Джоанна Троллоп - Kita šeima

Tamsina nusprendė pasirūpinti, kad kristų į akį priimamajame. Akivaizdu, pirmas žmogus, su kuriuo susiduria klientas, palieka įspūdį. Todėl Tamsina iš kailio nėrėsi, kiekvieną, net pačius nepatraukliausius kurjerius, sveikindama plačia šypsena, lyg neįsivaizduotų galinti nukentėti dėl krizės. Todėl, atsisukusi nuo sustreikavusio komutatoriaus pasveikinti naujo kliento, ji suirzo, nes pamatė, kad nuoširdumą ir žavesį tuščiai švaisto seseriai Eimei.

– Ką čia veiki? Kodėl tu ne mokykloje?

– Kartojame kursą, – atsakė Eimė.

Ji mūvėjo džinsus, vilkėjo juodą treningą su gobtuvu ir avėjo languotus sportbačius.

– Aš dirbu, – tarė Tamsina. – Negi nematai?

Eimė palinko arčiau.

– Mums reikia pasikalbėti.

– Apie ką?

Eimė apsidairė. Kontora buvo atviro plano, ir keli darbuotojai akivaizdžiai nebuvo taip įnikę į savo monitorių, kaip dėjosi.

– Čia negaliu sakyti.

– Eime, aš dirbu, – pakartojo Tamsina. – Neturėtum čia būti.

– Dešimt minučių, – tarė Eimė. – Pasakyk, kad šeimos reikalai. Taip ir yra.

Tamsina svyravo. Galop ją įveikė smalsumas ir pyktis, kad ji, vyriausioji, nežino kai ko, ką turėtų žinoti – ir sužinoti anksčiau už kitas.

– Paprašysiu Denizos, – tarė ji.

Eimė linktelėjo ir nulydėjo akimis Tamsiną, einančią prie merginos žvilgiais tamsiais trumpais plaukais. Mergina rinko tekstą ir nesiliovė dirbusi, net nepakėlė akių, kai prie jos pasilenkė Tamsina, bet linktelėjo, atsistojo ir nusekė paskui Tamsiną į priimamąjį.

– Mano sesuo Eimė, – supažindino jas Tamsina.

– Labas, – tarė Eimė.

Deniza pažvelgė į Eimę.

– Ne daugiau kaip penkiolika minučių, – pasakė ji Tamsinai. – Dvyliktą valandą pas mane ateis klientas, vienintelis per šią sumautą dieną.

– Ji visada tokia? – paklausė Eimė, atsidūrusi lauke ant šaligatvio.

– Visi susirūpinę, – paaiškino Tamsina. – Visi spėlioja, ką atleis.

– O tu jaudiniesi?

– Ne, – atsakė Tamsina.

– Tikrai?

– Man moka mažai, o dirbu aš gerai, – paaiškino Tamsina. – Mane atleisti neapsimoka. Tai ko atėjai?

Ant kalvos pūtė žvarbus vėjas. Eimė užsitraukė rankoves iki pirštų galų ir susikūprino.

– Ar negalim išgerti kavos?

– Negalim, – atrėžė Tamsina. – Sakyk, koks reikalas, ir grįžk į mokyklą.

– Tau bus nemalonu… – liūdnai prabilo Eimė.

– Kas?

– Nenorėjau tau sakyti. Ketinau nutylėti. Bet nepasakyti blogiau negu pasakyti. Nežinau…

– Kas nutiko, Eime?

Eimė įsistebeilijo į šaligatvį.

– Išgabenamas fortepijonas.

– Ką?

– Kitą ketvirtadienį. Firma užsakyta.

– Ar mama?..

– Ne, – atsakė Eimė ir dirstelėjo į seserį. – Ne. Tas ir yra. Čia Sju darbas. Viską sutvarkė su Dile. Kitą ketvirtadienį, kai mamos nebus, firmos darbuotojai ateis ir jį išveš.

Tamsina tylėjo. Valandėlę laužė galvą, kodėl naujiena ją nuliūdino labiausiai.

– Iš kur žinai? – galop tūžmingai paklausė. – Sju pasakė?

– Ne, – atsakė Eimė.

– Dilė?

– Ne, – atsakė Eimė.

– Tai kas?

Eimė atsiduso.

– Jis, – nenoromis prisipažino.

– Kas jis?

– Juk supratai, – tarė Eimė ir trūktelėjo rankoves žemyn. – Jis. Iš Niukaslo.

– Ką?

– Jis man paskambino. Jam paskambino Sju paklausti adreso. Numerį Dilė surado mano telefone. Jis paskambino, nes manė, kad slapta negražu…

Tamsina purkštelėjo.

– Jis gražiai pasielgė! – suriko Eimė. – Gražu mus perspėti!

Tamsina susitvardė ir griebė seseriai už pečių.

– Pažiūrėsiu, ar teisingai supratau. Tu sakai, jog padedama Dilės Sju užsakė transportą kitą ketvirtadienį, kai mamos nebus namie, kad išvežtų fortepijoną?

– Taip.

– Ir tu apie tai žinai tik todėl, kad tau paskambino tipas iš Niukaslo?

– Jo vardas Skotas, – tarė Eimė.

Tamsina paleido sesers pečius.

– Svarstau, ką pirmiausia užmušti…

– Gerai, kad jis bus išvežtas, – tarė Eimė. – Gerai. Mamai bus lengviau. Visoms mums bus lengviau…

Tamsina nesiklausė. Prisimerkusi žiūrėjo į tolį.

– Ko gero, pradėsiu nuo Dilės, – tarė ji.

Krisė nebepajėgė blaiviai mąstyti. Ji atėjo į Bondo gatvės stotį, ketindama važiuoti Centrine metro linija iki Totnamo Rūmų kelio, paskui persėsti į Šiaurinės linijos traukinį ir vykti į šiaurę, tačiau kažkodėl nuslinko eskalatoriumi žemyn prie Jubiliejinės linijos į šiaurę ir apkvaišusi važiavo stotelę po stotelės, kol išvydusi pavadinimą „Vakarų Hampstedas“ atsikvošėjo ir suprato – atsidūrė keliomis myliomis toliau į vakarus, nei ketino. Ji išlipo iš traukinio sutrikusi kaip senutės, kurias kartais stebėdavo su šiek tiek niekinamu gailesčiu, iškopė į viršų ir sėdo į Vest Endo linijos traukinį džiaugdamasi, kad niekas jos nematė.

Tik išėjus iš stoties, jai toptelėjo, kad reikėjo pereiti gatvę ir važiuoti traukiniu į Gospel Ouką, bet grįžti Krisė negalėjo. Valandėlę stovėjo vėlyvos popietės dulksnoje ir sunkiai alsavo, paskui nužingsniavo į šiaurę, link gaisrinės, kur Vest End Leinas, prieš susijungdamas su Finčlio gatve, staiga suka į dešinę, ir pajuto, kad vėl suvokia, kas vyksta aplinkui, todėl vertėtų susirasti kavinę ir išgerti puodelį kavos.

Ties Vest End Leino ir Finčlio gatvės sankirta kažkas jai pasirodė pažįstama. Pastatas, šalia kurio atsidūrė, tvirtas raudonų plytų pastatas su portalu, be abejo, jos advokato kontora, Levertonų firma, kurioje įvyko klaikusis pokalbis su Marku Levertonu, kai teko prisipažinti, jog ji nėra Ričio žmona, ir neišvengiamai išsiduoti, kad jai nepavyko pakeisti savo statuso, nors ji nuoširdžiai kuo toliau, tuo labiau šito troškusi. Pasibaigus pokalbiui, Tamsina pirma išėjo pro Marko Levertono kabineto duris, o jis pasakė Krisei, tyliai ir primygtinai: „Jei galiu kuo nors padėti…“, ir ji neabejojo, kad šiuos žodžius advokatas ištarė nuoširdžiai, o ne iš mandagumo. Tuomet maloniai jam nusišypsojo ir širdingai padėkojo vildamasi, kad jam aišku – nors ji ir sujaudinta, iki šiol visada įveikdavo sunkumus ir tikisi, kad taip bus ir toliau. Bet dabar, po daugelio savaičių, stovėdama ant drėgno šaligatvio prie šio pastato, sukrėsta tokios painios kelionės namo, Krisė pajuto, kad ji ne tik neįveikė sunkumų, tačiau, bent šiuo tarpu, nelabai tiki ir įveiksianti. Ji paspaudė skambutį su užrašu „Priimamasis“ ir buvo įleista.

Priimamojo sekretorė pasakė, kad ponas Markas, jos nuomone, dar tebėra, bet jau dvidešimt po penkių, be to, penktadienis, taigi taip pat gali būti, kad jis jau išėjęs vakarieniauti su šeima.

– Gal pažiūrėtumėte? – paprašė Krisė.

Ji perėjo priimamąjį ir atsisėdo į pilko tvido krėslą. Ant žemo staliuko gulėjo tvarkinga vėduokle išskleistos teisinės brošiūros ir dienraščio verslo priedas. Krisė spoksojo į juos, nieko nematydama, kol priėjusi sekretorė pranešė, kad ponas Markas tuoj nulips. Ji pasakė tai tokiu tonu, kad Krisė pasijuto piktnaudžiaujanti pono Marko gerumu.

– Ačiū, – padėkojo Krisė.

Sekretorės aukštakulniai nukaukšėjo anapus rašomojo stalo. Prabėgo penkios minutės. Dešimt. Krisė išsigando ir pasipiktino savimi, ką ji, po galais, daranti, ką ji pasakysianti Markui Levertonui, bet jis jau stovėjo šalia, kostiumuotas, su tvarkingu gelsvai rudu lietpalčiu, ir lenkėsi prie jos klausdamas: „Ponia Rositer?“ tokiu balsu, kokiu kalba gydytojai.

Krisė pakėlė akis.