir porą kartų mestelėjo į orą. Jei jis paskambins jai ir papasakos apie Sju skambutį, ji gali įniršti ir pareikšti, kad fortepijono jis negaus. Ilgai žiūrėjo į dulkėtas grindis, kur turėtų stovėti instrumentas. Porą kartų perėjo per tą vietą. Palygino norą jį turėti su dvasios ramybe. Atidarė telefoną ir surinko Eimės numerį.

Jos telefonas suskambėjo keturis, penkis, šešis kartus. Paskui jos balsas sutratėjo: „Čia Eimė, atskambinsiu.“ Ir nutilo, lyg norėtų pasakyti dar kažką, bet nesugalvotų ką.

Skotas žiūrėjo pro langą.

– Eime, – tarė jis, – čia Skotas. Skambinu trečiadienio vakarą. Dėl fortepijono. Reikėtų kai ką aptarti. Ar negalėtum man paskambinti, kai gausi balso pašto žinutę? Bet kada. Kalbu rimtai, bet kada.

Ji paskambino naktį, dešimt minučių trečios. Balsas buvo keistas, bet ji paaiškino, kad tūno po antklode. Šiaip kalbėjo kaip visada, tik slopiau.

– Kas yra? Dėl fortepijono? – paklausė ji.

Skotas, atsilošęs ant pagalvės, vis dar užsimerkęs, nes ką tik kietai miegojo, trumpai papasakojo jai apie Sju skambutį.

– Oi, – tarstelėjo Eimė.

– Klausyk, – tarė Skotas, – nebūtina siųsti, jei tu…

– Būtina. Aš ne todėl…

– Kodėl?

– Ne dėl fortepijono…

– A, – atsiliepė Skotas.

– Aš džiaugiuosi, – tarė Eimė.

– Tikrai?

– Taip, – atsakė ji.

Jis palaukė, gal ji paklaus, ar nepažadino, bet ji nepaklausė.

– Nebeišleisiu telefono iš akių, – pažadėjo.

– Gerai.

Stojo tyla. Jis norėjo dar ką nors pridurti, bet nežinojo, kaip ir ką.

– Labanaktis, – tarė Eimė. – Ačiū, kad pasakei, – ir pokalbis nutrūko.

Skotas pažvelgė į laikrodį prie lovos. Trylika minučių po dviejų, o jis nemiega. Budrus kaip zuikis.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Tamsina buvo ištempusi akis ir ausis. Agentai, iškviesti į dalininkų kabinetus, išeidavo tokia mina, lyg būtų gavę kibiru per galvą, taigi buvo akivaizdu: etatai mažinami iš esmės. Kontoroje iš rankų į rankas ėjo slaptas pareiškimas, girdi, dėl dabartinės ekonominės padėties poveikio gyvenamųjų namų rinkai neišvengiamai tenka reorganizuoti bendrovę, bet visų suinteresuotų asmenų labui dalininkai prašo personalą elgtis kuo santūriau. Tamsina suprato, ką tai reiškia: negalima liežuvauti, kad atsikratoma darbuotojų. O atsikratoma buvo. Žmonės išeidavo iš kontoros pro užpakalines duris, nešini dėžėmis ir šiukšlių maišais, į kuriuos susikrovė daiktus iš rašomojo stalo, bendrovės automobilių parke daug mašinų stovėjo nenaudojamos.

Tamsina pasakė Robiui, kad jos beveik minimalus atlyginimas gali būti ir pranašumas, ir trūkumas. Dalininkai gali pamanyti, kad ji nebūtinai reikalinga arba kad ją apsimoka pasilikti. Robio nuomone, antras atvejis įtikimesnis, šiaip ar taip, ji turėtų vadovautis šia prielaida, todėl Tamsina kasdien ateidavo į kontorą vis dailiau atrodydama, dirbo vis budriau ir guviau, o sutikusi dalininką nusišypsodavo plačiai ir pasitikėdama savimi. Jei liks be darbo, manė, bent jau rekomendaciją gaus puikią.